Miestelius šienauja mirtis ir emigracija

Anykščių rajono Kurklių miestelio pagrindinėje gatvėje negyvenami stovi 27 namai, o visoje seniūnijoje priskaičiuojama apie 30 ištuštėjusių sodybų.

Seniūnas Algimantas Jurkus teigia, kad šiemet emigravo 10, pernai - 14, užpernai - 22 šeimos. Mažai seniūnijai tokia darbingų žmonių netektis skausminga.

Tėviškės - našta

Nesulaukę į tėviškes iš miestų ar emigracijos grįžtančių vaikų, seni tėvai miršta. Kai niekas nebelaukia su kaimiška dešryte ar sūriu, apkarsta ir tėviškės, jas dar saugo mažuma miestuose šaknis įleidusių vaikų. Dauguma miestiečių, ypač emigravusieji, stengiasi tėvų ūkelius parduoti, tačiau pirkėjų nėra. Ir kurgi bus, jei už geresnius namus prašoma nuo 25 iki 30 tūkst. litų. Akivaizdu, kad kaina per didelė, todėl tėviškės dūla be naudos. Na ir kas, kad miestelis jaukus, yra bažnyčia, ambulatorija, pagrindinė mokykla, seniūnija, vaikų darželis, 3 parduotuvės, pobūvių salė, iki miestelio puikus privažiavimas, vos už 14 km - Anykščiai?

„Kurkliams gresia sunykimas, jei per dešimt metų jauni žmonės negrįš. Reikia ką nors daryti, kol ne per vėlu. Be smulkiojo verslo, be gamybos atgimimo nebus. Jaunimas myli Tėvynę, nori čia likti, bet nenori skursti ir išvažiuoja“, - tvirtina seniūnas.

Kurkliuose per pastaruosius metus pastatyta vos viena nauja sodyba. Jos savininkas gyvena Vilniuje, atvažiuoja pailsėti nuo miesto šurmulio. Iš 160 sodybų remontuojamų, tvarkomų - vos 30.

Kurkliuose pasisekė tiems, kurie rado darbo Anykščiuose, Ukmergėje ar Utenoje, tačiau daugiausia vyresnių žmonių gyvena iš socialinių pašalpų. Dėl sudėtingo būdo ir nesveikos gyvensenos jie prarado sveikatą ir vargu ar kada nors grįš į darbo rinką.

Mirė 29, gimė 4

Rokiškio rajono Kriaunų seniūnija yra prie Sartų ežero, todėl paežerės sodybas, nežiūrėdami jų brangumo, perka turtingesni vilniečiai, kitų miestų gyventojai. Tačiau seniūnas Arvydas Rudinskas teigia, kad kokia dešimtis tuščių trobų vis dėlto stovi.

Demografinė padėtis Kriaunose katastrofiška. Pernai mirė 29 gyventojai, gimė vos 4 kūdikiai. Iš tų keturių vienas paūgėjęs į pirmą klasę neateis - jo mama jau leidžia šaknis emigracijoje. Kai toks gimstamumas, Kriaunų pagrindinės mokyklos ateitis kybo ant plauko.

Seniūnas porina, kad į tėviškes grįžo du Gedimino technikos universitetą baigę studentai. Įgyta statybininko profesija pasirodė nieko verta, statybų sektorius vis dar neatsigauna po krizės, vaikinai neįstengė rasti darbo. Jauniems vyrams neliko kitos išeities, kaip zulinti kėdes darbo biržoje kartu su kitais bedarbiais. Aukštasis mokslas nutėkštas į gėdingas žemumas, jauni vyrai lanko persikvalifikavimo kursus, tačiau jei ir perkvalifikuoti darbdaviams nebus reikalingi, išvažiuos.

Kriaunose dar yra malūnas, bet buvusią duonos kepyklą jau uždarė. 30 žmonių dirba medienos apdirbimo įmonėje. Nors darbas sunkokas, bet čia pat, nereikia važiuoti į Rokiškį, esantį už 25 km. Miestelyje yra nuostabi bažnyčia, muziejus, ambulatorija, dvi parduotuvės. Kriauniškiai pragyvena iš trihektarių ir pašalpų. Stipresnių ūkininkų tėra kokie trys. „Prieš 13 metų, kai pradėjau seniūnu dirbti, situacija buvo kur kas geresnė. Senesnieji gyventojai išmirė, kitus į miestus vaikai išsivežė, nes vieni pragyventi negali. Per dešimtmetį vos vienas ūkininkas pasistatė naują sodybą. Dvi tuščias savo darbuotojams nupirko Lašų žemės ūkio bendrovė“, - apgailestauja dėl nykstančio miestelio seniūnas.

