Nepažįstamoji Venecija.

Šįkart iš Venecijos centro, šv. Morkaus aikštės, plauksime į Burano salą. Ji ne tokia prašmatni ir gyvenimo ritmas čia ramesnis: nerėkauja keleivių ieškantys gondolininkai, nešūkauja eismą kanaluose rikiuojantys katerių šturmanai. Ir tų kanalų, palyginti su Venecijos centru, labai nedaug. Jie siauručiai - vos įsitenka Burano gyventojų kateriai. Didesni laivai teatplaukia iki salos.

Į salą ir dėl laiko stygiaus neplūsta tūkstančiai turistų. Čia atplaukia tik tie, kurie iš literatūros ar iš keliautojų įspūdžių puikiai žino, ką norėtų pamatyti, sužinoti ir pačiupinėti. Taigi kai susiruošėme plaukti į Burano salą, jau žinojome, kad šioje Venecijos dalyje gyvena auksarankės moterys, kurios dienų dienomis, laukdamos iš žvejybos grįžtančių vyrų, siuvinėja, mezga ir siuva. Tai per kelerius amžius susiklostęs verslas. Burano salos auksarankės puošdavo garsiausias ir gražiausias Venecijos moteris. Čia būdavo siuvama, siuvinėjama patalynė, staltiesės, nosinaitės su kilmingų venecijiečių monogramomis. Burano saloje būdavo mezgami įmantriausių raštų mezginiai. Tų tradicijų laikomasi iki šiol. Tik, žinoma, viskas supaprastinta. Naivus turistas, nusipirkęs nosinaitę su joje išsiuvinėta vardo ar pavardės raide, gali pamanyti, jog tai - rankų darbas, tačiau dažniausiai apsirinka.
Vis dėlto saloje dar esti vyresnio amžiaus moterų, kurios iš tiesų duoną pelno siuvinėdamos rankomis, pildydamos turtingųjų užsakymus. Gyvename greito maisto, greitų kelionių, greitų pažinčių ir išsiskyrimų amžiuje ir tenkinamės vienkartinėmis popierinėmis nosinaitėmis, tad šūsnimis parduotuvėlėse sukrauti rankdarbiai paklausos nebeturi. O Burano moterys ir toliau siuvinėja, mezga, siuva. Gal kam nors vis dėlto patiks jų mezginiais papuošta vėduoklė ar vąšeliu iš baltų siūlų suraizgytas drugelis...

Ramaus gyvenimo vizija

Kadangi į Buraną atplaukėme ankstų rytą, turėjome progos stebėti bundančius salos gyventojus. Viena venecijietė jau sėdėjo savo namelio tarpduryje ir siuvinėjo. Kita išsinešė iš namų šiuolaikišką skalbinių džiovyklę ir ruošėsi ant jos džiauti tikriausia naktį žvejyboje sumirkusius vyro, sūnų baltinius. Sėdėdama ant suoliuko prie namelio, kitoje kanaliuko pusėje pastebėjau iš namų išeinant vyrą. Jis rūkė ir kažko laukė. Netruko pasirodyti pėsčias paštininkas su krūvele laiškų ir laikraščių rankose. Vyriškis kitoje kanaliuko pusėje kažko paklausė, paštininkas atsakė. Tuomet vyriškis numetė nuorūką, beje, į kanaliuką, ir grįžo į savo namelį. Matyt, paštininkas šį sykį nieko jam nenešė. Užtat jis nudžiugino kitą vyruką, kuris kaip tik atvėrė nediduko namuko duris. Gal iš džiaugsmo, sulaukęs ko tikėjosi, namuko duris vyrukas paliko praviras. Buto prieangyje pamačiau ir kompiuterį, ir fakso aparatą. Bet, matyt, jie ne visuomet pajėgūs atstoti paštininko vizitą...
Įdienojus savo namuko duris pravėrė ir senyva Burano salos gyventoja. Ji tarpduryje pasistatė kėdę ir atsisėdo. Taip daro daugelis venecijiečių, vyrų ir moterų. Šios moters plaukuose ryškėjo spalvingi suktukai, - tokios garbanojimo priemonės Europos jaunuomenė tikriausia nėra mačiusi.
Keli italai siaurutėje gatvelėje aptarinėjo savo reikalus. Kadangi energingiems jų mostams trukdė namukų sienos, jie išvirto prie kanalo, kur erdvės daugiau. Dar kelias minutes pamostagavę, galų gale susitarė ir išsiskirstė kas sau.
Kol stebėjome palyginti ramaus Burano salos gyvenimo viziją, centrinėje gatvėje jau būriavosi turistai. Pažintį su šia Venecijos sala jie pradėjo nuo tratorijų, osterijų, picerijų ir restoranų. Išties - šalį reikia pažinti ir "per skrandį".