Mažieji Baltijos keliai

Praeitin atsigręžus

Šiandien sukanka 19 metų, kai beveik visi, kurie galėjo ir krutėjo, turėjo automobilius, išsirengė į didįjį, 595 kilometrų Baltijos kelią pareikšti savo valios, kad nebenori būti tame katile, kuriame murkdytis pasmerkė 1939 m. sudaryta sutartis tarp SSRS ir hitlerinės Vokietijos, vadinama Molotovo-Ribentropo paktu.

Į didįjį Baltijos kelią 1989 m. rugpjūčio 23 d. išsirengė šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų, jau pajutusių artėjančios laisvės vėjus. Pradžia buvo padaryta kur kas anksčiau - 1987 m. tą patį mėnesį, tą pačią dieną prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Tuomet tik grupelė drąsuolių disidentų išdrįso viešai prabilti apie Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus ir jų pasekmes ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Baltijos šalims. Tie drąsuoliai net įsivaizduoti negalėjo, kad jau po dvejų metų jų žengtas žingsnis įgis tiek pasekėjų, pasiryžusių deklaruoti laisvės siekį.

Šiandien jau sunku nusakyti tą jausmą, kurio vedini ėjome, važiavome į gyvų žmonių grandinę. Plazdėjo vėliavos, gėlės byrėjo iš dangaus. Dzūkai, suvalkiečiai, aukštaičiai, žemaičiai, pralėkdami vieni pro kitus sveikinosi, mojavo ir glebėsčiavosi, kibdamiesi vienas kitam už rankos. Tuomet jautėmės tokie vieningi ir tokie nepažeidžiami. Jautėmės jėga.

O šiandien, vieni į kitus žvelgdami, klausiame: kur toji vienybė, brolybė dingo? Ir jau net nebemokame paaiškinti savo ūgtelėjusiems vaikams, kas tuomet su mumis beveik prieš dvidešimtį metų vyko. Kur išnyko toji dvasia, kuri mus vienijo ir per 1991-ųjų sausio įvykius?

Vietoje vėliavos - suolelis

Niekas gyvenime nesikartoja. Kai išsirengėme į ne mažiau prasmingą žygį - apkabinti Baltijos jūros, emocinių aukštumų jau nebepasiekėme. Tačiau vienybės jausmas ir tuomet buvo stiprus.

Atgimimo pradžioje verslai dar nebuvo suklestėję. Tad neatsirado gudročių, kurie bemat suvoktų, kad lietuviškų trispalvių siuvimas - geras biznis. Pasisiūti pačiam - problematiška. Kur gausi reikalingų spalvų medžiagos, kai jau viskas, įskaitant ir muilą bei druską, jau buvo tapę deficitu...

Mano draugės kitatautis vyras sode trispalvės vėliavos spalvomis buvo nusidažęs suolelį. Tai jį, vietoje vėliavos, ir prisitvirtinom prie automobilio stogo. Su tokia "vėliava" ir nubildėjome į Šventąją. Tuomet daugelis pasijuto nejaukiai, kai dar nemokėjo Tautiškos giesmės žodžių.

Į didįjį Baltijos kelią 1989 m. rugpjūčio 23 d. išsirengė šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų, jau pajutusių artėjančios laisvės vėjus

Ar tik sportas?

Baigiasi olimpinės žaidynės Pekine. Ir negali paneigti, kad jos mus bent trumpam kavinėse, baruose, pas kaimynus ar darbovietėse susispietusius pasižiūrėti varžybų, suvienijo. Aplankė labai geras jausmas, kai besibaigiant lietuvių krepšininkų susitikimui su kroatais užsukus į vieną užeigą, kupiną žmonių, pasijutau labai sava. Toks bendrumo jausmas su visai nepažįstamais žmonėmis. Ir... pasididžiavimas savo šalimi.

Tą jausmą išgyvenau ir tuomet, kai stebėjome moterų maratoną. Nesvarbu, kad Živilė Balčiūnaitė tik tryliktoji kirto finišo juostą. Juk matėme, kaip maratono atkarpoje tarsi lapai "krito" tituluotos pasaulio maratoninkės.

Disko metikas Virgilijus Alekna, sprinterė Lina Grinčikaitė, buriuotoja Gintarė Volungevičiūtė... Nepaisant to, kokią jie vietą pelnė, "sirgome" tarsi jie būtų broliai ir seserys.

Ar dar kas nors mus, išskyrus sportą, gali vienyti?

Vieningi ir šiandien

Kai šių metų Vasario 16-osios proga mieste buvo surengtos pilietiškiausių žmonių paieškos, niekas negalėjo nuspėti, kad per šios dienos minėjimą, kuriame buvo apdovanoti šešiolika pilietiškiausiais pripažintų klaipėdiečių, vėl mūsų širdys pradės plakti vienu ritmu, kaip tuomet, Baltijos kelyje.

Žinoma, žmonių mase tas susibūrimas toli gražu neprilygo tam grandioziniam keliui. Tačiau emocijos buvo labai panašios. Iki ašarų graudino trumpi filmuoti siužetai apie nominantus. Kiekvieno pasirodymas ekrane buvo sutinkamas ir palydimas audringais ir nuoširdžiais plojimais.

Patys stebėjomės - ar mūsų pragmatiškai išskaičiuotoje buityje dar gali atsirasti jaunas žmogus, savo lėšomis siuvantis vėliavas Klaipėdos paveldo pastatams, kurių heraldika nepajėgia pasirūpinti Savivaldybė? Ar gali atsirasti jaunas atlikėjas, kuriam skauda, kai prilupamas juodaodis? Nerūpestinga ketveriukė, sumaniusi pradžiuginti vaikus, kurie nejunta tėvų šilumos. Mokytoja, besitrenkianti į tolimąjį Sibirą lietuvių tremtinių palikuonis mokyti tėvų ir senelių kalbos.

Mes jais didžiavomės. O tai, ką jie darė ir daro, tai yra jų asmeniniai, mažieji Baltijos keliukai. Ir, kaip Baltijos didžiajame kelyje, miestelėnai traukė lietuviškas dainas. Ir taip nenorėjo skirstytis. Tiesiog gera buvo kartu, kai širdys tvaksėjo tuo pačiu ritmu.

Nedideliam Baltijos keliukui prilygo ir brolių pranciškonų inicijuotas Vilties bėgimas Klaipėdos gatvėmis. Nesvarbu, kad jo metu nebuvo surinkta tiek lėšų, kad būtų galima pradėti Paramos centro onkologiniams ligoniams statybą. Buvo tiesiog gera, kad keli tūkstančiai, daugiausiai jaunuomenės, vedini bendro tikslo, išėjo į trasą.

Baltijos kelias buvo vienintelis ir, ko gero, nepakartojamas. Tačiau jis subyrėjo į mažus keliukus ir takelius, kuriais vaikščiodami mes vis dėlto vėl pasijuntame vieningi. Ir didžiuojamės, kad slapti ar atviri paktai neįstengė ištrinti Lietuvos iš pasaulio žemėlapio vien todėl, kad į didįjį Baltijos kelią mes ėjome kiekvienas savo takeliu. Ir toli gražu dar ne visi apžėlė užmaršties žole.

Gražina JUODYTĖ