Po "Arka" jausimės saugiau?.

Netylant aršioms diskusijoms dėl šiuo metu statomo paminklo "Arka", skirto Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimui atminti, "Vakarų ekspresas" pabandė į šalies pažvelgti į šį objektą kitų uostamiestį puošiančių paminklų kontekste.
Ar daug Klaipėdoje istoriškai ir meniškai vertingų paminklų, prie kurių su pasididžiavimu palydėtume nusifotografuoti miesto svečius, leistume savo laisvalaikį, švęstume valstybines ir miesto šventes? Ar šalia Biržos tilto iškilsianti "Arka" taps traukos centru klaipėdiečiams ir miesto svečiams, ar tik dar vienu nei emocinių, nei estetinių išgyvenimų nesukeliančiu objektu, diskutuojame su istoriku Dainiumi Elertu, bendrijos "Mažoji Lietuva" tarybos nariu Albinu Stubra, tapytoju Linu Julijonu Jankumi, skulptoriumi Algirdu Bosu.

Vokiškos ideologijos paminklus keitė tarybiniai

Dainius Elertas: "Iki XIX amžiaus pabaigos Klaipėdoje nebuvo jokio paminklo. Vėliau atsiradę paminklai ir skulptūros buvo skirti miesto personalijoms arba atspindėjo valstybinę vokiškąją ideologiją. Šiai kategorijai galima priskirti 1896 m. Liepų gatvės pradžioje atidengtą pirmąjį paminklą, skirtą Vilhelmui I, bei 1907 m. pergalės prieš Napoleoną 100 metų sukakties proga skverelį priešais rotušę papuošusį "Borusijos" paminklą. Sausio 15-osios išvakarėse reikėtų pridurti, kad po 1923 m. įvykių lietuvių sukilėliai abu šiuos paminklus nukėlė. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jie buvo atstatyti, o per II pasaulinį karą - dingo. Šiai kategorijai taip pat priskiriamas 1912 m. Teatro aikštėje įrengtas, per II pasaulinį karą išardytas ir 1989 m. atstatytas Taravos Anikės fontanas, skirtas Klaipėdoje gimusio poeto, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus S. Dacho atminimui. Taip pat Tauralaukyje sunaikintas karalienės Luizės akmuo, stovėjęs XIX-XX a., paminklas želdynų inspektoriui apsodinusiam kopas J. Rychertui, paminklėlis Hagenui Poilsio parke, Hitlerio biustas Teatro aikštėje.
Kita kategorija - memorialiniai paminklai. Tai - sunaikintas paminklas I pasaulinio karo vokiečių kariams, išlikęs paminklas Pirmojo pasaulinio karo rusų kariams bei paminklėlis 1923 m. sukilimo dalyviams.
Po II pasaulinio karo mieste lyg grybų po lietaus pridygo ideologinio pobūdžio paminklų. Stalino biustai "puošė" Teatro aikštę, Kanto g., skverą prie statomos "Arkos". Stalino ir Gorkio skulptūrinė kompozicija buvo pastatyta Liepų g., paminklo Vilhelmui I vietoje. Lenino paminklas stovėjo prie Saugumo pastato, priešais geležinkelio stotį, vėliau Atgimimo a. Šios pakraštyje buvo komjaunuolių skulptūra. Pergalės aikštėje rekonstruojant postamentą Pergalės paminklui - patrankai - buvo panaudotos "Borusijos" postamento granito plokštės. Privertus žvejus dirbti vieną šeštadienį surinkti pinigai Žvejo paminklui, iškilusiam vietoj "Borusijos". Prie Palangos kelio nežinia kodėl stovėjo paminklas briedžiui. Dabar iš visos šios plejados liko vos kelios miesto "įžymybės".

