Pagyrimo raštas, kurį skaudu prisiminti.

Tai dabar suprantu, kad, būdama paauglė, pati mokytojus skaudindavau. Atitinkama buvo ir jų reakcija. Ir tik vienintelė klasės auklėtoja, beje, likimo valia neturėjusi savų vaikų, laiku pastebėjo prasidėjusį "šaltąjį karą". Ji savo jautrumu ir taktu sugebėjo sušvelninti paauglės kampuotumą, gal kalbėjosi ir su mokytojais. Bet visų pirma ji pati apglėbė mane per pečius ir priglaudė. Koridoriuje, per pertrauką, matant gal pusei mokyklos moksleivių. Dabar gal kas teigtų, jog tai nepedagogiška. Bet mano atveju tai buvo laiku ir vietoje. Nes patikėjau, kad bent vienai mokytojai esu svarbi. Beje, ji manęs neapleido ir tuomet, kai nebebuvo mūsų klasės auklėtoja. Ir ypač globojo per abitūros egzaminus, nes žinojo, jog skiriasi mano tėvai.
Nespėjau jai padėkoti už šilumą, žinias, globą, pagaliau impulsą rinktis gyvenimo kelią. Kai baigiau universitetą, ji jau buvo išėjus Anapus. Bet aš visada su dėkingumu prisiminsiu, jog mano gyvenime buvo MOKYTOJA.
O štai iš ponios Jolantos išgirdau istoriją apie visai kitokią mokytoją...
Prieš trejus metus, lydėdama savo pirmokėlę mokyklon, ponia Jolanta sako labiausiai troškusi, kad pirmoji mokytoja dukrai taptų didžiausiu autoritetu.
- Pirmoji mokytoja, pirmoji mokykla, pirmieji mokslo metai, - tai toks svarbus etapas vaiko gyvenime. Kai rugsėjo pirmąją mokytoja tėvams išdalijo anketas, kuriose, be kitų klausimų, buvo teiraujamasi, ko tėvai tikisi iš mokytojos ir dėl ko nerimauja, parašiau, jog labiausiai mokytojai linkiu kantrybės bendraujant su vaikais, nuoširdaus kontakto su kiekvienu iš jų, draugystės su tėvais. Juk pažangumas labiau priklauso nuo vaiko sugebėjimų ir tėvų rūpesčio, o štai mokinio ir mokytojo santykiai, psichologinė atmosfera klasėje - nuo mokytojo. Esu įsitikinusi, kad vaikas, ypač mažas, į mokyklą nori eiti tol, kol jis ten laukiamas. Toje anketoje parašiau ir ko labiausiai nelinkėčiau savo mokinukei: mokytojos abejingumo ir šiurkštumo.
Sakoma, jog tai, ko bijai, išsipildo... Šįkart taip ir atsitiko.
Iškart pasakysiu, kad per visus mokslo metus nei dėl dukters mokymosi, nei dėl elgesio nesulaukiau jokių priekaištų. Jos pasiekimų knygelėje būdavo parašyti tik teigiami įvertinimai: stropi, darbšti, mandagi, gabi... Bet mokslo metams baigiantis žūtbūt turėjau rasti kitą mokyklą. Iki šiol kaltinu save, kad taip ilgai delsiau.

- Pirmuosius mėnesius iš namų dukra rytais išbėgdavo smagi. Bet vieną dieną viskas staiga pasikeitė. Nors mokytis jai puikiai sekėsi, namo sugrįždavo nusiminusi. Kuo toliau, tuo labiau nenorėjo eiti į mokyklą, kol galų gale nebebuvo rytmečio, kad atsibudusi neapsiverktų. "Mokytoja manęs nemyli", - sakydavo. Tokią išvadą pagrįsdavo vaikiškais argumentais: "Visus klasės vaikus ji vadina švelniai - Aušrele, Monikute, Deividuku, tik mane vieną visada - Aiste". Na, ir kas čia tokio, prieštaraudavau, gal jai taip gražiau skamba? "Kai Deividas po ligos atėjo į klasę, mokytoja džiaugsmingai suplojo rankomis: "Vaikai, žiūrėkit, kas pas mus sugrįžo!", o kai pasveikus sugrįžau aš, į mane ji net nepasižiūrėjo..."
Kasdien Aistė man pasakodavo savo mažytes nuoskaudas. Per fizinio lavinimo pamoką jai atsirišo batų raištelis, pritūpė užsirišti - ir mokytoja užrikusi: "Dabar ne laikas batus raišiotis!" Per pertrauką, pasiėmusi iš kuprinės mano pusryčiams įdėtą sumuštinį, nedrįso valgyti klasėje, tad išėjo koridoriun. Priėjusi mokytoja vėlgi piktai subarė, mat koridoriuje, pasirodo, valgyti negalima. "Net kai ji šaukia ant kitų vaikų - man atrodo, kad pyksta ant manęs. Ką aš blogo padariau?" - klausdavo manęs.
Aistė jautė, kad mokytojai ji nemiela, bet negalėjo suprasti kodėl. Jau iš vakaro ją nemaloniai nuteikdavo mintis, kad ryte teks eiti į pamokas. O rytą ilgai stoviniuodavo prie durų ir išeidavo paraudusiomis akimis. Aš bandžiau dukrai įteigti, kad mokytoja jai nepriešiška, kad ji tiesiog sunkiai dirba, pavargsta, kartais neišsimiega, todėl būna šiurkšti...

