Neskubėkite nurašyti kaimo, jis ruošiasi atgimti

Lietuvių tradicijos - kaime

Vos tik išgirdęs šį klausimą, Kelmės rajono meras Vaclovas Andrulis tuojau pat atšauna, kad pokyčių nematyti jau eilę metų, o girdimi aukščiausių politikų pažadai nebežadina vilčių. Juolab kad kone liūdniausios prognozės Lietuvoje tenka būtent Kelmės rajonui. Neseniai Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docento Rolando Tučo atliktas prognostinis Lietuvos gyventojų kaitos 2017-2021 metais tyrimas parodė, kas laukia šalies regionų. Analizuojant socialinę-ekonominę situaciją, Kelmės rajonui buvo skirta antroji pagal prasčiausią prognozę vieta. Prognozuojama, kad Kelmės rajone 2017-2021 metais gyventojų sumažės 13,4 proc. - iki 2021 metų Kelmės rajone turėtų gyventi apie 24 tūkst. žmonių.

„Visi pokyčiai kol kas yra tik kalbų lygyje ir savivalda dar tikrai nepajuto, kad kas nors gali keistis. Be to, išsakomos idėjos gal ir yra geros, bet mes labai pasigendame konkrečių instrumentų, kaip tai bus įgyvendinama. Juk ne viena vyriausybė kalba apie pokyčius regione ir regionų stiprinimą, bet mes niekada nejautėme nei realaus dėmesio, nei pagerėjimo. Tad iki šiol viskas yra tik kalbų lygyje“, - neslepia V.Andrulis.

Paklaustas, kokios problemos jo regione labiausiai reikalauja sprendimų, meras vardija: žemės klausimai, investuotojų trūkumas, emigracija, darbo vietų ir specialistų trūkumas. Pasak V.Andrulio, vieni aktualiausių klausimų kaime - susiję su verslo skatinimu kurtis regione: „Na juk negali būti vienodi mokesčiai verslui ir Kelmėje, ir Vilniuje. Verslas niekados neis į Kelmę, jei prie didmiesčių jau yra įrengtos lengvatinės ekonominės zonos ir yra didelė darbuotojų paklausa. Nors pas mus netrūksta vietų darželiuose, kaip kad didmiesčiuose. Turime ir sporto kompleksą, vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas. Galų gale pats Kelmės miestas yra puikiai sutvarkytas, aktyviai vyksta namų renovacija. Deja, žmogus ieško tokios vietos gyvenimui, kur atlyginimas didesnis. O mūsų verslas negali pasiūlyti tokių algų kaip Klaipėdoje ar Vilniuje.“

Nepaisydamas to, Kelmės rajono meras įsitikinęs, kad regionų dar tikrai neverta nurašyti. Jis sako į ateitį žiūrintis šviesiomis ir kupinomis vilčių akimis. „Tikrai netikiu, kad visa Lietuva išvažiuos ir liks vien Kaunas. Man kaip tik atrodo, kad mūsų stiprybė visuomet buvo tai, kad mes turime kaimiškus rajonus su savo tradicijomis ir papročiais. Netikiu, kad žmonės taip atsisakys savo istorijos. Ir dabar matome, kad jaunimas perka žemes, bando kurtis ir regione, tik jiems reikia palaikymo, teigiamo postūmio. Žinoma, apmaudu, kad regionai vis dar lieka nuošalyje. Suprantu, turi vystytis sostinė, didmiesčiai, bet mūsų stiprybė yra mūsų tradicijose, turime jas saugoti“, - „Vakaro žinioms“ sakė V.Andrulis.

Realybės matyti nenori

Ne tokiomis pozityviomis nuotaikomis gyvena Varėnos rajono, Valkininkų seniūnijos gyventojai. Čia nuo sausio planuojama uždaryti vaikų tuberkuliozės skyrių „Valkininkų pušelė“, kur šiuo metu gydosi ir mokosi apie 50 vaikų. Po reorganizacijos visi jie mokslo metų viduryje bus perkelti į Vilnių, o be darbo liks pedagogai ir medicinos darbuotojai. Nežinia, koks likimas laukia ir paties pastato, kurio renovacija kainavo kone milijoną eurų. Neseniai gyventojai neteko Naujuosiuose Valkininkuose veikusios geležinkelio stoties, kuri palikta tik budėti, o dalis žmonių liko be darbo. Beje, Naujuosiuose Valkininkuose, kaip ir visoje Lietuvoje, vyksta ir vaikų namų reforma. Čia šiuo metu jau pradėtas vaikų globos namų „Spengla“ uždarymas: vaikai skirstomi į šeimas, atleidžiami iki šiol dirbę specialistai. Dar daugiau nerimo vietiniams kelia ir planai uždaryti vienintelį miestelyje veikiantį vaikų darželį.

