Narystė tarptautinėse organizacijose brangsta

Didžiausias Lietuvos mokestis yra už narystę Europos Sąjungoje - pernai tai kainavo 1 mlrd. 51 mln. litų, šiemet jis pabrangs iki 1 mlrd. 100 mln. Ši duoklė atseikėjama du kartus per mėnesį - po 45,8 mln. litų.

Kaupiasi ir skolos

Finansų ministerija atkreipia dėmesį, kad 2007-2011 m. į ES biudžetą Lietuva sumokėjo 5 mlrd. 114 mln. litų įmokų, tačiau gavo 24 mlrd. 46 mln. litų paramos. Tiesa, kiek ir kokių valstybių mūsų šalyje veikiančiose kompanijose nusėdo ši parama, kiek jos išleista veltui - nedetalizuojama.

Už buvimą po Jungtinių Tautų vėliava Lietuva pernai privalėjo sumokėti 7,8 mln. litų, tačiau jau turime iš ankstesnių įmokų sukauptą 5,1 mln. litų skolą. Šiemet šis mokestis taip pat pakils - iki 8 mln. litų.

Jau esame skolingi ir 372 tūkst. litų UNESCO organizacijai, 210 tūkst. litų - Visuotinei branduolinių bandymų uždraudimo sutarties organizacijai, 34,8 tūkst. - Pasaulinei intelektinės nuosavybės organizacijai.

Atsakymo laukia metus

Už narystę Tarptautinėje darbo organizacijoje (TDO) Lietuva pernai sumokėjo eilinę įmoką - 662 tūkst. litų. Kokią naudą iš to pajuto Lietuvos dirbantieji, kaip tarptautinė organizacija mums padeda atkurti vis labiau tirpstančias darbo vietas?

„Kokią naudą gauname būdami TDO nariais? Mes deriname, skaitome tas konvencijas, bendraujame, rengiame seminarus, važiuojame pasižiūrėti pas kitus, - sakė Lietuvos darbo federacijos pirmininkė Eugenija Šniutienė. - Pavyzdžiui, pernai parašėme į TDO skundą, kad Lietuvoje nei galima, nei negalima streikuoti. Negavome atsakymo, tad antrą kartą rašėme jau šiemet. Dabar vėl laukiame atsakymo“.

E.Šniutienė nežinojo, kiek Lietuvai atsieina narystė net atsakymo į skundą negalinčioje parašyti TDO. Tačiau „Respublikai“ federacijos vadovė pasakojo, kad didelę naudą duoda kasmetė TDO konferencija, kuri rengiama Šveicarijos mieste Ženevoje ir trunka daugiau nei dvi savaites.

„Būdami TDO nariais mes galime ten dalyvauti, kartu vyksta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistai, darbdavių atstovai - šiemet dalyvausiu ir aš! - džiaugėsi E.Šniutienė. - Apie tos konferencijos naudą nieko nežinau, bet kai grįšiu - papasakosiu. Beje, ši kelionė darbdaviams, profsąjungoms nieko nekainuoja, viską apmoka ministerija, turbūt iš ES pinigėlių“.

Pasak E.Šniutienės, TDO nesirūpina Lietuvos bedarbių likimu, tačiau jiems ir nereikia skųstis tarptautinei organizacijai, kai šalia yra tokia veikli Darbo federacija.

„Su bedarbiais mes sėdime, einame kartu, ieškome kartu. Bet juk tam yra trišalė taryba, o ten viskas labai gražiai pasakyta, kad reikia kurti naujas darbo vietas ir t.t. Pas mus ateina darbdaviai ir Vyriausybė ateina, - kalbėjo E.Šniutienė. - O ar mes galėtume padėti konkretiems bedarbiams? Ne, mes nepadėsime, nes pačių darbo vietų juk nekuriame - tik bendradarbiaujame su darbdaviais ir giname tik savo narių teises“.

Sugebėjimas lįsti

- Kokią naudą iš nepigiai kainuojančio Lietuvos dalyvavimo įvairių tarptautinių organizacijų veikloje jūs jaučiate kaip pilietis, kuris šias narystes taip pat finansuojate savo mokesčiais? - „Respublika“ paklausė filosofo Vytauto Rubavičiaus.

- Visos tarptautinės organizacijos yra kuriamos tam tikriems interesams ginti, todėl yra svarbu ne patys mokesčių dydžiai, o sugebėjimas pasinaudoti tų narysčių teikiamomis galimybėmis.

Jeigu Lietuvai tarptautinėse organizacijose atstovauja vien valdžios žmonės, valdžia iš esmės tik žaidžia demokratijos žaidimą - moka pinigus, rodosi visuose įmanomuose renginiuose užsienyje, o valstybė apčiuopiamos naudos negauna.

