LOD ruošiasi ginti didžiuosius kormoranus

Tyliai, ramiai, pati, paslaptingai sukūrus mistinę „komisiją“, į kurią nepakviesti rūšį ir jos aplinką tyrinėjantys mokslininkai ar ilgamečius stebėjimus vykdantys gamtininkai, Aplinkos ministerija priėmė nuosprendį rūšiai net nesigilindama į Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus, nesiklausdama nei mokslininkų, nei nevyriausybinių organizacijų, nei gamtininkų, jau daugelį metų tyrinėjančių šiuos paukščius bei vykdančių perinčios populiacijos monitoringą, nuomonės.

Patys valdininkai sukūrė rūšies gausos reguliavimo planą, nors toje pačioje Aplinkos ministerijoje iki šiol buvo taikoma praktika, jog tokius planus kuria didžiausią patirtį turintys tyrėjai. Todėl neaišku kur ir kodėl skubama kuo greičiau priimti sprendimus dėl didžiųjų kormoranų naikinimo? Dėl populiarumo? Bet ar įmanoma ES šalyje vardan populizmo naikinti rūšis? Ir tai paukščius, kuri peri vos keliose Lietuvos vietose, o pagal populiacijos gausą mūsų šalyje yra viename lygmenyje su stambiais miško paukščiais ar net retesnė už kai kurias jų. Aplinkos ministerijos oficialūs pasisakymai žiniasklaidos priemonėse dėl didžiųjų kormoranų naikinimo, svarstant net apie jų šaudymo galimybę, sukėlė šoką šalies ornitologams, todėl Lietuvos ornitologų draugija (LOD) kreipiasi į visuomenę ir valdininkus nedelsiant sustabdyti tokių planų įgyvendinimą.

Keturi mitai apie didįjį kormoraną

1. Mitas, kad tai svetimžemė, invazinė rūšis.

Tiek aplinkosaugos pareigūnai, tiek suinteresuotos pusės – žvejai, savivaldos institucijų atstovai, miškininkai, ar net kai kurie gamtininkai viešuose pasisakymuose teigia, jog didysis kormoranas yra svetimžemė Lietuvai paukščių rūšis, kurios įsikūrimas šalyje nepageidaujamas, nes ji naikina vietines ekosistemas. Deja, tai visuomenę klaidinanti informacija, kurios dėka bandoma šiuos paukščius paskelbti „niekadėjais atėjūnais“. Iš tikro, remiantis rašytiniais šaltiniais, didieji kormoranai ties Juodkrante perėjo jau 18 amžiaus pradžioje. Nors ir persekiojami žmogaus ir keisdami kolonijos vietas, jie išsilaikė iki 19 a. antros pusės, kuomet, atsižvelgdama į vietos girininkų rekomendacijas ir vietos žvejų skundus, Prūsijos valdžia leido išnaikinti koloniją ties Juodkrante. Toks pat likimas ištiko ir kitas kolonijas – 1885 m. panašią koloniją pamaryje, 19 a. 70-taisiais metais įsikūrusią Jūros miške ties Ragaine ir kitas. Taip 19 a. I-oje pusėje Rytprūsiuose (Vyslos, Nemuno, Aistmarių, Kuršių marių) įsikūrusios kolonijos, kuriose perėjo iki 7000 porų, buvo pilnai išnaikintos. Tokius, tuometinius žmogaus sprendimus galima paaiškinti elementarių gamtinių žinių stoka – tais laikais net ekologija, kaip mokslas dar nebuvo susiformavęs. Tačiau kai analogiški sprendimai priimami 21 a., belieka tik apgailestauti, jog vis dar neišmokstame mąstyti “ekologiškai”. Tad didieji kormoranai, ir ankščiau perėję Juodkrantėje, į buvusią koloniją po išnaikinimo grižo praėjus lygiai 100 metų – 1989 m.