Tiesa, pats Valkininkų seniūnas Antanas Juknevičiusgyvena daug pozityvesnėmis nuotaikomis. Pasak jo, Valkininkai yra perspektyvi seniūnija, nes yra strategiškai patogioje vietoje - iki Vilniaus vos 50 km.

A.Juknevičius sako didelių negandų savo seniūnijoje nematantis. O ir priekaištų nei vietiniams politikams, nei aukštesnei valdžiai jis neturi. „Bendradarbiaujame su savivaldybe. Problemos tokios pačios, kaip ir visuose regionuose, bet kartu randame reikiamus sprendimus, jaučiame palaikymą“, - tikino A.Juknevičius.

Antanas BEZARAS, Šiaulių rajono meras:

- Su kokiomis nuotaikomis regionai palydi metus: ar šiemet buvo galima jausti kasmet žadamą regionų politikos stiprinimą, ar skambūs politikų pažadai ir vėl liko tik žodžiais?

- Ko gero, kol kas daugiau tai tik kalbos. Daugiau vilties teikia nebent kuriama Lietuvos regioninės politikos „baltoji knyga“. Bet manome, kad ir vėl Vilnius ir Klaipėda gaus didžiąją dalį lėšų. Šiuo metu regionams labiausiai trūksta paprasto aiškumo - kad žinotume, koks finansavimas ir kokie projektai bus. O tada jau mes padarytume, ką galime. Jei atsirastų papildomų investuotojų Šiaulių rajone, tikrai pasistengtume, kad terminai būtų kuo mažesni.

- Dažnai rajonuose sprendžiamos mažėjančio mokinių skaičiaus problemos. Dažniausias sprendimas - uždaromos mokyklos. Ar tai geriausia išeitis?

- Ir mūsų regione su mokyklomis problema, šiuo metu turime mokyklų, kuriose mokosi, pavyzdžiui, 24 mokiniai, o mokytojų dirba daugiau nei 30. Žinoma, kai klasėje yra 2-3 mokiniai, skiriasi jų paruošimo lygis. Pernai buvo diskusijų dėl lopšelio-darželio Ginkūnuose, bet šiemet nuvykus ten rugsėjo 1-ąją, ne tik tėveliai, bet ir direktorė dėkojo už darželio išlaikymą. Dirba nuoširdus darbuotojų kolektyvas, o ir tėveliams lengviau, nes nereikia ieškoti privačių auklių ar kitų vaiko užimtumo sprendimų.

Žinoma, kartais pritrūksta supratimo bendruomenėje, kartais tėveliai patys abejoja, bet aš esu už visų medicinos punktų, mokyklų, bibliotekų išsaugojimą. Nes jei nelieka gyvenvietėje mokyklos ar medicinos punkto, ta gyvenvietė žlugusi. Todėl į tai žiūrime labai atsakingai. Gal toks požiūris atsirado todėl, kad ir pats esu baigęs kaimo mokyklą. Puikiai atsimenu, kai mūsų buvo gal 30 vaikų, o su mumis dirbo 2 mokytojai. Viena mokytoja mokė keturias klases, o buvome vieni iš geriausiai paruoštų vaikų. Mokytoja spėdavo visiems vaikams dar ir sumuštinių su dešra ar sūriu sutepti ir arbatos išvirti.

Gal todėl esu įsitikinęs, kad jei nebelieka mokyklos gyvenvietėje, tai jau pražūtis. O ir tos mokyklos pastatas lieka niekam nebereikalingos. Štai turime mokyklą Žarėnuose, kur mokėsi 218 vaikų. Pastatas tvarkingas ir gražus, bet jau tuščias. Dabar turime jį saugoti nuo vietinių neatsakingų žmonių, kad pastatas nebūtų apgadintas, langų niekas neišdaužytų. Siūlėme Socialinių reikalų ir darbo ministerijai, kad tai galėtų būti puiki vieta įrengti senelių namus, tikrai pasistengtume ir parduoti pigiau, kad tik įsikurtų. Nes jei nėra tokių įstaigų kaime, jam gresia mirtis.

- Nejaučiate spaudimo optimizuoti įstaigas, juk neapsimoka?

- Žinoma, sunku išsilaikyti, bet kol kas su finansais susitvarkome. Žinau, kad kitur optimizuojami ir medicinos punktai. Todėl kol būsiu meru, tikrai neuždarysime nė vieno medicinos punkto. Jei jau pradėsime taip optimizuoti, kur daugiau žmonės galės nueiti? Dabar nors yra kur vaistus susileisti, spaudą paskaityti, valdžią pakeiksnoti, pabendrauti yra su kuo.

