Nužudytos menininkės kūryboje motina įžvelgia nujaustos lemties ženklus

Atsisveikinimas

"Ji buvo mano mokytoja", - apie amžinybėn išėjusią, bet ryškius pėdsakus Žemėje palikusią dukterį Eveliną Strigauskaitę ilgo pokalbio metu prasitarė jos motina Klaipėdos kolegijos vokiečių kalbos dėstytoja Ona Nijolė Strigauskienė.

Tik dabar, praėjus daugiau nei metams po dailininkės mirties, jos žudikui susitaikius su kalėjimo iki gyvos galvos bausme, o visuomenei pamačius Evelinos "Veidų paslaptis", motina sako galinti atsisveikinti su dukterimi.

Rytoj, paskutinę jos darbų parodos Klaipėdos parodų rūmuose dieną, simboliškai atsisveikinti su ryškia menininke galės ir jos kūrybos gerbėjai.

Į žudiką nepažvelgė

Apie tai, kas dėjosi širdyje 2004-ųjų sausį, kai buvo rastas nužudytos dukters kūnas, motina nebelinkusi kalbėti - metai tramdomos kančios artimiesiems kainavo nemažai sveikatos. Bet keršto ar pykčio nužmogėjusiam budeliui jie nebrandino.

"Labai daug dirbau su savimi, kad nejausčiau nuoskaudos... Bet dar reikia laiko, kad nebeverkčiau, pajutau ir suvokiu, kad netekties skausmas nenumaldomas", - kalba N. Strigauskienė.

Jos širdį tebeaitrina patirti išgyvenimai: juk teko susidurti ne vien su netektimi, bet ir su pareigūnų, nepamačiusių ar nuslėpusių akivaizdžius dalykus, darbo broku, žiniasklaidininkų paskleistomis skubotomis ir ne visai pagrįstomis išvadomis.

Nekompetentingas pradinis tyrimas, ekshumacija, teismo procesas pareikalavo be galo daug dvasios jėgų. Jų nebeužteko pažvelgti žudikui į akis. "Nė karto į jį nepažvelgiau. Nė karto. Negalėjau..." - prisipažįsta N. Strigauskienė.

O į širdį ilgai gildžiusį klausimą "Kodėl?" motina sako radusi atsakymą...

Kodėl?

Kaip atsitiko, kad Evelina bendravo su pavojingu, septynis kartus teistu žmogumi? - šis klausimas ilgai kamavo šeimą. Kodėl jautri, įžvalgi menininkė neatpažino galimo žudiko?

Priešpaskutinį savo darbą "Demonas-Angelas" E. Strigauskaitė vadino pranašingu, sakė esąs įkrautas energetiškai, labai reikšmingas. Nuotrauka iš katalogo "Veidų paslaptys"

Tėvai kalbino vaikų darželio, kuriame Evelina susipažino su būsimu savo budeliu, darbuotojas, kaimynus, draugus. Visi kaip vienas sakė nieko blogo neįtarę, nes žmogus buvęs švarus, tvarkingas, mokėjęs kultūringai pakalbėti.

"Nesistebiu, kad Evelina galėjo apsirikti, jei ir kiti apsiriko. O sužinojusi, kad jis benamis, ji iš gailesčio įsileido savo budelį į butą. Ji visada stengdavosi padėti žmonėms, būdama geros širdies ir kituose pirmiausia pamatydavo gera. Jei būtų analizavusi blogąsias puses - būtų atpažinusi. Dabar žinau, kad ją nužudė dėl to, jog ji nebenorėjo su juo bendrauti", - pasakoja motina. Kad ji teisi - patvirtino ir neseniai pasibaigęs teismo procesas.

Kai Evelina per Kūčias svečiavosi pas tėvus, šie jau žinojo apie naują dukters "draugą". Laukė, kol pati papasakos, atsivers, nes uždaro charakterio duktė nemėgo klausimų apie asmeninį gyvenimą. Tačiau ši neprabilo.

Tėvus jaudino merginos noras būti vienai, tačiau ji kratėsi tėvų priežiūros ir bet kokios kontrolės, vis tikino turinti teisę į privatų gyvenimą.

Motina nelinkusi patikėti, jog žudikas buvo vienas. Mat Evelina buvo fiziškai stipri - lankė fitnesą, važinėjo dviračiu, bėgiodavo stadione. Lengvai ji nebūtų pasidavusi.

Todėl žudiko prisipažinimas iki šiol jai liko mįslė.

Mirtis - ne pabaiga

Išgyventi, nebrandinti pykčio ar neapykantos, nepulti į isteriją N. Strigauskienei padėjo filosofinės pažiūros į gyvenimą ir mirtį. Tai, ko ją mokė duktė.

"Su Evelina labai daug apie mirtį kalbėjom, ji mane įtikinėdavo, kad mirtis nėra pabaiga, po jos gyvenimas tęsiasi, tik kitaip", - prisimena N. Strigauskienė. Aistringas menininkės domėjimasis Rytų filosofija, psichologija, ezoterika, reinkarnacijos teorija užkrėtė ir motiną, praturtino jos pažiūras.

"Evelina mane vis nustebindavo gilia žmogaus esmės, būties samprata. Ji buvo mano mokytoja. Sakydavo, kad Vakarai sumaterialėję, o Rytų filosofija dvasinga. Ji apskritai pirmenybę teikė dvasingumui - materialūs dalykai domino mažai."