- Aš gerai žinojau tikrąją tos nemeilės priežastį. Bet negalėjau jos pasakyti septynmetei: mokytoja pyksta ne ant tavęs, o ant tavo mamos. Tarp mūsų įvyko konfliktas. Tu dėl jo nė kiek nekalta, ir tai, kad kenti jo pasekmes, yra neteisinga. Negalėjau dukters pamokyti: "būk stipri" ir susitaikyk su šia neteisybe. Negalėjau pasakyti: aš, dukrele, dėl visko kalta, per mane patekai nemalonėn. Juk nenusikaltau norėdama jai padėti.

- Kas dieną mano pirmokė į mokyklą ir atgal tempdavosi vadovėlius. Kuprinė buvo sunki netgi suaugusiam žmogui - eidavau mergaitės pasitikti ir pati šitą svorį tįsdavau. Mokslo metų pradžioje visi rašo ir kalba apie tai, kokią žalą vaikui daro šitokia našta. Kartą mokytojos paklausiau, ar nebūtų galima vadovėlių palikti klasėje. Mokytoja atsakė, jog klasėje nėra tam skirtos spintos, ji ir pati viską turinti nešiotis. Per tėvų susirinkimą dar kartą pabrėžė: vadovėliams laikyti spintos nėra. Pridūrė, jog tėveliai vaikystėje dar ne tokias kuprines tempdavo, ir nieko - užaugo sveiki.
Žinoma, mokytoja spintos nepastatys - galų gale tai mokyklos administracijos rūpestis. Pageidavimą išdėsčiau direktorės pavaduotojai. Ši labai nustebo, kad pirmokėliai, kuriems namų darbai neužduodami, nešiojasi į namus vadovėlius. Ir tik iš vėlesnės mokytojos reakcijos supratau, kad tarp jos ir pavaduotojos įvyko nemalonus pokalbis.
Mokytoja skubiai sukvietė visus tėvus ir su ašaromis akyse piktinosi, jog "kai kurie žmonės" pasakoja kitiems, kas kalbama per klasės susirinkimus (lyg tie susirinkimai būtų įslaptinti), "kai kurie žmonės skundžiasi", kad vaikams užduodami namų darbai, ir dėl to ji galinti prarasti darbą... Komentavo ant lentos smulkiai surašytas klasės fondo išlaidas, rodė kvitelius, nes nežinanti, ar kada nors dėl to nenukentėsianti... Galų gale tiems tėvams, "kurie yra nepatenkinti", mostelėjo spintelės link ir liepė patiems įsitaisyti lentynas knygoms susidėti, priklijuoti lapelius su vaikų pavardėmis ir žiūrėti, kad viskas būtų tvarkinga.
Susirinkimo pradžioje, kad tėvai suprastų, dėl ko mokytoja tokia susijaudinusi, prisipažinau, jog kalbama apie mano asmenį. Visi, aišku, užjautė nepelnytai nuskriaustą moterį, pasišovė rašyti pareiškimus vyresnybei, jog sutinka ir netgi reikalauja, kad vaikams būtų leista nešiotis vadovėlius, nes tos kuprinės visai nesunkios...
Buvau priblokšta tuo, kad mano pastanga pasirūpinti galimybe palikti klasėje vadovėlius virto asmenine mokytojos tragedija. Žiūrėjau į išsigandusius, nusižeminusius tėvus ir galvojau, kokie niekingai priklausomi tampame, vos vaikas peržengia mokyklos slenkstį. Pataikaujame kaip prasti pavaldiniai. Viename tėvų susirinkime netgi stebėjau, kaip mama, norėdama įtikti mokytojai, visaip juodino savo vaiką: koks tinginys, melagis esąs...
Jokių asmeninių pretenzijų šiai mokytojai neturėjau ir tikrai neketinau jai kaip nors pakenkti. Tačiau ji sureagavo taip, lyg būčiau paskelbusi jai karą. Aš su ja nekariavau. Tikėjausi, kad liausis pykusi ant niekuo dėto vaiko. Buvo ne kartą sakiusi: "Aš vaikams niekada nekeršiju". Bet žodžiai yra viena, o realybė - kita...

