Maisto kainos nebus ribojamos

Cigarečių nepavalgysi

Rytoj Vyriausybė svarstys Seimo valdybos persiųstas Kainų įstatymo pataisas, kuriomis parlamentarai siūlo nustatyti prekybininkų antkainių maistui ribas. Jei pataisoms būtų pritarta, prekybininkų antkainis negalėtų viršyti 50 proc. gamintojų kainos. Nesilaikantiems šių reikalavimų grėstų 2 proc. mėnesinės įmonės apyvartos bauda už pirmą pažeidimą ir 5 proc. - už pakartotinius.

„Pastebima, kad, pakeitus Farmacijos įstatymą ir Vyriausybei nustačius tiek kompensuojamųjų, tiek nekompensuojamųjų vaistų antkainius, vaistų kainos sumažėjo daugiau kaip 10 proc. Nuostabą kelia ir tai, kad tabako gaminių kainos ribojamos įstatymais, nurodant didžiausią mažmeninę kainą ant tabako gaminių banderolės, o maisto produktų - ne“, - konstatuoja projekto autoriai.

Neįperkamumas - ne argumentas

Tačiau ūkio ministras Rimantas Žylius Vyriausybei pateikė kontrprojektą, kuriuo siūlo parlamentarų idėjas atmesti.

„Ūkio ministerija mano, kad antkainių reguliavimo, kaip rinkos santykių reguliavimo priemonės, įvedimui šiuo metu nėra pakankamo pagrindo“, - tvirtina ministras. Be to, anot jo, reguliavimas traktuotinas kaip išimtis iš Konstitucijoje įtvirtintų ūkinės veiklos laisvės ir rinkos kainų principų.

Reguliavimui prieštarauja ir Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas.

„Norint įtvirtinti kainų reguliavimą, būtina turėti konkrečius skaičiavimus, įrodančius, kad prekybos maisto produktais srityje konkurencija iš tikrųjų neveikia. Tuo tarpu abstraktūs teiginiai (sparčiai nepagrįstai auga maisto produktų kainos, jie yra neįperkami daugeliui gyventojų) tokios kainų reguliavimo būtinybės savaime nepagrindžia“, - dėstė Š.Keserauskas.

Kainos - didžiausios, pajamos - mažiausios

Patys prekybininkai taip pat stojasi piestu prieš antkainių reguliavimą, nes esą tie antkainiai ir taip yra maži. Deja, faktai yra kiek kitokie. Štai Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras pateikia kai kurių maisto produktų mažmeninės kainos struktūrą. Pavyzdžiui, 37 proc. duonos kainos sudaro gamintojų dalis, 17,4 proc. - PVM ir likusioji - prekybininkų.

Tas pats centras pateikia ir kai kurių maisto produktų kainų palyginimą Lietuvoje ir kitose ES šalyse. Dešrelės, aliejus, cukrus ir kai kurie kiti produktai pas mus daug brangesni nei Švedijoje, Suomijoje ir kitose kur kas labiau išsivysčiusiose valstybėse, nors Lietuvos gyventojų pajamos - vienos žemiausių visoje ES. ES statistikos agentūros duomenimis, pagal beveik visus pajamų parametrus mes lenkiame tik Bulgariją ir Rumuniją - pagal vidutinę mėnesinę algą, pagal minimalią algą, pagal senatvės pensijų dydį.

Neigia tikrovę

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Laurynas Vilimas tvirtina, kad statistika yra klastojama: esą iš tikrųjų maistas Lietuvoje yra vienas iš pigiausių ES.

„Skaičiai paimti iš konteksto. Maisto kainos Lietuvoje yra ne aukščiausios ES, o vienos žemesnių. Analizuojant kainas, nebuvo atsižvelgta į Lietuvoje vykdomas akcijas, nuolaidas, perkainojimą“, - įrodinėjo L.Vilimas. Tiesa, jis pripažino, kad ir užsienyje vyksta akcijos.

Tramdymas būtų gėdingas

Prekybininkų vadas baisisi kalbomis apie galimus antkainių ribojimus.