Todėl motinos nebestebino ir keistos dukters mintys: kad josios patirtis didesnė nei motinos, kad ji daugiau įžvelgianti, nes senesnė jos siela.

Tačiau filosofinė gyvenimo samprata neapsaugojo jautrios menininkės nuo atšiauraus pasaulio sukelto skausmo.

Evelina nemokėjo laviruoti, nepritapo prie standartų. Jos jautrumas, skaudus reagavimas į neteisybes, mano motina, privedė menininkę prie asmenybės konflikto su aplinka. Šį konfliktą dar studijų metais didino kai kurių dėstytojų jos savitų darbų ignoravimas, bandymas primesti nusistovėjusius akademinius reikalavimus, vėliau - "neįmanomos" meilės užsieniečiui patirtis. Šį konfliktą menininkė sprendė savaip, stengėsi išvengti depresijos.

Fatališki ženklai

O. N. Strigauskienės pastangų dėka visuomenė turėjo progos išvysti dalį Evelinos tapytų darbų. Parodą "Veidų paslaptys" motina laiko tikruoju atsisveikinimu su anapus išėjusia dukterimi. Ir ne tik atsisveikinimu - bet ir viso gyvenimo prasme.

Ruošdama Evelinos paveikslus parodai, motina įsitikino, jog dukters kūrybą, persmelktą kosmologinių, mistinių motyvų, nesąmoningai nuspalvino lemtingi ženklai. Kad ir kniūbsčio žmogaus siluetas, išnyrantis iš vandenyno bangų, dvasių, demonų paveikslai, lemtingi vaizdai, vėliau, po menininkės mirties, prieš akis iškilę realybėje.

"Tik dabar, sudėliojusi viską į vietą, galiu tai konstatuoti. Jie buvo, tie ženklai, pasireiškė keistuose paveikslų, net videofilmo "Obuolys" siužetuose. Sunkūs tie siužetai, žiūrint smelkiasi skausmas, negali pasimėgauti. Tik keleto iš daugybės sukurtų paveikslų siužetai ir spalvos šviesios", - pripažįsta moteris.

Parodoje visų dėmesį atkreipęs paveikslas "Protėviai iš gimtosios planetos" - paskutinis Evelinos darbas, "paskutinė daina", tarsi atsisveikinimas su šiuo pasauliu ir sugrįžimas į sielos namus. Motina prisimena: paklausta apie ilgiau nei metus tapytą paveikslą, duktė sakydavo, jog piešianti savo protėvius. Tačiau šie protėviai - ne žemiškos kilmės.

Priešpaskutinį savo darbą "Demonas" mergina vadino pranašingu, sakė esąs įkrautas energetiškai, labai reikšmingas.

"Aš jai sakiau, kad tas paveikslas destrukcinis, kad menas turi džiuginti. O ji man įrodė: žodis demonas kilęs iš graikų kalbos ir reiškia išminčių, angelą. Ir tikrai - suradau vienoje enciklopedijoje tokį aiškinimą... Tačiau iki šiol negaliu ramiai į jį žiūrėti".

Paskutiniais gyvenimo metais duktė prisipažinusi: "piešiu dvasias". Kodėl būtent dvasias - nepasakė.

Jautė šalia

Tik dabar, visuomenei pamačius dalelę dukters kūrybos, N. Strigauskienė sako atsisveikinusi su dukterimi.

"Tik dabar supratau, kad tik dėl šito ir gyvenau, atidaviau viską, ką turėjau. Paroda - simbolis, kad Evelina nebuvo viena, nors savotiškai ji ir neįsileisdavo kitų į savo vidų. O man pačiai tas žmonių plūdimas į parodą buvo didelė sielos atgaiva. Tai buvo pagalba man ir siurprizas", - su dėkingumu kalbėjo motina. Ji dėkinga visiems, parėmusiems parodos organizavimą ir katalogo išleidimą.

Organizuojant parodą N. Strigauskienė sakė jautusis tarsi kitame pasaulyje, nuslopęs iki tol kamavęs skausmas. "Kažkokios nematomos jėgos mane palaikė. Visą tą laiką jaučiau, kad Evelina yra šalia, kad ji man padeda. Buvo situacijų, kad nebežinojau, ką daryti, o žiūrėk, ateina išganinga mintis."

Atsisveikino

"Evelinos darbai ir jos žūtis - savotiškas liudijimas, jog mirtis šiame gyvenime dar nieko neužbaigia", - mena motina diakono Andriaus Vaitkevičiaus parodos metu jai pasakytus žodžius.

Šis tikėjimas padėjo ir padeda jai nepalūžti. Jėgų per ilgus skausmo metus suteikė ir "geri žmonės, ir gamta, ir visa gyvenimo filosofija". Dažnai nuvažiuoja į sodą, pasikalba su akmeniu, prie kurio mėgo būti ir Evelina. Žino - neigiamos emocijos nepadėtų, tad kratosi jų, kaip darė ir duktė, stengdamasi pasaulyje matyti tik šviesias spalvas.

"Evelina nenorėtų, kad aš kerštaučiau. Ir taip jau pasaulyje per daug smurto, grubumo, destrukcijos... Kad viešpatautų gėris, pirmiausia iš savęs reikia išguiti neigiamas emocijas", - įsitikinusi O. N. Strigauskienė.

Ji džiaugiasi, kad duktė, lyg nujausdama ankstyvą mirtį, paliko tiek daug.

Genovaitė PRIVEDIENĖ