Poetas Justinas Marcinkevičius: Kodėl taip sunku būti lietuviais

„Sunkiai ir iš toli ėjome į Vasario 16-ąją. Laisvo ir nepriklausomo gyvenimo vizija tai ryškiau, tai blausiau nušviesdavo atskirus mūsų senosios istorijos etapus. Kas pasakys, kada amžių glūdumoje ima rusenti ta ypatinga žmonių valia, jų siekimas kurti ir visomis išgalėmis ginti savo bendro (šiandien pasakytumėm - tautinio) gyvenimo formas, tvirtinti ir tobulinti jas. Manau, kad nebus per daug pasakius, jog tolima Vasario 16-osios aušra brėško jau Saulės grumtynėse ir Žalgirio mūšyje, Mažvydo „Katekizme“ ir Donelaičio „Metuose“, Maironio „Pavasario balsuose“ ir Kudirkos „Tautinėje giesmėje“ - tai vis Lietuvos gyvybės paliudijimas, kardo ir plunksnos pastangos ginti valstybę ir ugdyti tautą joje. Vadinasi, 1918 m. vasario 16-osios aktas, skelbiantis Lietuvos valstybingumo atkūrimą, remiasi į VISĄ mūsų istoriją, yra lyg ir jos tęsinys, etapinė išvada, reziumuojanti vieno laikotarpio - priklausomybės - pabaigą ir skelbianti kito - Nepriklausomybės - pradžią. Be abejo, tai yra revoliucinis aktas, jam atsirasti reikėjo ypatingų sąlygų, ir šlovė tiems, kurie jas - sakykime taip - pajuto, suvokė, o svarbiausia: panaudojo tas sąlygas lietuvių valstybės ir Tautos labui.

Sunku pervertinti Vasario 16-osios ir po to sekusių dviejų Nepriklausomybės dešimtmečių reikšmę tautinės sąmonės ugdymui, kultūros kūrybai. Kažin ar be jų mes būtumėm išsaugoję savo tapatybę, ar kalbėtumėm šiandien savo kalba, kuria kalbame. Buvo sukurta švietimo sistema (po Pirmojo pasaulinio karo 44 procentai Lietuvos gyventojų buvo analfabetai - tokį gavome palikimą iš carinės Rusijos), buvo įsteigti teatrai, bibliotekos, plėtėsi knygų leidyba, o žurnalų, almanachų, kitų periodinių leidinių gausa ir šiandien stebina to laikotarpio tyrinėtoją. Didžiulė vertybė buvo bendrinės, literatūrinės kalbos sukūrimas, su ja mūsų raštas gavo papildomų tautą jungiančių ir vienijančių galių, o lietuvių kalba, tiek amžių nuo išnykimo saugota, pati ėmė saugoti ir ginti lietuviškumą. Tai, galima sakyti, nauja kalbos funkcija, kurią ji tebevykdo ligi šiolei.

Per Vasario 16-ąją mes susiejame save su visa lietuvių tautos istorija, su pagrindine jos darbų ir žygių idėja, žvelgiame į savo praeitį kaip sąmoningi jos paveldėtojai, tampame atsakingi už Tautos valstybingumo likimą. Šiandien ypač norėčiau akcentuoti sąmoningumo ir vienybės reikalą. Todėl sakau: kai tu pasitrauki nuo manęs - aš silpnesnis ir tu negalingesnis. Ir mažiausia Lietuvos šakelė, ir menkiausias jos lapelis, virpantis istorijos saulėje, gyvas tik todėl, kad yra sujungtas su visais. Mane visuomet jaudino žmonių brolybės, artimo meilės pasireiškimas. Argi vis dar neužtenka žiaurumo, aklos klasinės, nacionalinės, religinės neapykantos? Juk yra ir bendražmogiški dalykai, apie kuriuos dabar vis garsiau kalbame. Be jų žmogaus gyvenimo negalime laikyti išsipildžiusiu, įvykusiu gyvenimu. Be jų, be tų bendražmogiškųjų dalykų, įmanomas tik vergo ir pavergėjo gyvenimas. Tačiau nei vergo, nei pavergėjo gyvenimas nėra ŽMOGAUS gyvenimas. Šiandien, kaip ir visada savo istorijoje, mes tiesiame ranką visoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms, sakydami: Vasario 16-osios šventė - tai didžiausios bendražmogiškosios vertybės - LAISVĖS - deklaravimas, joje nėra nė kruopelės klasinio, tautinio ar kokio kitokio egoizmo.