Žemaičiai tolsta nuo ūkių

Žemaičiai nuo seno garsėjo užsispyrimu, darbštumu, tvirtai stovėjo ant žemės. Ar šis gėris dar gyvas, „Respublika“ klausė Tauragės savivaldybės Mažonų seniūnijos seniūno Jono Samoškos.

Seniūnas teigia, kad seniau žmonių šaknys į žemę buvusios giliau įleistos. Bene skaudžiausia girdėti, kai žemaitis, pasinaudojęs Europos Sąjungos gundymais pasitraukti iš aktyvios žemės ūkio veiklos, būdamas dar jaunas, 55 metų, išparduoda karves ir džiaugiasi, kad nebereikia dirbti. Gauna toks pasitraukėlis išmokas už pieno kvotą, už žemę ir džiaugiasi.

„Kai ateina prašyti socialinės pašalpos, visada žmogaus paklausiu, kodėl nelaiko paukščių, gyvulių, juk prie žemės esame, ir visuomet išgirstu vienodą atsakymą: „Neapsimoka“. Nieko daugumai nuskurdusiųjų nebereikia - nei karvutės, nei paršiuko ar paukščių. Neįtikėtinai greitai žmonės atprato dirbti. Esu ūkininkavęs ir žinau, kad bent vienai karvei, kuri šeimą išmaitintų, galima šieno ir su dalgiu prisišienauti, galima ir nepresuotą susivežti, būtų pigu, bet žmonės nebenori dirbti“, - teigia seniūnas.

Kaime sunku rasti nusipirkti kiaulę. Kas dar laiko karvių, neturi vargo su pienu - kaimynai jį išperka trilitriais. Paklausūs tikri kaimiški sūriai, tik spėk spausti. Prastai perkami saldaus pieno, parūgštinti citrinos rūgštele, juos žemaičiai vadina glemėzu.

Prarado tėvų namus

Mažonų seniūnijoje yra Vaitimėnų kaimas, kur iš 24 sodybų jau pusė tuščios. Patogūs gyventi mūrinukai nebeturi šeimininkų. Emigravę vaikai po tėvų mirties per tris mėnesius nepriėmė palikimo, neįteisino nuosavybės. Jie nėra savininkai, todėl tokių namų negali parduoti.

Savo vardu neįteisinus palikimo reikia kreiptis į teismą, reikia atlikti inventorizaciją, eiti pas notarą, rasti pirkėją. Dokumentų sutvarkymas kainuoja ne vieną tūkstantį litų, tad jei namo vertė nedidelė, neapsimoka vargti.

Bešeimininkių namų nesiveržia perimti ir savivaldybė - baugina neapsakomai ilgos procedūros ir galima menkutė nauda.

Mažonų seniūnijoje per metus miršta 50-70 žmonių, o gimimų priskaičiuojama vos 10. Kai toks vaisingumas, nėra ko pykti, kad per dešimtmetį uždarytos 4 pradinės mokyklos.

Su keliais krepšiais iš kaimų išvažiuoja ištisos šeimos, palikusios ir trobas, ir daržines pilnas šieno bei rakandų. Negirdėti, kad kas būtų sugrįžęs, todėl likimo valiai palikti pastatai jau ima nykti - iškulti langai, ardomos krosnys. Tik žemė nedirvonuoja - pabėgėlių paliktą dirba kaimynai.

Žemaičiai, kaip ir aukštaičiai, porina, kad 1000 litų atlyginimas esąs per mažas. Važinėdamas į darbą kelionei į miestą kaimietis turi išleisti 15-20 litų per dieną, per mėnesį susidaro apie 350. Kas žmogui belieka iš mažučio atlyginimo? Todėl šeimos pasiskaičiuoja, kad išmintingiau gyventi iš pašalpų. „Jei darbo būtų vietoje, žmonės, kurie myli savo kraštą, dirbtų“, - neabejoja seniūnas.