"Niekada nesigailėjau savo žingsnio"

Atminimas

Vilnietė Loreta Tručiliauskaitė-Šlekienė buvo viena iš tų, kurie Sausio 13-osios naktį, savo krauju aplaistė Vilniaus televizijos bokšto papėdę.

Ji dažnai susitinka su dviem anuomet traiškytais okupantų tankų, ir likusiais gyvais, bendražygiais - Angele Plagyte ir Antanu Sakalausku. Bičiulių trijulė juokais save vadina "tankistų brigada" ir tikina nesigailintys, jog gyveno istorinių permainų laikais.

"Tada mes turėjome galimybę rinktis: ar likti TSRS imperijos vergais, ar laisvos Lietuvos Respublikos piliečiais. Ir dėl pastarojo pasirinkimo galėjome rizikuoti gyvybe", - sako Loreta. Kaip toj dainoj pasakyta: "Kai žūsta gladiatorius - išeina iš kalėjimo..."

"Gyvenime nemačiusi pabūklų, išvydau juos priešaky"

"Kai prasidėjo Sąjūdis, buvau 24-erių - jau savarankiškas žmogus, atvykęs sostinėn iš provincijos: domėjausi įvykiais, buvau labai atvira viskam, kas aplinkui vyko. Tai man buvo nauja ir labai įdomu. Papuoliau ant išsivadavimo judėjimo bangos, ir negalėjau likti nuošaly - toks buvo vidinis nusiteikimas", sakė Loreta Tručiliauskaitė-Šlekienė. Didelį įspūdį merginai padarė dalyvavimas akcijoje "Baltijos kelias", kai Baltijos valstybės išreiškė savo valią tapti nepriklausomos.

"Girdėjome pranešimus ir kvietimus per radiją, ir kai buvo užgrobti Spaudos rūmai, būriavomės gatvėse jau keletą dienų. Dirbau AB "Dovana": audžiau, siuvinėjau, tad su bendradarbėmis vis bėgdavome pabudėti. Penktadienį, norėdama sukaupti jėgų kitai dienai, grįžau į kambarėlį Lazdynuose, kurį nuomojome su drauge, bet miegojau nenusirengusi, pasiruošusi bet kokiems netikėtumams. Man iš Pasvalio paskambinę tėveliai klausė, gal atvažiuosiu savaitgalį į giminaitės vestuves, bet apie tai nė nepagalvojau - juk sovietų kariškių buvo apsuptas visas Vilnius.

Kaip ir buvome susitarusios, su bendradarbėmis, tarp jų ir Loreta Asanavičiūte, susitikome ankstų šeštadienio rytą prie televizijos bokšto, ir ten išbuvome visą dieną. Paskui po pertraukėlės vėl sugrįžau ten, pasiėmiau ir kankleles, mat dainavau etnografiniame ansamblyje. Prisijungėme prie draugiško, linksmo studentų būrio. Žmonės vaišino vieni kitus sumuštiniais, arbata, drąsino.

Paskui išgirdome pranešimus, kad tankai jau arti, tada pradėjome rikiuotis eilėmis, apsupome bokštą žiedu, ir mudvi su Loreta Asanavičiūte laikėmės drauge ligi paskutinės minutės. Menu, kaip pro šalį zvimbiant švytinčioms kulkoms, ji mane drąsino: "Tu nebijok, susiimk. Juk jie nežudys!". Sunerimę žmonės pradėjo šaukti: "Tankai rieda!". Ir tada prasidėjo neregėti dalykai: įsižiebė visų aplinkinių namų šviesos, žmonės ėmė iš jų bėgti bokšto link. Lyg ir baisu pasidarė, bet tu nenorėjai ir negalėjai išeiti iš glaudaus rato. Ir antrą valandą nakties su nuostaba žvelgiau į žmogelius, vis ropojančius į tą kalną, lyg skruzdės skubančius ginti savo skruzdėlyno.

Mirties baimė nustelbė skausmą

"Jautėme sutrikimą ir nerimą, bet tai tikrai nebuvo panika, ir aš niekad nebūčiau pagalvojusi, kad įvyks tokios skerdynės. Ir tas žmonių susikaupimas! Sambūryje nemačiau nei vieno rėkiančio ar besiblaškančio, visi stovėjo susitvėrę rankomis, prisispaudę vienas prie kito kaip silkės bačkoj. Ir tas gyvas žiedas skandavo: "Lie-tu-va! Gėda fašistams!".