Lietuvai nuo jos istorinės gyvenimo pradžios aktualiausia ir dramatiškiausia buvo valstybės problema. Nuo šios problemos turbūt ir prasideda kiekvienos tautos istorija, tas kelias, kuriuo ji, klupdama ir klupdoma, kildama ir keldama, eina ir eina paskui širdies ir kraujo šauksmą, deklaruodama visiems, kas ją girdi, savarankiško, laisvo, teisingo gyvenimo principus. Valstybę aš suprantu kaip Tautos formą, ji negali būti primesta turiniui, turinys pats turi rinktis sau formą. Šitą gerai suprato Vasario 16-osios akto kūrėjai, kalbėdami apie „demokratiniais pamatais sutvarkytą valstybę“ ir „demokratiniu būdu išrinktą Seimą“. Būtent per renkamuosius organus funkcionuoja tautos (t.y. turinio) ryšys su valstybe (forma). Deja, šis ryšys praktikoje dažniausiai sutrinka, forma uzurpuoja turinį. Šia prasme anaiptol ne be priekaištų buvo ir pirmosios Respublikos dvidešimtmetis, šia prasme ir šiandien mūsų Tautos ir valstybės ryšys dar nėra idealus.

Istorikai, ekonomistai, politikai ne sykį vertino ir vertins Nepriklausomybės akto reikšmę. Konstruktyviausias čia būtų blaivus požiūris, kuris reikalauja moksliško, objektyvaus tyrinėjimo ir, kiek įmanoma, kuo mažiau ideologizuotų išvadų. Vasario 16-oji, kaip žinoma, buvo tapusi prakeikta diena. Užrakintomis lūpomis, užrištom akim. Ačiū Dievui, praregėjom, prakalbom. Ir mes, ir ši diena. Linkėtina, kad įsiklausytumėm į jos balsą, apmąstytumėm jos patirtį, pasistengtumėm suprasti jos reikšmę ir Tautai, ir valstybei.

Vartydami Lietuvos istoriją, mes turbūt ne sykį esame klausę savęs: kodėl taip sunku BŪTI lietuviais, kodėl ir už kokias kaltes mums teko tragiška lemtis būti puolama ir persekiojama Tauta? Atrodo, jog visas istorijos blogis jau keli šimtai metų griūva ant mūsų, ardydamas ir naikindamas pagrindines nacionalines raiškos formas: kalbą ir raštą, papročius ir kultūrą, tikėjimą ir buvimo pasaulyje būdą...

Aišku, kad gyvenimas tautoje, jeigu jis liks neapgaubtas ir neparemtas gyvenimu valstybėje, visada bus dramatiškas, nesunkiai pažeidžiamas ir anksčiau ar vėliau sunaikinamas. Štai kodėl jau du šimtai metų didžiausias lietuvių tautos rūpestis ir tikslas yra valstybės atkūrimas. Šitą darbą pradėjo Vasario 16-osios aktas, jį šiandien tęsia visa Tauta. Teneužgęsta vienybės ir pasiryžimo šviesa, gaubianti išvargintą ir iškankintą, tačiau nenulenktą Lietuvos galvą.“

Justinas Marcinkevičius, „Vasario 16-oji ir mes“ (sujungti į vieną Poeto pasisakymai minint Vasario 16-ąją Vilniaus akademiniame dramos teatre 1989-aisiais ir Vilniaus operos ir baleto teatre 1991-aisiais). Cituota iš Justino Marcinkevičiaus knygos „Pažadėtoji žemė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009).