Paskutinė prezidento dukterų privilegija

Prezidento Algirdo Brazausko dukterys šiemet pirmą kartą pasijuto šviesmečių atskirty nuo tėvų, kaip ir visi tie, kurie tegalime prisiglausti prie jų mintimis ar aplankyti jų kapą. Ir praėjusi Motinos diena, ir būsima Tėvo diena Laimos Mertinienės ir Audronės Usonienės šeimoms šiemet jau kitokia negu pernai ar užpernai, ar pagaliau tada, kai jų tėvai, net gyvendami skyrium, buvo dar kupini domesių ir gyvasties. A.Brazauskas mirė pernai birželio 26-ąją, Julija Brazauskienė - šiemet balandžio 16-ąją. “Liūdnos dabar visos mūsų šventės, baisiai liūdnos”, - atsidūsta L.Mertinienė.

Anksčiau jųdviejų šeimoms svarbiausias tėvas buvo jis, A.Brazauskas, dabar jo estafetę teks perimti kitiems. “Prisiminsime, kad yra ir kitų tėvų šeimoje”, - sako L.Mertinienė. “Šiemet švęsime mano vyro dieną, - pritaria jai A.Usonienė. - Mano vyras - irgi tėvas, ir labai geras tėvas, ir labai geras diedukas. Galų gale galime pradėti savo gyvenimą, nes visada mes darėme taip, kaip reikėjo mūsų tėvui, o jau paskutiniais metais ypač stengėmės, kad jam būtų viskas gerai. Gal kitiems nepanašu į tiesą, kaip mes kalbame apie jį, tačiau iš tikrųjų jis buvo geras mums, labai dėmesingas ir natūralu, kad mes darėme viską, kad jam gyvenimo pabaiga kiek įmanoma būtų lengvesnė”.

Gėlą aitrina “šeimos ekspertai”

Po tėvų mirties vaikus paprastai kankina tikros ar įsikalbėtos kaltės jų atžvilgiu, kažkas nespėta, nepadaryta, nepasakyta, bet L.Mertinienė sako: “Manau, kad mes su seserimi viską padarėme, ką galėjome, ir pareigą tėvams atlikome kaip ir dera... Neturiu savyje jausmo, kad aš kuo nors nusidėjusi, ko nors nepasakiusi ar nepadariusi. Tiesiog dabar yra labai liūdna. Liūdesys dabar yra labai didelis... O dar tie visi išvedžiojimai, iš piršto laužtos istorijos per televiziją... Man net nesvarbu, ką ten šneka kokios moteriškės, man tiesiog kiekvienas kartas yra priminimas. Sielvartas”.

Nesunku įtarti, kad ir mūsų pokalbis seserims nėra malonus, o greičiau skaudus, ypač dabar, kai dar nesusigulėjus balandžio viduryje supiltam motinos kapo kauburėliui jau aidėjo ir nuaidėjo įvairios variacijos, kurių tema - jų tėvų santykiai ir motinos paskutinės kelionės aplinkybės.

Svarbiau prisiminti gera

Dvynių artimųjų kapai išsibarstę po įvairias kapines: A.Brazauskas palaidotas Antakalnyje, J.Brazauskienė ir Usonių anūkas - Kairėnuose, seneliai iš tėvo pusės - Kaišiadoryse, iš mamos pusės - Antakalnio Saulės kapinėse...

Kad dėl gana plačios amžinojo poilsio vietos geografijos seserims gresia ilgas mirusiųjų lankymo maršrutas, joms ne problema. A.Usonienės nuomone, lietuviai apskritai per daug sureikšmina kapus: “Žinoma, man liūdna ir skaudu, bet kasdienis kapų lankymas ar stovėjimas prie jų valandomis man neatrodo ypatingos pagarbos ženklas. Man daug svarbiau prisiminti tėvus tokius, kokie jie buvo, prisiminti tiktai gera apie juos...”

Prezidento dukra prisipažįsta, kad yra “praktiškai” netikinti. Tai kas, kad krikštyta, bet jos gyvensena yra tokia pati, kaip ir daugumos lietuvių, kuriuos galima laikyti nepraktikuojančiais katalikais. Dar daugiau: sako, kad jos protas ir profesija neleidžia tikėti, kad žmogus gali prisikelti ir “atsidurti kažkur kitur”. Sako tikinti, pavyzdžiui, tuo, kad jeigu žmogus padaro gera kitam, tai tas gera būtinai grįžta, bet tikinti tuo visai ne religine prasme, - tiesiog žmogui dera gerai elgtis kitų atžvilgiu.