Kaip gyva nebuvau mačiusi pabūklų nei tankečių, o tada jie ėmė šaudyti... Pažiro antrojo, trečiojo bokšto aukštų langų stiklai, ir vieni prisispaudė prie bokšto, šukės krito jiems priešais veidus, kiti šiek tiek atsitraukė. Tačiau kai išvydome artėjant ūžiančius tankus, netikėtai užplūdo tokia nežmoniška vidinė jėga, toks stiprus vidinis pasipriešinimas! Vėliau jau niekada neaplankė toks galingas vienybės ir pakilumo jausmas! Išgirdusi: "Atsitrauk!", ėjau atbula, ir stebeilijausi į artėjantį tanko vamzdį, man susipynė kojos. Pargriuvau, ir bandau atsikelti, ir paskutiniai mano žodžiai, Loretai ištarti, buvo: "Duok ranką!". Bet išslydo ta ranka, ir aš daugiau jos nemačiau, nežinojau, kas jai atsitiko... Kai pargriuvau aukštielninka, žmonės žengia per mane, bandau keltis, stengiuos šliaužti iš visų jėgų atgalios, nes vamzdis jau visai po nosim, ir tada pajuntu, kad kojas suspaudžia - pradėjau šaukti iš visos esybės. Sąmonės nepraradau, tad šaukiau mamą, ir rėkiau nežmoniškai - gal ne tiek iš skausmo, kiek iš siaubo ir nevilties, kad nieko negaliu padaryti.

Ir vienu metu tankas sustojo, mačiau, kad žmonės stumia jį atgal, tik nebegirdėjau balsų. Jaučiu spaudimą, savo kaulų traškesį, kai tas tankas pajudėjo atgal. Staiga palengvėjo, pajutau, kaip mane kažkas stipriai traukia už pažastų. Klausiu: "Kur mano draugė? Jos vardas Loreta... O kur mano kojos?" Ir nebejaučiu savęs nuo juosmens, vietoje kojų - košė. Čiupinėju kojas kaip tuštumą, ir tada persmelkė mintis, kad jau viskas baigta, nebeatsikelsiu. Ir iškart kita mintis: bent žinau, vardan ko. - "Tavo kojos vietoj", - juokėsi pro ašaras žmonės, ir mane per tvorą žemyn nuo kalno nuleido, ir nešant kurtinantis pabūklų gausmas nustelbė viską. Nebemačiau veidų, tik sykį šmėstelėjo vaizdas, kaip kareivis buože daužo žmogų. Didelio skausmo nebejaučiau, nes buvau ištikta šoko, visa užtirpę, tik neaprėpiamas siaubas: kas vyksta?", prisimena Loreta.

"Privalau pasveikti"

"O paskui praradau sąmonę. Minios žmonių automobilį kelte iškilojo per gatvių barikadas, žmonės vis dar bėgo link bokšto... Šv. Jokūbo ligoninėje galva rėmiau durų staktą; buvo daugybė sužeistųjų kruvinom galvom. Man buvo sutraiškyti kojų raumenys, lūžęs šlaunikaulis, antrąją koją nuo sunkesnių sužeidimų išgelbėjo tai, kad ji susipynė su Angelės Plagytės, garbaus amžiaus moters, parkritusios po tuo pačiu tanku, kojomis", - pasakojo Loreta.

Tris mėnesius gydėsi ligoninėje, devynetą jų negalėjo nė su lazdomis atklibinkščiuoti į darbą. Pusę metų nešiojosi kojoje medicininį aparatą, kol kaulas ir sutraiškyti raumenys gijo. Juk buvo visiška raumenų atrofija, taip sakant, košė, dėl to negalima buvo gipso dėti - grėsė gangrena.