- Ištuštėjus kaimams ir nelikus kultūros įstaigų, lieka vienintelė užimtumo pramoga - alkoholis?

- Ir ne tik, nebelieka darbo. Nors nepalanki darbo situacija dažnai susiklosčiusi dėl dabartinės pašalpų sistemos. Jeigu žmogus gyvena gūdžiame kaime ir neaugina nei jokios daržovės, nei agrasto krūmo, nes sako, kad neapsimoka, ką tai reiškia? Apie tai, kad augintų karvę ar kiaulę, aš nekalbu, nes yra tokių, kurie jau net bulvių kaime nebeužsiaugina, nes neapsimoka. O tai kitose šalyse apsimoka? Taip užaugs jauna karta, kuri nenori dirbti. Ir labiausiai dirbti nenori savoje šalyje, išvykę į užsienį tai puikiai dirba. Įsivaizduokite, jei eiliniam kaimiečiui paprasto darbo užmokestis už dieną 30 eurų yra mažas. Sudėtinga už tiek pagalbos surasti.

- Šiaulių rajono savivaldybės puslapyje galima rasti informacijos apie konkursus naujoms pareigoms užimti. Ne prie vieno konkurso, kur ieškoma direktoriaus vaikų lopšeliui-darželiui, netgi meno mokyklai, parašyta, kad konkursas neįvyko, nes nebuvo pretendentų. Žmonės regione nenori dirbti?

- Taip, turime šią problemą. Trūksta net seniūno vienoje seniūnijoje. Yra dar regione gyvenančių kompetentingų specialistų, kurie galėtų šiuos darbus dirbti. Tačiau sistema tokia, kad tokiems žmonėms įgyti kompetencijų reikia vykti į Vilnių, kai kam trūksta ir kompiuterinio raštingumo. Žmonės prisiklausę kalbų, esą egzaminus sunku išlaikyti, tiesiog bijo tokių darbo pozicijų. Tad norinčių gal ir yra, tačiau trūksta šiek tiek ryžto, kiti, turintys nors ir prastesnį darbą mieste, į kaimą nelabai nori važiuoti.

- Kaimas vis dažniau tampa nepageidaujama vieta gyventi ir dirbti, nes kaimiečiai vis dažniau siejami su neigiamų prasmių asociacijomis?

- Taip, kažkodėl vis dar gaji nuomonė, esą ūkininkas vaikšto mėšlinais batais ir nelabai skaniai kvepia. Nors šiais laikais kai į savivaldybę suvažiuoja ūkininkai, visi atvyksta prabangiais automobiliais. Žiūrėk, rajono merginos, dirbančios savivaldybėje, jau klausinėja, ar yra kuris dar nevedęs. Tad viskas pasikeitę ir nereikia to kaimo bijoti. Yra tokių, kurie nebijo. Yra kaimų, kur dažna sodyba įsigyta miesto žmonių, atvykstančių čia praleisti vasarą, pabūti gamtoje. Juolab, mūsų rajonas išskirtinis tuo, kad esame apsupę Šiaulių miestą. Tad net ir čia gyvenant, o dirbant mieste, kelionė į darbą netrunka net valandos, kad ir iš atokiausio kaimo.

Bet kaimų tuštėjimas tikrai jaučiamas. Štai Kuršėnai kadaise buvo pramoninė gyvenvietė su 15 000 gyventojų. O dabar cukraus fabrikas, Daugėlių plytinė, durpynai, kitos įmonės uždarytos. Dalis jaunimo, žinoma, išvažiavo, kita dalis liko. Kurie ryžtingesni jau ir savo versliukus kuria. Bet stambaus verslo trūksta, nors ir esame pasiruošę jį priimti.

- Baigiantis metams, šventes pasitinkate nusivylę, ar kaip tik nusiteikę optimistiškai?

- Į artėjančius metus žiūrime tik pozityviai. Manau, kad mūsų gyvenvietės gražėja, tai pastebime ir patys, ir mūsų svečiai, buvę gyventojai, sako nebeatpažįstantys gražėjančių kaimų. Tai džiugu, nes kaimo sunaikinti Lietuvoje nevalia. Žinoma, pesimistų bus visą gyvenimą. Pojūtis, kad yra tos dvi Lietuvos: Vilnius, ir likusi Lietuvos dalis, vis dar jaučiamas. Bet tai nereiškia, kad kaimą turime nurašyti. Kaip tik tikimės daugiau dėmesio kitais metais.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“