2. Mitas, kad rūšis nuolat gausėja ir plinta.

Tiek suinteresuoti asmenys, tiek, deja, ir Aplinkosaugos institucijos deklaruoja, kad tai sparčiai gausėjanti bei plintanti rūšis, kas yra visiška netiesa. Realiai, rūšies plitimas pasibaigė maždaug prieš dešimt metų, kuomet didžiojo kormorano kolonijų skaičius buvo didžiausias. Vėliau jos sunyko (ar buvo žmogaus sunaikintos) Stervo ežere, prie Krokų Lankos, prie Arnionių žuvininkystės tvenkinių, viena iš dviejų kolonijų Drūkšių ež. pakrantėje. Taigi, šiuo metu liko tik šešios žinomos kolonijos, vietoje buvusių dešimties. Kalbant apie gausą, visose dabartinėse kolonijose, ji yra ženkliai sumažėjusi, o dvejose likę vos po keliasdešimt porų, t.y. jos yra ant išnykimo ribos. Iki šiol taikytos gausos reguliavimo priemonės ir apimtys tikrai užtikrino perinčios populiacijos stabilizavimą, todėl visiškai nesuprantamas ir niekaip nepateisinamas Aplinkos ministerijos siekis ženkliai didinti perinčios populiacijos gausos mažinimą. Klaidingą įspūdį dėl didžiojo kormorano gausos sudaro daug kur šalyje sutinkami neperiantys paukščiai. Dažniausiai tai jauni individai, o žiedavimo duomenys rodo, jog vasaros antroje pusėje ežeruose ir tvenkiniuose masiškai pasirodo ne Lietuvoje, o Estijoje ir Skandinavijos šalyse perintys paukščiai. Taigi, Lietuvoje perinčių didžiųjų kormoranų naikinimas neturės visiškai jokio poveikio jų gausai šalies vandens telkiniuose vasaros mėnesiais.

3. Mitas, kad dėl kormoranų nyksta žuvų ištekliai.

Pirmiausiai, ilgamečiai, jau kelis dešimtmečius Ekologijos instituto mokslininkų vykdomi Kuršių marių žuvų išteklių monitoringo duomenys rodo, jog verslinių žuvų ištekliai šiame, šalies produktyviausiame vandens telkinyje, kurioje pakrantėse peri virš 80% šalies didžiojo kormorano populiacijos, nemažėja. Nors ir stebimi metiniai svyravimai, tačiau bendri rodikliai išlieka panašūs, o atskirų žuvų, pavyzdžiui perpelių, atveju, per kormoranų įsikūrimo Kuršių marių pakrantėje laikotarpį, ne tik kad atsikūrė, bet ir žymiai išaugo. Taigi, apie kokį didžiulį neigiamą poveikį verslinių žuvų populiacijoms galime kalbėti? O jei ir būtų stebimas jų mažėjimas, kodėl visa kaltė suverčiama kormoranams, o ne vandenų taršos augimui, Klaipėdos uosto įtakai Kuršių marių ekosistemai ar nelegaliai žvejybai, kurios mastai yra pakankamai dideli, kad darytų reikšmingą poveikį marių žuvų populiacijoms? Mokslininkų vykdyti tyrimai parodė, kad didieji kormoranai, lesa ne verslinio dydžio ir rūšinės sudėties žuvis nei gaudo žvejai. Kormoranų raciono 73% sudaro tokios menkavertės žuvys kaip kuojos, ešeriai ir pūgžliai. Be to, kormoranų grobis dažniausiai siekia apie 12 cm, tai yra 20-30 g dydžio žuvelės. Be to, didieji kormoranai sulesa tikrai mažiau marių žuvies nei kitos paukščių rūšys – kragai, nardančios antys, dančiasnapiai, garniai ir kitos. Tai negi ir jas pradėsime naikinti, nors jos mariose maitinasi nuo žymiai ankstesnių laiku nei žmogus pradėjo verslinę žvejyba šiuose vandenyse, o žuvies būdavo žymiai daugiau.