Nevykęs lietuviškumo demonstravimas

"Paskutinioji Lietuvą ir Klaipėdą užplūdusi banga - tai lietuviškos idealogijos paminklai. Su ja uostamiestyje atsirado paminklai K. Donelaičiui, H. Mantui, Mažvydui. Taip bandyta pademonstruoti didelį Klaipėdos krašto lietuviškumą. Bet personalijos paminklams parinktos neturinčios nieko bendro su Klaipėda, atstovaujančios Mažajai Lietuvai bei kovai su vokiškumu. Mano nuomone, šių paminklų pastatymas mūsų mieste reiškia ne ką kita, kaip pretenzijas į Kaliningrado sritį bei troškimą apginti Klaipėdos kraštą nuo vokiškos įtakos. Nesuprantu, kodėl nebuvo ieškota asmenybių, nusipelniusių ir lietuviškumui, ir Klaipėdos krašto žmonėms, kaip, pavyzdžiui, Pretorijus", - kritikavo lietuviškuosius Klaipėdos paminklus istorikas.
"Jei vertinsime meninę raišką, mano nuomone, paminklas Mažvydui būtų daug gražesnis, jei jis būtų nukaltas iš rausvo granito. Pilka spalva aplinkui esančių pastatų kontekste pranyksta.
Paminklas K. Donelaičiui - skulptūrinė nelaimė. Figūros galva akivaizdžiai per didelė. Jo mastelis nenormalus. Ten akivaizdžiai stinga vieno akmens. Dabar figūra kaip iš žemės išlindusi", - piktinosi tapytojas Linas Julijonas Jankus.
"Tą patį galima pasakyti ir apie Mažvydą. Tam galėjo šiek tiek didesnę galvą uždėti. Gaila žiūrėti, - sakė skulptorius Algirdas Bosas. - Mano nuomone, Klaipėdoje dominuoja dekoratyvios skulptūrėlės, ir visiems tai patinka. Per pastaruosius 10 metų mieste nepastatytas nė vienas paminklas. Todėl V. Greičiūno iniciatyvą aš, kaip skulptorius, labai sveikinu. Pagaliau atsirado žmogus, kuriam parūpo istorijos įamžinimas meninėmis priemonėmis", - samprotavo menininkas.

3 paminklai ir nesaugumo jausmas

D. Elerto nuomone, su Klaipėdos praeitimi susiję tik trys šiuo metu mūsų mieste esantys paminklai. "Gražus atsigęžimas į praeitį buvo S. Dachui skirto Taravos Anikės fontano atstatymas. Jo tąsa - šiais metais prie geležinkelio stoties prigijusi, nedeklaruojanti vokiškumo, tačiau skatinanti istorinę savivoką skulptūrinė kompozicija "Atsisveikinimas". Vertingas, autentiškas, istorinę patirtį sugėręs paminklas 1923 m. sukilėliams.
Taip pat kaip tikras liudytojas istoriškai vertingas, tačiau pamirštas, paminklas I pasaulinio karo kariams, kryžiai vokiečių kapinėse. Miestui svarbus paminklas Liudvikui Hagenui. Manau, kad miestelėnai privalo kuo greičiau sutvarkyti žydų kapines. Taip pritariu Vynerio kapo sugrąžinimo idėjai.
Statomą "Arką" vertinu neigiamai. Mano nuomone, tokių gigantiškų paminklų statymas rodo, kad klaipėdiečiai vis dar jaučiasi nesaugūs ir bando įrodyti, kad Klaipėdos kraštas tikrai priklauso Lietuvai. Manau, kad paminklui skirtus pinigus buvo galima panaudoti daug prasmingiau. Buvo pasiūlyti net keli daug aktualesni variantai: sutvarkyti paminklo 1923 m. sukilėliams aplinką; sutvarkyti apleistą vieno iš 1923 m. sukilimo vadų J. Lėbarto kapą; pažymėti memorialinėmis lentelėmis vietas, kur žuvo ir kur palaidoti žuvusieji sukilimo metu ir taip priminti apie Klaipėdos istoriją skirtingose miesto vietose bei kituose miestuose; išleisti dar 1933 m. parengtą, tačiau cenzūros uždraustą, autentiškų fotografijų apie 1923 m. sukilimą albumą, kurio signalinis egzempliorius saugomas M. Mažvydo bibliotekoje. Šis albumas, atskleidžia ir istorinę tiesą, kad Klaipėdos kraštas prie Didžiosios Lietuvos ne prisijungė, o buvo prijungtas. Nuotraukose matyti, kad sukilime dalyvavo tik kariškiai", - pasakojo istorikas D. Elertas.

"Ne jurgiams ir petrams spręsti..."