Pompastika joms svetima

Po viešų motinos J.Brazauskienės gyvenimo puslapių aptarinėjimų L.Mertinienė jaučiasi sukrėsta ir įskaudinta: “Dar suprasčiau, jei būtų kalbama apie tėvą, jis buvo viešas asmuo, o mama?.. Aš negaliu žiūrėti ir nežiūriu tų laidų, bet man kiti pasako, kas būna jose kalbama. Atrodo, jau verčiau ateitų ir durtų aštriu daiktu į šoną: paskaudėtų, bet praeitų, vis būtų lengviau negu dabar... Ėjau ir galvojau, kad vieną dalyką būtinai pasakysiu. Lietuvos kultūra juk susiformavo kaimo kultūros pagrindu, ir nors nesu labai didelė kaimo tradicijų specialistė, viena žinau: apie mirusįjį - arba gerai, arba nieko. O dėl laidotuvių pasakysiu, kad jos yra anturažas. Man svetima pompastika, ir aš jos visiškai nepasigendu savo gyvenime, nors iš tiesų, prisimenu, buvo graudžiai gera, kad tėvas taip pagarbiai ir iškilmingai buvo palaidotas; aš iki šiol labai dėkinga žmonėms už tai jaučiuosi, net iki šiol... Dabar imsiu verkt... Atsimenu, kol mes budėjome prieš išlydėdami tėvą į paskutinę kelionę, buvo vienokia nuotaika, bet kai išėjome į gatvę ir aš pamačiau, kiek žmonių jį palydi, buvau pakirsta kito jausmo... Netinka sakyti “malonu”, bet jaučiausi pakylėta, supratusi, kad mano tėvą mylėjo ir gerbė. Tik ir tada sakiau, ir dabar galiu pakartoti: nežinau, kas mums toje Lietuvoje yra, kad žmones imame mylėti tada, kai jie numiršta. Reikia gyvus žmones mylėti, o ne mirusius. Reikia pasakyti gyvam, ką tu jauti, ką apie jį galvoji, o ne po mirties statyti didžiausius paminklus. Dėl mamos irgi: kol ji buvo gyva, nelabai kam, be mūsų, ji ir rūpėjo, o kai pasimirė, sulaukė tokio didelio dėmesio. Juk iš tikrųjų niekas iš šalies negali žinoti, kaip ten viskas būna kito šeimoje. Kad ir ta “visažinė” ponia, sekanti pasakas per televiziją: ji tik kartą buvo atvažiavusi pas mamą, o eteryje pasirodė gal jau kokius keturis ar penkis kartus...”

Negi visą sąmoningą gyvenimą būnant padidėjusio dėmesio zonoje dėl jų tėvo, vieno svarbiausių žmonių Lietuvos gyvenime, kuris buvo ir kritikuojamas, ir puolamas, ir smerkiamas, ir aukštinamas, nepavyko susikurti apsauginio kevalo, klausiu L.Mertinienės. “Per šituos metus patyriau daug nelaimių, nebegaliu būti kaip su šarvais...” - atsako ji.

Šiukšlių kitiems neneš

Medikės profesiją pasirinkusi A.Usonienė daug ramiau atsiliepia apie atgarsius, sukeltus motinos laidotuvių. Juk natūralu, kad visuomenėje skirtingus vaidmenis atlikę žmonės ir laidojami skirtingai, tačiau dukroms tėvų kapai vienodai svarbūs, nesvarbu, kad vienu prasideda Lietuvos vadovų panteonas, o kitam buvo lemta kukliai įsiterpti tarp paprastų mirtingųjų Kairėnų kapinėse. “Per gyvenimą ta oda pasidarė gana stora, - tvirtina A.Usonienė, - ir supranti, kad pasaulyje yra baisesnių dalykų negu apkalbos. Manau, kad jos jokiu būdu nėra tragedija, o tik nedidelis nemalonumas. Dėl tų laidų, kurios pasirodė tuoj po mamos mirties, manau, kad žurnalistų darbas yra jas rengti ir jų reikalas, kaip tai daryti. Jie patys turi nuspręsti, kas jiems etiška, kas ne, bent jau gydytojai ginekologai šiais laikais gali pareikšti savo nuomonę ir, pavyzdžiui, nenutraukti nėštumo net valdiškoje ligoninėje, jei jie mano, kad tai neetiška. Aš žurnalistų neteisinu, aš juos suprantu. Bet mane stebina kai kurios moterys, kurios iš tikrųjų nei daug žinodamos, nei būdamos mamos draugėmis yra tapusios vos ne Brazauskų gyvenimo ekspertėmis. Jų kalbos mane, prisipažinsiu, stebina, nes jos kalba netiesą. O svarbiausia, kad žmonės, apie kuriuos šnekama, negali joms prieštarauti”.

Dar vienas momentas, neleidęs A.Brazausko temai išnykti iš akiračio, o jo dukterims užsimiršti, buvo našlės Kristinos Brazauskienės televizinis maratonas, pasibaigęs jos apmaudu, isterija ir nusivylimu žurnalistais. Seserys šiuo požiūriu yra visiškai solidarios. Jų nuomone, tai Kristinos valia, teisė, reikalas, jos pasirinkimas dalyvauti laidose ar nedalyvauti. A.Usonienė: “Mes su Laima ir mūsų šeima esame priėmę tokį sprendimą, bent jau aš jo tvirtai laikausi ir laikysiuosi, - šiukšlių iš namų nenešime ir nei tėvo, nei mamos, nei Kristinos elgesio nekomentuosime”. Ir valstybinės rentos prezidento našlei klausimu išlieka santūri. “Ne mano nuomonė lemia, - sako, - ir nebūtinai visiems reikia ją žinoti, ar tą rentą Kristina turi gauti, ar ne. Negaliu ir nenoriu sakyti, etiška ar ne, priklauso ar nepriklauso, bet man atrodo, kad jeigu yra valstybinis įstatymas, jo reikėtų laikytis. Tiesiog kaip pilietė galvoju: ne minia turėtų nuspręsti, kas turėtų vykti teisinėje valstybėje, ir tiek”.