4. Mitas, kad kormoranai stipriai naikina miškus.

Kormoranai buvo viešai paskelbti Lietuvos miškų naikintojais. Tačiau jei paimti visų kormoranų kolonijų plotą, kartu prijungiant ir masinio poilsio vietas, bei priimant peršamą prielaidą, kad šiose vietose miškas bus pilnai sunaikintas, toks plotas būtų ne didesnis nei dviejų bebrų šeimų patvenktas ir nudžiūvęs medynas. Arba kelios žmogaus plynai iškirstos miško biržės. Taigi, apie kokį reikšmingą miškų sunaikinimo poveikį kalbame? Suprantama, kad nerimą kelia sengirės ties Juodkrante nykimas. Tačiau tam ir buvo pradėta didžiojo kormorano populiacijos reguliavimo programa, kurios tikslas buvo sustabdyti kormoranų kolonijų plitimą, kas šiai dienai sėkmingai pasiekta. Tačiau kam reikalinga stipriai didinti rūšies naikinimo mastus? Galiausiai, kodėl reikia saugoti Nemuno priešakinės deltos rezervate esančios Briedžių arba Šv.Elenos salos juodalksnynus. Juk rezervatai tam ir reikalingi, kad juose vyktų natūralūs gamtiniai procesai, o dar visai neseniai ji buvo atvira, be medžių nes kuršiai čia ruošdavosi šieną žiemai ir plukdydavo į Kuršių nerijos kaimelius. Taigi, gal kormoranai atkurs atvirą šios salos kraštovaizdį be brangiai kainuojančių gamtotvarkos darbų?

Galiausiai nudžiūvusių medžių vietoje kormoranų kolonijose suveši tankus pomiškis, kuriame vyrauja jau derlingą dirvožemį mėgstančios lapuočių medžių rūšys, tame tarpe ąžuolai.

Nauda, kurios niekas nemato

Turbūt šiuo metu bus nepopuliaru ne tik ginti į Lietuvą po ilgamečio naikinimo sugrįžusius kormoranus, bet ir visuomenę informuoti apie šios rūšies naudą tiek aplinkai, tiek žmogui. Tai ilgesnės diskusijos klausimas, kurį LOD planuoja išsamiai ir viešai aptarti artimiausiu laiku. Tačiau trumpai norime tik užsiminti, kad kormoranų kolonijose nudžiūvusiuose medžiuose peri tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje saugomos lututės, juodosios meletos, uldukai, sketsakaliai. O užsienio stebėtojai prieš penkiolika metų aptiko perint ypač retą Lietuvoje sakalą keleivį. Greta kormoranų kolonijų įsikuria jūriniai ereliai, kurie savo jauniklius maitina lengvai pasiekiamu ir greta esančiu grobiu – kormoranų jaunikliais. Be to, didieji kormoranai yra vieni iš sparčiai mariose ir Baltijos pajūryje plintančios invazinės žuvies – grundalo rubuilio, kuris naikina vietines seklių vandenų ekosistemas, naikintojų. Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje vykdyti tyrimai rodo, kad kormoranai puikiai sugeba jas pasigauti, tuo pačiu reguliuodami jų gausą ir stabdydami jos plitimą bei mažindami daromą neigiamą poveikį. Galiausiai, nederlingų pušynų vietose įsikūrusių kormoranų kolonijose, nudžiuvus augusioms pušims, čia formuojasi biologinei įvairovei vertingesni lapuočių medynai ar net ąžuolynai.

Planai

Kadangi LOD kategoriškai nesutinka su dabartiniu Aplinkos ministerijos sprendimų drastiškais mastais ir priemonėmis naikinti perinčius didžiuosius kormoranus, sieksime, kad būtų peržiūrėtas rūšies gausos reguliavimo planas, svarstymuose dalyvaujant tiek mokslo institucijų, tiek nevyriausybinių organizacijų atstovams. Taip pat sieksime, kad mokslininkai ir gamtininkai būtų įtraukti į Aplinkos ministro minėtos komisijos sudėtį, kad jos priimami sprendimai būtų pagrįsti mokslinių tyrimų ir vykdomos stebėsenos rezultatais, kartu neužmirštant ir bendrų ekologinių principų bei elementarios gamtinės etikos. Jei valdininkai manys, jog šiuo metu atliktų tyrimų nepakanka, sieksime naujų, tikslinių tyrimų planavimo.