Paranoja dėl Rusijos propagandos

Seime pasipylė Visuomenės informavimo įstatymo pataisų projektai, kuriais siekiama kažkaip kovoti su Rusijos propaganda. Tačiau geriau yra ne drausti ir bausti, o skatinti atvirumą, informacijos analizę ir kritinį mąstymą, kad gyventojai patys galėtų atskirti pelus nuo grūdų.

REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA Nr. 35

Kitaip įsišausime sau į koją, kaip su Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymu, kuris pažeidžia žmogaus teises ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Tai vis iš tos pačios žodžio laisvės ir laisvės apskritai varžymo "operos"...

Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo įstatymo projekte siūlo, kad už karo propagavimą ir kurstymą, raginimus kėsintis į Lietuvos suverenitetą ir nepriklausomybę gali būti sustabdyta ar nutraukta transliavimo ar retransliavimo licencija bei skiriamos piniginės baudos, taip pat kad ne mažiau kaip 90 proc. Lietuvoje retransliuojamų televizijos programų kiekio būtų oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šis projektas tiesiog atspindi mūsų Konstitucijoje, 25 straipsnyje, įtvirtintas nuostatas: "Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija."

Tačiau viena yra diskriminuoti žmogų dėl to, pavyzdžiui, kad jis skursta, yra neįgalus, lenkas, rusas, romas, gėjus ar tiesiog kitoks nei tai priimtina pagal vyraujančias visuomenės normas. Ir visai kas kita - riboti piliečio teisę žiūrėti TV kanalus rusų kalba, net jei jie ir skleidžia dezinformaciją apie Lietuvą.

Kodėl Lietuvos piliečiui drausti taip pažinti vadinamąjį priešą, sužinoti, ką jis kalba, ir tai paanalizuoti?

Bandymas neva apsaugoti valstybės pamatus ir tuos "mažutėlius", t. y. piliečius, kurie politikų ir valstybės institucijų laikomi nepajėgiais atskirti blogį nuo gėrio, nuo Rusijos propagandos yra bergždžias, nes tai daugiau paprasčiausias būdas kontroliuoti šalies piliečius, kuo jie domisi, ką žiūri, apie ką kalbasi. Na, ir, žinoma, tai ir viešųjų ryšių požiūriu yra gana lengvas triukas, nes iškart sukelia patriotizmo spūdį. Kur kas sudėtingiau yra viešoje erdvėje kurti naratyvą ir diskursą, kuris kurstytų analizę ir kritinį mąstymą.

Lietuviai nėra tokie imlūs baimei ir propagandai kaip rusai, tačiau visuomenėje dėl ilgos istorinės autoritarizmo patirties vis dar yra išlikusi valdžios ir autoriteto baimė bei įprotis lankstytis prieš galinguosius. Taigi, ar bandant riboti Rusijos propagandą (nes taip nori prezidentė ir rusofobiško patriotizmo retoriką įvaldę politikai), Lietuva netaps tiesiog mažiau laisva ir demokratinė valstybė?

Lieka tik džiaugtis, kad ne konservatoriai dabar valdžioje, nes turbūt jie vėl kaip zuikį iš rankovės ištrauktų kažką panašaus į savo dar 2007-aisiais parengtą Rusijos sulaikymo strategiją, kurią surašė, akivaizdžiai nusižiūrėję į komunizmo sulaikymo doktriną, tapusią JAV užsienio politikos kertiniu akmeniu Šaltojo karo metu, ir kuri Kremliuje galėjo sukelti nebent juoką.

Perlenkus lazdą tokios ir panašios iniciatyvos gali pradėti ir raganų medžioklę. Lietuvai reikia ne raganų medžioklės, o piliečių gebėjimo būti mąstančiais patriotais, ir tai yra labai didelė ir ilgalaikė investicija.

Valstybės bandymai kontroliuoti ar drausti, ar tai būtų informacija, ar tam tikras gyvenimo būdas, yra pasenęs metodas, ypač 21-ajame skaitmeniniame ir žmogaus teisių amžiuje.

Todėl trumpalaikėje perspektyvoje geriau orientuotis į politikų viešajį kalbėjimą ir komunikaciją apskritai, kuris visuomenei suteiktų kuo daugiau reikalingų analitinių žinių ir impulsą kritiškai mąstyti, analizuoti ir diskutuoti. Ilgalaikėje perspektyvoje reikia keisti švietimo turinį, Lietuvos mokyklose ir universitetuose mokant daugiau kritinio mąstymo.

Visi tokie draudimai naudingi tik Kremliui. Nieko interneto amžiuje efektyviai neuždrausi, o Kremliaus propagandistams tai yra dar vienas argumentas šaipytis iš Vakarų demokratijos ir ypač iš pokomunistinių demokratinių šalių, kurios iš baimės bando riboti savo pačių piliečių laisves...

Lietuvai paprasčiausiai reikia siekti tapti kuo laisvesne visuomene, kur žmonės nebijo klausyti, žiūrėti, kalbėti, diskutuoti...