Pavyzdžiui, mes esame pasirašę Socialinę chartiją, kuri Lietuvą įpareigoja jos laikytis, darbuotojams mokėti tam tikrus atlyginimus ir t.t. Tačiau mūsų Vyriausybė, įsipareigojusi užsieniui, šios chartijos kaip ir daugelio tarptautinių susitarimų - net Vaiko teisių deklaracijos - tiesiog nesilaiko savo šalyje!

Dažna narystė tarptautinėse organizacijose tėra Lietuvos iškaba, nes ten pasiųsti mūsų atstovai vargu ar visada sugeba, nori bei moka pasinaudoti suteikiamomis galimybėmis.

Mūsų valdžia akivaizdžiai nenori tuo pasinaudoti, nes laikantis tarptautinių susitarimų, pavyzdžiui, reikėtų keisti Lietuvoje galiojančius darbdavių ir darbuotojų santykius, reguliuoti viską ne kapitalo, o darbo jėgos naudai. Lietuvoje šiandien yra sukurtas toks modelis, kad valstybė aptarnauja kapitalą.

Atstovai - neatskaitingi

- Ar nėra žalinga Lietuvos galimybėms tai, kad tarptautinėse organizacijose valstybę aptarnauja beveik be išlygų tik valdininkai, kurie nėra suinteresuoti imtis iniciatyvos, nes ji, tarkim, galėtų sugadinti jų karjerą?

- Deja, bet manau, kad atstovavimas šaliai užsienyje tikrai yra tapęs tam tikro sluoksnio valdininkų būdu, kaip pagerinti, palengvinti savo pačių gyvenimą. Tas geresnis gyvenimas ir kuriamas už visų piliečių pinigus - narysčių mokesčius.

Aš nesakau, kad važiuoti į seminarus užsienyje nėra jokios prasmės. Tai yra puiki galimybė gauti svarbios ir, beje, brangios informacijos, tačiau įtarčiau, kad didžioji į tarptautinius renginius siunčiamos valdininkijos dalis tai tiesiog supranta kaip gerai, maloniai praleistą laiką. Juk ne taip seniai matėme puikų pavyzdį, kaip du Vyriausybės valdininkai maloniai leido laiką Naujojoje Zelandijoje.

Tokius įtarimus tik stiprina tai, kad Lietuvos visuomenė iš esmės nieko nei girdi, nei žino apie savo atstovų tarptautinėse organizacijose veiklą. Tie konferencijų, seminarų dalyviai net nėra įpareigoti atsiskaityti, ką nuveikė svetur, ko pasiekė Lietuva tapusi kokios nors organizacijos nare, kaip išnaudojo jai suteiktas galimybes.

Buvimas Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) yra tikrai vertingas - jau vien ką sako ilgamečiai Rusijos bandymai į ją patekti. Tačiau aš tikrai nemanau, kad šią narystę išnaudoja Lietuva, kuri savo rinką, galbūt net už tam tikrą kai kam patekusį mokestį, jau atidavė užsienio perdirbėjams bei importuotojams.

Buvimas tokioje globalioje organizacijoje kaip PPO yra ne tik nieko vertas, bet gal net žalingas. Jei pati valstybė nenori ginti savo gamybininkų, augintojų, prekybininkų, gal iš PPO tribūnos jos atstovas gina net svetimų interesus? Tiesa, apie tai niekada nesužinosime, nes Lietuvos atstovai užsieniuose mūsų visuomenei jokių ataskaitų nepateikia.

- Kaip turėtų būti atrenkami tie, kas atstovauja Lietuvai tarptautinėse organizacijose?

- Problema yra kita - pačioje Lietuvoje beveik nėra valstybės interesų, juos jau apskritai mažai kas formuluoja. Šiandien mūsų šalyje viskas yra susiję tik su pinigų darymu ir savo gyvenimo lengvinimu.

- Ar skurdo akivaizdoje valstybei būtina dalyvauti kone visų tų organizacijų veikloje?

- Į šį klausimą būtų galima atsakyti tik apžvelgus konkrečius šios dienos Lietuvos valstybės interesus, tačiau dabar aišku tik tai, kad pinigų yra jūros.

Vyriausybė taip lengvai skolinasi naujus milijardus, milijonus moka banko bankroto administratoriui iš užsienio, keliasdešimties tūkstančių litų algas Visagino atominės elektrinės projektų rengėjams, narystė net visose tarptautinėse organizacijoje kainuoja labai mažai.

Sakoma, kad už narystę ES mes jau gavome 24 mlrd. litų išmokų, tačiau kartais žmonėms galbūt kyla klausimas - kur šios lėšos yra? Kadangi Lietuva jau labai gerai išmoko plauti pinigus, todėl ir tie milijardai nusėdo tik tiems, kurie geriausiai plauna. Zuoko sumanymas už 100 mln. litų rekonstruoti Gedimino prospektą Vilniuje ir jau jį remontuoti, turbūt geriausiai parodo, kaip šiandien veikia mūsų valstybė panaudodama ES lėšas.