„Kalbos apie būtinybę dirbtinai riboti antkainius yra bandymas dirbtinai sukelti gyventojų nepasitenkinimą kainomis. Lietuva būtų vienintelė visoje ES šalis, kuri laisvosios rinkos ekonomikoje imtųsi tokių gėdingų priemonių. Gėda pasauliniu mastu. Jei toks kelias būtų pasirinktas, būtų sunku suvokti, kodėl jis taikomas tik prekybininkams, o ne tiekėjams ar paslaugoms. Argumentas, kad ir vaistų antkainiai ribojami, - nerimtas, nes dalį vaistų kainos kompensuoja valstybė“, - sakė L.Vilimas.

Pasak jo, nelogiška galvoti, kad prekybininkų dalis kainoje turi būti mažiausia, o jos dydis esą priklauso nuo prekės garantinio termino ilgumo, svorio, užimamos vietos lentynoje ir t.t.

„Prekybininkai dabar kaip tik suinteresuoti kainas mažinti, nes vartojimas yra 2004 metų lygio“, - tvirtino L.Vilimas.

Kalbos kelia siaubą

Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Markauskas jau nesistebi, kad atskirų maisto produktų kainos Lietuvoje kone didžiausios visame žemyne.

„Paaiškinti tai sunku, bet aš visada prisimenu Daliaus Trumpos („Rokiškio sūrio“ akcininko - red. past.) pasakymą, kai eksporto sąlygos buvo daug geresnės nei vidaus rinkoje. D.Trumpa sakė: kodėl mes vidaus rinkoje turime parduoti pigiau, jei eksportuodami galime gauti daugiau. Labiausiai kainas iškelia prekybininkai, nes ir supirkimo kainos, ir darbo jėgos kainos Lietuvoje mažesnės nei kitur. O maistas - toks daiktas, kurį galima branginti. Juk žmonėms valgyti vis tiek reikės. Antkainių ribojimą taiko kai kurios ES šalys, tačiau Lietuvoje tokį ribojimą apeitų“, - receptą pasiūlė B.Markauskas.

Antkainių ribojimą pasiūlęs parlamentaras Valentinas Mazuronis tvirtina, kad Vyriausybė ir kiti politikai jam nepritaria „dėl nenoro ar negalėjimo dėl tam tikrų įsipareigojimų padaryti tvarką Lietuvoje“.

„Mes kainų reguliuoti ir nesiūlome, tik nustatyti antkainių ribas. Visa laisvoji rinka, konkurencija iki tų ribų išliktų. Tačiau valdantieji apsimeta, kad to nesupranta“, - akcentavo V.Mazuronis.

Beje, per metus kai kurie maisto produktai pabrango itin drastiškai. Pavyzdžiui, aukščiausios rūšies kvietinių miltų kainos išaugo 123 proc., jogurtų - iki 83 proc., spagečių - 68 proc., aliejaus - 40 proc. ir t.t.

Vytautas RUBAVIČIUS, filosofijos mokslų daktaras:

Lietuvoje tokios maisto kainos yra todėl, kad mes neturime nacionalinės ekonominės sistemos, ji yra globalizuota. Todėl kainomis orientuojamės į bendrąją Europos rinką ir net keliame aukščiau, o darbo jėgos kainą nustatome patys, kad pelnas būtų kuo didesnis. Darbdaviams palikta teisė savo nuožiūra gauti pelną. Kitaip sakant, Lietuvoje žmogaus išnaudojimas yra vienas didžiausių visoje Europos Sąjungoje.

Be to, Lietuvoje yra didelės energijos sąnaudos. Mūsų energijos vartojimas produkcijos vienetui yra maždaug 3 kartus didesnis nei ES vidurkis.

Dirbtinių antkainių apribojimų politikai tikrai nepriims. Tai tik demagoginės kalbos. Patys politikai tai jaučia. Kalbos, kad reikia mažinti maisto produktų kainas ar pertvarkyti šilumos ūkį, kad šiluma atpigtų, skirtos tik publikai raminti. Tačiau pagrindinis politikų interesas - kad kainos kiltų. O verslininkai tą žino.

Kodėl norima, kad kainos kiltų? Nes egzistuoja PVM. O PVM yra didelė biudžeto dalis. Kuo didesnis PVM, tuo didesnės pajamos į biudžetą, ir taip galima laiduoti šiokį tokį biudžeto surinkimą. Jokių kitų būdų neieškoma: mes nerestruktūrizuojame gamybos, nekuriame infrastruktūros, nesistengiame išlavintą protą įtvirtinti, kad jis įdiegtų naujas technologijas. Nieko to nedarome. Tad telieka stengtis, kad kainos nemažėtų.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"