Rytoj Lietuva minės Laisvės gynėjų dieną - Sausio 13-ąją. Kupiškio rajono Subačiaus miesto gyventojas Valdas Šateika Sausio 13-ąją vadina antruoju gimtadieniu - 1991-aisiais, būdamas vos trylikos metų, tik dėl laimingo atsitiktinumo išvengė mirtinos sovietų kulkos. 14 tautiečių žuvo per kruvinus 1991-ųjų Sausio įvykius. Tačiau tautos dvasios stiprybės nepalaužė net galingiausi sovietų tankai, negailestingai traiškę ir jaunus, ir senus. Nepalaužė ir V.Šateikos - tik užgrūdino.
- Kaip atsidūrėte 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių sūkuryje? - „Vakaro žinios” paklausė V.Šateikos.
- Kiekvienais metais ateina kalendorinė sausio 13-oji, ir nori ar nenori, tenka sugrįžti į tuos metus. Tuomet didelių pasiruošimų nebuvo, kadangi viskas jau buvo suorganizuota kupiškėnų - iš Kupiškio į Vilnių važiavo 16 autobusų, vienas - iš Subačiaus, iš viso važiavo apie 500 žmonių. Vykau su tėvais.
- Kiek jums tada buvo metų ir kas vyko tik atvažiavus į Vilnių?
- Buvau 13 metų, pats jauniausias iš Kupiškio rajono. Vilniuje autobusų koloną išskaidė, mūsų autobusas buvo nukreiptas į Konarskio gatvę prie Televizijos ir radijo komiteto pastato. Atvykome apie 22 val. Degė laužai, nes buvo labai šalta, vilniečiai dalijo karštą arbatą, sultinį, per garsiakalbius vyko tiesioginė radijo transliacija, jos metu žinojome, kas vyksta saugomuose objektuose - Televizijos bokšte, Aukščiausioje Taryboje. Išgirdome pranešimą, kad iš Šiaurės miestelio pajuda sunkioji karinė technika.
- Ką tuomet pagalvojote?
- Tiesą sakant, nemanėme, kad kariškiai imsis drastiškų veiksmų. Manėme, pravažiuos, pagąsdins, tačiau prasidėjo puolimas, žmonės subėgo prie pagrindinių pastato durų ir susikibę rankomis stovėjo. Pirmiausia kariškiai šaudė į pastatą virš žmonių galvų, paskui ir į žmones. Krito stiklai, tinkas. Kai šaudymas baigėsi, žmonės, kurie dar galėjo, vėl suėjo į būrį, tada kareiviai strypais ir buožėmis puolė mušti ir jaunus, ir senus.
- Ir jums kliuvo?
- Taip, saugodama mane nuo smūgio labiausiai nukentėjo mama, buvo sumuštas tėtis. Man trūko ausies būgnelis. Turėjau su savimi magnetofoną, juo įrašinėjau žmonių kalbas. Kadangi prasidėjus kariškių šūviams vieni žmonės gulė, kiti tūpė, aš irgi atsitūpiau, prie krūtinės priglaudžiau magnetofoną. Kulka pataikė į jį - iš magnetofono liko tik rankena.
- Magnetofonas jums išgelbėjo gyvybę. Ar tuomet supratote, kas apskritai įvyko?
- Jokių jausmų tuomet nebuvo, tiesiog laukiau savo eilės. Mačiau, kaip šalia žmogui buvo sudraskyta koja, paskui pats buože buvau „atjungtas“, tai suprantate, kad mintims tiesiog nebuvo vietos. Atsipeikėjęs pralindau pro autobusų užtvarą, ėjau palei tankus, nebejausdamas jokios baimės, radau mamą prie greitosios medicinos pagalbos mašinos, vėliau susiradau ir tėtį. Paskui visus pristatė į Šv. Jokūbo ligoninę, ten suteikė pagalbą. Kadangi palatose nebuvo vietų, buvome paprašyti ieškotis prieglobsčio pas vilniečius. Mus priėmė Giedrė ir Algimantas Gudaičiai. G.Gudaitienė pakvietė gydytoją Ireną Morkuvienę, ji suteikė pagalbą, ryte nuvežė į Vilniaus savivaldybę. Vėliau į Kupiškį važiuojantis maršrutinis autobusas paėmė mus, mamą paguldė ant užpakalinės sėdynės ir nuvežė į Kupiškio ligoninę.
- Ką jums, tuomet paaugliui, reiškė dalyvauti Tėvynės gynimo įvykiuose ir ką jie jums reiškia dabar?
- Tuomet buvo atgimimo laikotarpis, viskas nauja, įdomu, smalsu. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad armija atidengs ugnį, ypač prieš moteris ir vaikus. Manau, kad tie įvykiai man uždegė patriotiškumą, meilę savo šaliai.
- Papasakokite apie savo pažįstamus, kurie kartu dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose.
- Dauguma pažįstamų buvo vyresnio amžiaus, keletas jau išėję Anapilin. Dauguma subatėnų budėjome Konarskio gatvėje, iš jų - Subačiaus vidurinės mokyklos mokytojai Jonas Babickas, Raimundas Marcinkevičius, kaimynas a. a. Kazimieras Drazdauskas ir kiti, iš viso vyko 38 subatėnai. Bent jau psichologiškai visus Sausio įvykių dalyvius ir net tiesiogiai nedalyvavusius juose šie baisūs įvykiai stipriai sužalojo.
- Ar dabar mūsų tauta būtų tokia pat vieninga?
- Taip, kaip būdavo vieninga visais amžiais, kai to reikėjo. Norėtųsi, kad patriotiškumui ugdyti nebereikėtų tokių sausio 13-ųjų, o jis būtų ugdomas taikiais būdais.
- Kaip manote, ar valstybė pakankamai dėmesio skiria laisvės gynėjams, kurie po Sausio 13-osios liko neįgalūs?
- Pakanka dėmesio tiems, kurie buvo smarkiai sužeisti. O pradėti reikia nuo savęs - ką tu gali duoti aplinkai, draugui, kaimynui, tėvams, broliams, sesėms. Valstybė ir yra ne kas kita, o mus supantys žmonės. Ir valstybei turi būti brangūs visi jos piliečiai.
Rašyti komentarą