Policininkų užsirašytos pavardės dar pravers

Dauguma Lietuvos žmonių dar atskiria, kokia yra nesužalota, nesudarkyta šeimos sąvoka. Nes patys kasdien mato ir gyvena nesužalotose, nesudarkytose šeimose. Įskaitant ir policijos pareigūnus, taip uoliai filmavusius piketuotojus prie Konstitucinio Teismo ir taip uoliai užsirašinėjusius jų pavardes. Gal gerai, kad taip uoliai. Nes tos pavardės dar pravers istorijai. Paliudys, kad lietuviai priešinosi. Ne visi ramiai toleravo iš Briuselio siunčiamus kryptelėjimus. Ne visi piktinosi buitiškai. Kiūtodami savo virtuvėse, tarsi sovietiniais laikais. Kai tokių virtuvinių „disidentų“, „dvasinių egzilų“ priešinimąsi girdėdavo tik viryklė, druskinė ir šaldytuvas. Plačiau tas disidentiškas priešinimasis nepasklisdavo. Nebent iki koridoriuje sustatytų šlepečių. Iki užrakintų buto durų.

KGB metodas - pažemink

Tik grupelė žmonių šią savaitę drįso piketuoti, kad Konstituciniam Teismui viešai parodytų daugumos šalies gyventojų požiūrį. Galime juos pravardžiuoti chuliganais, skustagalviais, atsilikėliais, per jaunais ar nusenusiais, nepataikančiais koja kojon su moderniąja Europa. Bet kas iš to, jei pravardžiuosime? Kadaise taip niekingai buvo pravardžiuojami Andrejus Sacharovas, Aleksandras Solženicynas bei maištingieji praėjusio amžiaus hipiai, gąsdinę tuometę miliciją savo ilgais plaukais. Kai negali paneigti, kad žmonės sako tiesą, tenka kabinėtis prie jų plaukų, akinių, amžiaus ir t.t. Tai nieko naujo.

Pradingęs elitas

O kur mūsų inteligentija, elitas, šviesuomenė? Nejaugi jie pritaria tradicinės šeimos sampratos naikinimui? O gal jiems atrodo „per prasta“ piketuoti? Žemas lygis? Menininkai, mokslininkai, įvairių sričių profesionalai dažnai pateikia pasiteisinimą, kad politika jų nedomina. Esą turi rimtesnio darbo. Dėsto studentams, rašo mokslinius straipsnius, atlieka tyrimus laboratorijose, dirba savo studijose. Tačiau kas atstovaus viešajam interesui, kad Lietuva, nesvarbu, kad įstojusi į Europos Sąjungą, turi teisę gintis nuo abejotinų pseudošeimos vertybių? Kas gins, protestuos, jei visi lindėsime krūmuose? Ir galiausiai iš krūmų išlindę tik pavirkausime, kad pasikeitė pasaulis. Nauji laikai, nauji papročiai, o mes prie jų nepritampame. Tad laikas eiti į pensiją.

Solidžiau būtų, jei šalia piketuojančio jaunimo atskiroje grupelėje piketuotų garbūs akademikai, garsūs šalies medikai, pedagogai. Ne dėl didesnių algų. Ne dėl didesnių dotacijų mokslui, medicinos įstaigoms ir t.t. Tiesiog gintų tradicinę šeimą. Tiesiog - mūsų tradicijas. Sustotų prie Konstitucinio Teismo pastato su savo antrosiomis pusėmis ir gražiai užaugintais vaikais. Kasdien po vieną piketą. Tai būtų pačios iškalbingiausios pilietinio budrumo pamokos. Daug įtaigesnės nei Konstitucijos pagrindų egzaminas. Būtent tada praregėtų ir abejingųjų, neva apolitiškųjų akys. Susivoktume, į kokį vertybių jovalą genama Lietuva.

Tarkime, jei Vilniuje įvyktų 6 balų žemės drebėjimas, joks profesorius, net ir labai įnikęs į mokslinius tyrimus, neliktų sėdėti vietoje. Nesulaikytų joks energijos tvarumo dėsnis ar nanotechnologija. Išbėgtų į gatvę ir gelbėtųsi. Ragintų gelbėtis savo kolegas ir studentus. Bet kai mūsų nacionalinį mentalitetą jau siaubia 6 balų drebėjimas, intelektualai tyli. Labai nedrąsūs. Aptarinės šiuos opiuosius reikalus virtuvėse. Pakalbins šaldytuvą.

Europietis ir „europietis“

Kas išduoda mūsų provincializmą? Tai polinkis vaizduoti liberalus. Nors tokie nesame. Užsidarę namie dar ir kaip neliberaliai piktinamės spoksodami į televizorių. Kai kas gal ir lėkštę sudaužo. Bet viešumoje kuo aukštesnis žmogaus išsilavinimas, kuo jis daugiau apsiskaitęs, tuo labiau jis vaizduoja „europietį“. Mat, provincialo suvokimu, tas „europietis“ visiems reiškiniams liberalus, neutralus, santūrus ir visada plačiai, pagarbiai šypsosi. Apdrabstyk tokį lapais - vis vien šypsosis. Ir šypsenomis ugdys breivikus bei kitokius pamišėlius. Beje, Breivikas taip pat europietis. Ir Hitleris buvo europietis. Dalis mūsų protingo, išsimokslinusio, išsilavinusio elito, įsikandusio klaidingą europiečio suvokimą, yra linkę būti amorfiškais, jokių visuomenės viešųjų reiškinių neanalizuojančiais žmogeliais. Nes visur - „ne jų sritis“. Pradedant Kazokiškių sąvartynu ir baigiant Konstituciniu Teismu ar kokia nors Europos Komisijos direktyva. Kai dalis inteligentijos vaizduoja neegzistuojantį „europietį“, mes nesuskumbame užbėgti valstybę žalojantiems įvykiams už akių. Pražiopsome momentus, kai dar galime priešintis.

Tad už šeimą, kuri yra mūsų tautos ir valstybės pagrindas, viešai piketuoja tik žmonės, nebijantys būti apšaukti skustagalviais, išsišokėliais, radikalais ir t.t. Taip viskas gali pasibaigti visišku absurdu. Apšaukti radikalu ir išsišokėliu žmogų, kurį parke užpuola chuliganai. Esą tas žmogus buvo radikalus išsišokėlis, nes nuo chuliganų gynėsi. O jei to žmogaus būtų skusta galva, tai turbūt būtų apšauktas itin pavojingu chuliganu, užpuolusiu tris padorius vaikinus. Nes vaikinų padorumą liudija trys neskustos galvos.

Mažoka tų viešų nebijančiųjų. Atvirai ginančių tautos ir valstybės pagrindą. O kur kiti? Gal šio pagrindo jau nejaučia. Kybo ore? Ir tik laukia, kol tą kybantį balioną ES valstybės senbuvės įsidės į kišenę. Prieš tai taip apkvailinusios patikliuosius lietuvių protus, kad per vėlai atsitokės.

1988-1990 metais mes dar drįsome būti „išsišokėliais“, „nacionalistais“, „radikalais“ ir tuo net didžiavomės. Laikėme didžiausia vertybe. O plaukų ilgiu, kaip ir plaukų trūkumu, visai nesidomėjome. Šukuosenos netrukdo atkurti valstybių. O dabar tapome bailūs. Prisitaikėliški. Pataikūniški. Abejingi. Nugludinti kaip vienodos konservų dėžutės, riedančios nuo konvejerio. Jei etiketė liudija, kad dėžutėse - strimelės, tai visi, nesvarbu, jog etiketės klaidina, vaizduojame strimeles.