Parlamentarui Povilui Urbšiui parūpo teologija

Kodėl gi parūpo Dievo mokslas? - klausiame parlamentaro Povilo Urbšio. Sako, atsakymas labai paprastas: kiekvienas žmogus, mąstantis apie savo prasmę pasaulyje, bando apčiuopti santykius su amžinybe. „Bandai suprasti, kokia žmogaus paskirtis. Baigti egzistenciją kirmino virškinamajame trakte ar vis dėlto žmogaus gyvenimo tikslas yra aukštesnis? Keli klausimus, ar esi atsitiktinis evoliucinis produktas, ar visgi esi numatytasis?“ - retorinius klausimus žėrė Seimo narys.

P.Urbšys tvirtina tikįs, jog jis nėra atsitiktinis evoliucinis produktas, todėl ir stengiasi per domėjimąsi teologija suprasti, nuo ko žmonija priklauso ir ką veikia Žemėje. Aišku viena - žmogus yra ribota būtybė. Šį ribotumą ypač svarbu suprasti politikams. „Kai esi politikoje, esi tam tikrame išbandyme valdžia ir pinigais. Teologijos studijos ir tikėjimas man padeda atrasti vidinių jėgų nepasiduoti puikybei ir tuštybei. Būdamas politikas tampi priklausomas nuo dėmesio, viešumo, kitų palankumo. Kitas dalykas, kritikuodamas kitus nejučia gali virsti teisėju. Priimdamas savo kaip žmogaus ribotumą aš pasitelkiu tai, kas manyje yra nemirtinga. Sielą. Tas suvokimas man padeda nenugrimzti į nuodėmę iki ausų“, - šypsosi P.Urbšys.

Pasak Seimo nario, domėjimasis teologija padeda suprasti, kas yra religija. Vis dėlto jei religiją padarome tikslu, klystame. „Kai religija tampa tikslu, nejučiomis iš jos padarome bedvasę tradiciją, minime religines šventes, einame į bažnyčią, bet dalis mūsų tą daro iš vidinio poreikio, iš tradicijos. Nereikia pamiršti, kad religija yra tik priemonė einant tikslo link“, - dėsto P.Urbšys.

Nors Evangelijoje yra žodžiai, kad „daug pašauktų, bet mažai išrinktų“, P.Urbšys šiuos žodžius perfrazuoja kolegoms Seimo nariams ir sako, čia „daug išrinktų, bet mažai pašauktų“. Seimo narys pripažįsta, jog visuomenei politika yra labai atgrasi, nes dažnu atveju suvokiama ne kaip pašaukimas, bet kaip sritis reikštis savanaudiškumui. O pašaukimas visuomet susijęs su atsidavimu. P.Urbšys retoriškai klausia: kam mes, politikai, atsiduodame? Ar sau, savo draugams, frakcijai ar partijai? O gal atsiduodame žmonėms, kurie politikams ir suteikia galias spręsti visuomenės likimą? „Mano pomėgis - teologija - padeda atpažinti, kas manasis pašaukimas. Nesakau, kad aš idealus, esu nuodėmingas žmogus, - neslepia P.Urbšys. - Tiesą sakant, gilinimasis į dvasinius dalykus padeda atrasti tiesų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo nematomos. Štai vienas Nobelio premijos laureatas yra pasakęs, jog „gyvenime yra svarbesnių dalykų nei protingas elgesys“. Kai ką toks pasakymas gali šokiruoti. Bet visada sakau, prisiminkime 1991 metų Sausio 13-ąją. Kokio protingumo vedami beginkliai žmonės stojo prieš tankus? Kova už laisvę buvo svarbiau už viską, net už gyvenimą. Laisvė, kurią atgavome, manau, buvo stebuklas. Stebuklas mūsų širdyse, kai mes kiekvienas asmeniškai peržengėme ribą baimės, kurią puoselėjo sovietinis režimas.“

Paklaustas, ar į visus rūpimus klausimus gilindamasis į teologijos mokslą rado Seimo narys, P.Urbšys tikino, jog tvirtai atsakęs tik į vieną klausimą. Kad jo kelias į dvasingumą yra susijęs su Dievu. Anot parlamentaro, jo atveju, Dievo žodžio pažinimas vis tiek nėra tobulas. Tobulas pažinimas būna tada, kai žodžiai nesiskiria nuo darbų. Daryti gerus darbus žmogui yra duotybė. „Jeigu yra galimybė daryti gerą darbą, tai ir daryk, nevesk jokių buhalterijų, kiek tų gerų darbų padarei. Tikinčiam žmogui tai reiškia, kad tuos gerus darbus Dievas daro. Geri darbai neturėtų būti daromi dėl to, jog įgytum palankumą ar kad tave pastebėtų“, - neabejoja P.Urbšys.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“