Linksmiausia šventės dalis prasidėdavo po demonstracijos.

"Mirtis priešams"

Pranas Memėnas, pučiamųjų orkestro "Bangpūtys" vadovas pasakoja: "Rodos, per Gegužės 1-osios demonstraciją buvau iškrėtęs smagų pokštą. Kai prezidiumas lipo į sceną kalbėti patriotinių kalbų, aš muzikantams liepiau sugroti tokį gražų lietuvišką E. Gailevičiaus maršą "Mirtis priešams". Orkestras buvo "pašiurpęs" ir laimingas, o daugiau niekas nesuprato. Apskritai per demonstracijas grodavome tik vieną kitą rusišką maršą, o daugiausiai - lietuviškus, dar ir vieną kitą amerikietišką. Niekas niekada nereikalavo suderinti repertuarą.
Dar prisimenu smagų tarybinių laikų pokštą Šiauliuose. "Bangpūtys" dalyvavo pučiamųjų orkestrų konkurse ir užėmė pirmąją vietą. Ta proga muzikantai gerai "pasilinksmino", o pora prisitriukšmavo bendrabutyje. Gavau įsakymą "girtuoklius" nubausti. Papeikimų rašyti nesinorėjo, o tą šeštadienį Šiauliuose atidengė paminklą tarybinei armijai išvaduotojai. Tad tądien, kai visi ilsėjosi, prasikaltusieji buvo įpareigoti pasipuošti uniformomis ir padėti gėlių prie paminklo."

Bufetininkės Onutės vaišės

Nijolė Novogreckienė, tuometinė Kultūros skyriaus vedėja, prisiminė, jog kultūros darbuotojai labai vengdavo dalyvauti Tarptautinės darbininkų dienos demonstracijose. "Išsisukinėdavome kaip driežai, tačiau ką darysi - reikėjo. Tačiau po demonstracijų būdavo visai smagu. Buvo tokia tradicija: nemaža grupė kultūros darbuotojų neidavo su visa eisena iki turgaus, o pasprukdavo prie Biržos tilto ir tekini bėgdavo į senąjį teatrą. Ten dirbo tokia miela bufetininkė Onutė, ji priruošdavo kalną sumuštinių, nupirkdavo vyno. Kai visi susirinkdavo, ji suskaičiuodavo "galvas" ir kiekvienam pateikdavo "sąskaitą". Taip, kad nesusimokėjusių nebūdavo, o šventė, įgavusi pagreitį, užsitęsdavo gana ilgai... Prisimenu, kad rytą išėjusi iš namų į Palangą, kur tuomet gyvenau, grįždavau tik aštuntą devintą valandą vakaro."

Raudoni gvazdikai ir apšilimai

Choreografė Danutė Žičkuvienė, tuomet vadovavusi vaikų šokių kolektyvui "Žiogelis" Statybos tresto kultūros namuose, Gegužės 1-osios paradus prisimena kaip daug energijos išsiurbdavusią šventę. "Akyse raudonuodavo, kol visiems vaikams iš medžiagos, porolono pridarydavome dirbtinių gvazdikų, daug triūso reikalavo ir kiti būtini eisenos atributas - šakos neva obelų žiedais ir didžiuliai kaspinai mergaičių plaukuose. Paradui paruošdavome įvairių choreografinių kompozicijų. Įmonės kolona turėdavo būti kuo didesnė - tai reiškė, jog organizacija yra pažangi. O jei žmonių iš įmonės nedaug - "skalpuodavo" jos vadovus. Kažkodėl gegužės 1-osios būdavo šaltos, vėjuotos dienos ir prieš paradą kolektyvas savame ratelyje "apsukdavo bonkelę", o ir demonstracijos metu visi taikydavomės kur užsukti "apšilti".

Pluoštai pasiaiškinimų

Chorvedys, choro bendrijos "Aukuras" pirmininkas Algis Zaboras Gegužės 1-osios šventę sieja su kasmetinių pasiaiškinimų mokslinio komunizmo dėstytojai p. Vasiliauskaitei rašymą. "Matyt, nebuvau idėjiškai subrendęs, man tos demonstracijos buvo prievolė ir baimė gauti papeikimą už nedalyvavimą. Nežiūrėjau aš į jas rimtai, stengdavausi nedalyvauti. Galbūt todėl manęs nenorėjo rinkti komjaunimo sekretoriumi ir į partiją niekas niekuomet nesiūlė stoti."

Su Leninu priešakyje

Teatralas Balys Juškevičius prisiminė, kad Klaipėdos dramos teatras vieną kartą dalyvavo demonstracijoje su gyvu Leninu priešakyje. "Viskas buvo labai rimtai padaryta, tad pylos už šią išmonę negavome. O garbė pabūti Leninu buvo suteikta aktoriui Romualdui Grincevičiui. Nekęsdavome mes tų paradų. Aktoriai, kuriems tekdavo skaityti eiles, džiaugdavosi - mat jiems nebereikėdavo dalyvauti eisenoje."

Pavogti raudoni dažai

Dailininkui Algiui Jusioniui Gegužės 1-oji asocijuojasi su pirmuoju tapytu Lenino portretu. "Teko gerokai paplušėti, portreto dydis buvo 2,5 X 1,5 m. Atrodo, pavyko, niekas neprikibo. O visus šūkius privalėjome suderinti su partijos komitetu. Beje, raudonų dažų skirdavo nemažai, tai mes juos pataupydavome, o vėliau ir nukniaukdavome 1983-1985 metais miestui papuošti sugalvojome tokias gana modernias konstrukcijas šūkiams iš metalinių vamzdelių. Deja, gavome pylos nuo pirmojo sekretoriaus - kam per modernios, ne tokios kaip Leningrade.
Demonstracijos mums buvo prievolė, tai Dailės kombinato valdžia, bijodama, kad galime išsisukinėti, pažadėdavo kolektyvui puotą po parado. Dažniausiai šventiniai, nepolitizuoti ir neideologizuoti pasisėdėjimai vykdavo mano dirbtuvėje ir būdavo gana smagu..."