Tapytojas Linas Julijonas Jankus: "Aš nepritariu D. Elertui dėl istorinio šio sukilimo traktavimo. Bet koks sukilimo dalyvis dabar apsiverktų, jei išgirstų, jog dabar diskutuojama, ar Klaipėdos kraštas prisijungė prie Lietuvos, ar buvo prijungtas. Buvo tokia politinė situacija ir ja reikėjo pasinaudoti. Jei aš įsimylėjau moterį ir ją šiek tiek paspaudžiau, kad ji už manęs tekėtų, ar ji rėks, dėl to, kad aš ją myliu ir ji su manimi laiminga? Dėl priemonių nesiginčijama. Pats faktas įvyko, ir mes jo negalime neigti. Pritariu, kad šį įvykį reikia būtinai įamžinti. Gal ir galėtų būti paminklas kuklesnis, bet įvykis, kuriam pažymėti jis skirtas, nėra kuklus.
Kaip tapytojas, ne visada drįstu reikšti savo nuomonę apie skulptūrą, tačiau diskusijos apie statomą paminklą Mažosios Lietuvos prisijungimui prie Didžiosios Lietuvos paminėti mane piktina kaip meno atstovą. Mano nuomone, tokie pareiškimai: "Statoma grandiozinė barbariška skulptūra", kuriuos sau leidžia A. Šulcas, žeidžia visus skulptorius ir apskritai meno specialistus. Tokios formuluotės potekstėje girdžiu klausimą: "Kam iš viso reikalingas menas?". Arba tezė, kad "šis paminklas darys gėdą Klaipėdai, kai įstosime į Europos Sąjungą". Juodkrantės skulptūrų parkas - akivaizdus pavyzdys, kad Belgijoje, Vokietijoje ar Danijoje daug silpnesnė skulptūra nei Lietuvoje.
Nepastatytume mieste nė vieno naujo statinio, jei leistume apie juos diskutuoti visuomenei. "Menas priklauso liaudžiai!" - ši frazė taip įaugo į mūsų sąmonę, kad baisu. Jei Gediminas būtų klausęs visuomenės nuomonės, kai statė pilį, nežinau, kas būtų buvę. Juk jis sudarkė gražų Vilniaus gyvenvietės vaizdą. Tuo laikotarpiu jis pasistatė nevykusį monstrą. Pažiūrėkite, kokios to laikmečio pilys Europoje. Gražūs, vertingi architektūros statiniai. Gedimino pilis prieš juos juokinga, tačiau dabar mes ja didžiuojamės.
Mano nuomone, būtų gražu, jei "Arka" būtų pastatyta ant Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto ribos. Bet mes ne tokie turtingi, kad atstatytume ir paženklintume Klaipėdos krašto ribas. Tačiau nemanau, kad konkurso komisijos specialistų parinkta vieta paminklui prie Biržos tilto - bloga. Ji jau seniai reikalauja ryškaus akcento. O dabar visi, kas netingi, rėkia, kad paminklas užgriozdins mažytį, jaukų skverelį. Tai - demagogija. Skverelis visai nėra mažytis, apsuptas jis grandioziniais Muzikinio teatro ir "Klaipėdos" viešbučio, "Telekomo", Žemės ūkio banko pastatais. Nespecialistai visiškai nesuvokia paminklo mastelių. Jei "Arka" būtų 3 metrų aukščio - ji toje erdvėje visiškai išnyktų. Būtų mano valia, nugriaučiau Muzikinio teatro monstrą. Bet jei jį nugriaus - esu tikras, kad stovės kitas monstras. Architektai teigia, kad uostamiesčio peizaže trūksta vertikalių linijų.
Įtariu, kad tas paminklas puikiai pritaps prie tos aplinkos ir žmonės pripras prie jo. Čia tas pats kaip su balsavimu už Paksą. Iš pradžių rėkėm, koks jis blogas, o paskui už jį balsavome. Tokia tad mūsų psichologija. Tad jurgiams ir petrams reikia pasakyti: "Na, pažiūrėk į tą paminklą atidžiau. Juk gražu ir bus į ką girtam atsiremti..."

Šalin rankas nuo naujų paminklų!

Algirdas Bosas: "Aš vertinu skulptoriaus Arūno Sakalausko darbą. Jis iš tiesų nuoširdus, tačiau pažeista konkurso sąlyga, kad paminklas bus statomas autoriaus pasiūlytoje vietoje.
Mano nuomone, konkurso komisija turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad paminklui parinko netinkamą vietą prie Biržos tilto. Netinkama ji todėl, kad "Arka" stovės per arti gatvės, nebus perspektyvos į ją žiūrėti. Matomumas iki tokio masto paminklo turi būti bent 100-200 metrų. Antrą kartą pažeistos konkurso sąlygos nustatant pinigų sumą, skirtą paminklui. To neturi būti. Tokie pažeidimai rodo, jog konkursas organizuotas paskubomis, jo sprendimai neapgalvoti.
Panaši situacija su paminklais visoje Lietuvoje. Iš visų per pastarąjį dešimtmetį pastatytų paminklų ryškiai išsiskiria ir daugiausiai pagarbos vertas tik Antinio paminklas R. Kalantai Kaune. Esu patenkintas ir savo darbais, sukurtais per šį laikotarpį - kompozicija "Ilgesio paukštė" Klaipėdos universiteto miestelyje ir paminklu J. Pabrėžai Kretingoje.
Apibendrindamas lietuviškų paminklų kontekstą Klaipėdoje ir šalyje, norėčiau pacituoti lietuvių menininko Žibunto Mikšio, gyvenančio išeivijoje Prancūzijoje, 1990 metais pasakytus žodžius: "Šalin rankas nuo naujų paminklų bent 20 metų! Kaip rodo daugelio amžių patirtis, lietuviai - tylieji herojai. Tokiems paminklai dar neatrasti".