"Kartais ir dabar pabundu iš košmarų. O tuomet ėjo ilgos bemiegės naktys. Atsibusdavau nuo skausmo, išpilta šalto prakaito: sapne regėdavau griūvančias bokšto plokštes ir žmones, - sako moteris. - "Bet aš daviau sau žodį: privalau pasveikti - dėl tų žuvusių žmonių ir laisvos Lietuvos. Gal dabar tai pompastiškai skamba, bet tada taip jaučiau. Galvoju: ar šiandien taip galėčiau pasielgti? Turbūt anuomet gelbėjo jaunystė, sveika siela sveikam kūne. Ir begalinis mano optimizmas", - šyptėli pašnekovė. - "Nesu niurzglė, tad nugalėdavau tą veriantį skausmą, atkentėdavau, ir vėl linksma pokštaudavau. Draugai manęs nepaliko, kasdien lankydavo ligoninėje, palaikė bendradarbiai, artimieji, ir aš gana sparčiai gijau. Aišku, užslinkdavo niūrios valandos ir dienos, bet neturėjau teisės pasiduoti".

Vestuvių valsas

Savo būsimąjį Loreta Tručiliauskaitė sutiko po lemtingųjų įvykių praslinkus metams. Pasirodė, Saulius aną metą prie Parlamento išbudėjo keturiolika dienų, nakvodavo bibliotekoje. - "Gal mudu likimas suvedė. Po antros operacijos jau vaikščiojau, o vyras, kūno kultūros mokytojas, kantriai man padėjo mankštintis, ir štai jau beveik galiu bėgioti", - sako Loreta. Prisipažino anksti pradėjusi svajoti apie šeimą, norėjo susilaukti daug vaikų. Iškentusi ir perėjusi savas kančių kalvarijas (būta sveikatos komplikacijų, nerimo, ar galės kada susilaukti vaikų), šiandien Loreta augina dvylikmetį sūnų ir dešimtmetę dukrą. Loreta sako, kad jos mergaitė jautri neteisybei, domisi šiandiene valstybės istorija, ir kartais jai, mamai, būna gėda, kai nežino, kaip vaikui paaiškinti, kodėl, tarkime, mūsų valstybėje tokia ciniška šeimos politika.

"Ar verta Nepriklausomybės gynėjams buvo aukoti sveikatą arba sumokėt aukščiausią - gyvybės kainą? Galvoju, kad verta, niekada nesigailėjau dėl savo žingsnio. Taip, buvo sunku, bet juk niekas manęs nevertė. Aš atsidaviau motinystei, tai itin vertinu ir tuo didžiuojuosi. Žinome, kad ne tik be kovos - be atsakomybės negali būti laisvės. Kokią mes atsakomybę įsivaizduojame ir prisiimame, toks ir kiekvieno mūsų gyvenimas. Istoriniu požiūriu pokomunistinių šalių perėjimas į naują santvarką labai sunkus. Tas sovietmečio palikimas, reliktai mūsų sąmonėje paliko stigmą. Todėl ir valstybėje nėra normalaus darbo ir atsakomybės už savo veiksmus, poelgius, daug nesusikalbėjimo su žmonėmis. Kol yra ta grobuoniška politika vykdoma, kol vyrauja ciniškas požiūris į švietimą, šeimą, kol taip nežmoniškai paniekintas darbo žmogus, sunku atsitiesti. Kai kurie viską daro atžagariomis rankomis, ir kartais, kai nuo viso šito galima pakvaišti, savęs klausi: negi nėra išsilavinusių ir gabių, sąžiningų žmonių? Tų, kurie dar išsaugojo garbės jausmą.

Bet nenorėkime visko iš karto. Nebesame bedvasiai, bevaliai svetimų pastumdėliai. Aš visada džiaugiausi, kad išgyvenau tą pereinamąjį, permainų laikotarpį, ir po Sausio 13-osios dienos įvykių mano gyvenimas pasikeitė 360 laipsnių kampu. Pakeitė požiūrį į žmogų, kertines vertybes. Tai man buvo didžiulė pamoka. Nesigailiu gyvenusi tokiu reikšmingu istoriniu laiku, kai man buvo suteikta galimybė rinktis. Ir kaip tu sugebi išnaudoti savo galimybes, savo laisvę, visa priklauso nuo tavo požiūrio. Mano vaikai nebegyvena iškreiptų veidrodžių ir ciniško melo karalystėje", džiaugiasi Loreta Tručiliauskaitė-Šlekienė.

Ivona ŽIEMYTĖ