- Žinote, ką reiškia vidury mokslo metų keisti mokymosi vietą, klasės draugus... Gal ir būčiau ryžusis, bet tuo metu aš pati daugiau laiko praleisdavau ligoninėje nei namie. Laukiausi antro vaiko, nėštumas buvo komplikuotas. Taip susiklostė, kad ne tik mokykloje, bet ir namie Aistė nerasdavo suaugusio žmogaus palaikymo. Gana ilgą laiką septynerių metų mergaitei teko savarankiškai įveikti savo išgyvenimus. Ji pakankamai stipri, gyvybinga mergaitė, tačiau, kaip ir kiekvienas vaikas, jautriai reaguoja į svetimų žmonių pyktį.

- Gegužės pradžioje, naktį, miego metu, ją ištiko epilepsijos priepuolis. Tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, nes dukra gimė ir augo sveika, yra sirgusi tik peršalimo ligomis, ir tai retai. Giminėje tokių dalykų nėra buvę, traumos nepatyrė... Taigi to priepuolio priežastys labai paslaptingos.
Po gydymo ligoninėje, praėjus dviem savaitėms, Aistė jau ilgėjosi mokyklos, klasės draugų. Jautėsi gerai, buvo linksma. Bet iš pamokų grįžo tyli, nieko nepasakojo, į mano klausimus atsakinėjo burbčiodama, nenoriai. Paklausiau, ar mokytoja jos ko nors teiravosi, na, pavyzdžiui, apie sveikatą... "Ne, nieko nesakė. Paėmė pažymą, ir viskas."
Vakare, atsigulusi į lovą, Aistė vėl pravirko. "Nenoriu į mokyklą", - tyliai pasakė.
Taip baigėsi jos pirmieji mokslo metai.

- Kai Aistė nepasirodė pamokose, ji man paskambino. Pasakiau, kad dukra turi sveikatos problemų. Iš mokytojos balso tiesiog pajutau, kad ji viską žino, viską supranta. Nieko nereikia aiškinti.
Ji pakvietė Aistę paskutinę mokslo metų dieną ateiti pasiimti pagyrimo rašto, mat mergaitė labai gerai mokėsi. Dukra tą raštą parsinešė. Aš, žinoma, labai džiaugiuosi savo dukters geru mokymusi ir elgesiu, bet tas raštas man - tik bloga menantis popieriaus lapas.

- Mums labai pasisekė, kad patekome į "Šaltinėlį". Žinot, toks kontrastas, kad sunku ir patikėti... Prisimenu pirmąjį bendrą pirmokų tėvų susirinkimą anoje mokykloje, iš kurios išėjome. Tris valandas jos darbuotojai prieš tėvus didžiavosi savo pasiekimais, skambiais metodininkų vardais, demonstravo savo neįkainojamas pedagogines žinias, mokė, kaip reikia auklėti ir mylėti savo vaikus. O šioje mokyklėlėje tokiems tuštiems gražbyliavimams laiko nešvaistoma. Apskritai labai juntama pagarba kiekvienam vaikui, kiekvienam tėveliui. Mano nuomone, tai priklauso nuo mokyklos vadovo požiūro, jo nuostatų. Ten visai kitokia aplinka, gal dėl to, kad mokykla - pradinė, nedidelė. Daugiau tokių mokyklų reikėtų miestui.
Stebiuosi dabartinės Aistės mokytojos švelnumu ir kantrybe. Aistė net per atostogas bėgo pas mokytoją gerti arbatos... Mums tikrai labai pasisekė.
Ir dar apie kontrastą. Žaviuosi, kaip drąsiai šioje mokyklėlėje klasės susirinkimuose tėvai reiškia savo nuomonę. Bendrauja su mokytoja ne kaip su viršininke, o kaip su kolege, bendradarbe. Juk iš esmės mūsų, tėvų bei mokytojų, darbas ir yra bendras.