Lietuvos naikinimas nesustos, kol negrįš viltis

Lietuva tuštėja sunkiai įsivaizduojamu greičiu. Labiausiai kenčia maži miesteliai, kaimai - gražiausia ir išskirtiniausia mūsų gimtinės dalis. Kaimų nykimo tempus geriausiai nusako mokinių mažėjimas rajonų ir kaimų mokyklose. Beveik nerasi rajono, kur per pastaruosius metus mokinių nebūtų sumažėję perpus. Liūdniausia, kad ten gyvenantys sako, jog tai dar ne pabaiga, kad išvažiuos ir tie, kurie dar sėdi mokyklos suole. Kas liks iš Lietuvos? Kas atsitiko, kad savo gimtinę apleidžiame? Ar neateis laikas, kai Lietuvos kaimą teks įrašyti į Europos paveldo sąrašus? Pasak Pajevonio (Vilkaviškio r. sav.) ūkininkės, savanoriškai nešančios ir bendruomenės pirmininkės darbų naštą, Danutės Želvienės, dėl to ne tik tie, kurie išvažiuoja kalti, atsakomybę turėtų prisiimti tie, kurie pirmieji sėdo prie valstybės vairo ir kurie dabar ją vairuoja.

- Per daugiau nei 25 nepriklausomybės metus Lietuvoje ant rankų pirštų galima suskaičiuoti asmenybes, kuriomis nedvejojant norėtųsi sekti. Dažniausiai tai - ne tie, kuriuos rinkome į valdžią. Ar ne baisu, kad patekę į aukščiausius valdžios postus valdininkai išsižada savo pažadų ir elgiasi taip, kaip geriau jiems patiems, ne tautai? - klausėme Danutės Želvienės.

- Baisu, bet ką mes, paprasti žmonės, galime padaryti? Tik padejuoti. Jeigu mes turime seniūnijoje arba bendruomenėje pinigų, tegul ir nedidelį kiekį, ar mes būdami jų vadovai drįstume leisti pinigus klejonėms žinodami, kad jos neduos realios naudos. Arba susisodinti į stabilų uždarbį garantuojančias kėdes sau artimus žmones. Arba imti ir reikalauti kyšių. Žmonės tai mato, piktinasi, bet padaryti nieko negali. Visi žino, kad juos išrinko žmonėms tarnauti, spręsti jų gyvenimus, o ne žiūrėti, kaip paties prasigyventi. Tai matydami paprasti žmonės sutrikę, nežino, nei ką galvoti, nei ką daryti, nei ką į valdžią rinkti, kad jie atstovautų paprastam žmogui, priremtų tuos, kurie jį melžia. Dingsta bet koks noras dėti pastangas. Paaiškinsiu vietiniu pavyzdžiu. Mūsų kaime jauna pora laikė du buliukus, augino juos gal pusantrų metų tikėdamiesi užsidirbti. Net pasigėrėjau, kad jauni, o kažko kabinasi. Pagaliau nusprendė jie tuos savo gyvulius parduoti. Pardavėjas pasiūlė mažiausią kainą, kokią tik galėjo. Iš pradžių ta šeima nesutiko, bet kur dings. Atrodytų, supirkėjų yra, bet jie visi panašūs. „Nenorit - neparduokit, atsivešim iš Latvijos, iš kitur“, - gąsdina. Nesitaiksto jie prie pirkėjo, sulaukia, kol anas nebeturi pašarų, ir nuperka vos ne už ačiū. Nusivylę pradedantys ūkininkai sako daugiau gyvulių nebeauginsią. Laimė, kad vyras dar turi mieste darbelį, nereikia eiti maldauti pašalpų. Taip ir neaišku, ar tai suplanuota aukštesnės valdžios, kad šiaudo besigriebiantys kaimiečiai neaugintų gyvulių, ar iš tiesų jiems visai nerūpi, kaip kaimas gyvena. Važiuodama automobiliu po bendruomenės kaimus, dirbdama bendruomenės namuose, savo ūkyje suku galvą, ką reikėtų keisti, kad jauniems žmonėms būtų noro kaime likti, kad jie iš savo vargo galėtų pragyventi, ir vis mintimis atsimušu į sieną: kur jie dirbs? Mokykloje, seniūnijoje, parduotuvėje, medicinos punktuose tos kelios darbo vietos seniai užimtos, ūkininkai įdarbina savo šeimos narius.

- Jeigu valstybė atrastų pinigų pradžiai, ar atsirastų norinčiųjų kurti darbo vietą pirmiausia bent sau, savo šeimai?

- Abejoju. Visi žino, kad praeis mėnuo, ir mokesčius reikės mokėti. O jei verslas tau nesiseks, jei neužkibsi, suvoksi, kad nesugebi? Su gabumais mažai kas gimsta. Arba juos perimi iš tėvų, arba pamažu pats išsiugdai. Mokesčių neėmimas kurį laiką ir būtų geriausias paskatinimas užsikabinti. Naudos? Atsakysiu iš savo patirties. Turiu mišrų ūkį - šiek tiek gyvulių, šiek tiek žemės. Jeigu visus galvijus parduočiau, gal ir pajusčiau trumpalaikę naudą. Apie naudą galima kalbėti tik tada, kai augini 20-30 ir daugiau galvijų. Tada gali tikėtis kainos, o po vieną kaišiodamas net nepajunti. Už vidutinio įmitimo karvutę supirkėjai žemdirbiui moka 60 euro centų už kilogramą. Gauni pusantro šimto eurų už karvę, ir būk laimingas. Pieno kainos visai juokingos, girdėjau, kad vasarį dar sumažins. Gerėjimo jokio kaime nejaučiame. Kaip vienas ūkininkas sakė, klausai per žinias, kad ekonomika kyla, kad viskas gerėja, taip ir kyla rankos tą aparatą sudaužyti. Gal valdžiai gyvenimas ir gerėja, tik ne paprastiems kaimo žmonėms. Jeigu centą kitą daugiau uždirbi, jį mokesčiams atiduodi. Nebūtų išmokų, nežinai, kiek Pajevony ūkininkų būtų likę.

- Turbūt tai ir yra viena priežasčių, kad kaimai tapo peršviečiami, žmonių nebeliko. Jeigu jų ir toliau taip mažės, kas tada kaimuose liks? 

- Ne vienas kaimas jau išnyko. Ir kiti atokesni išnyks. Neliks žmonių, neliks ir kaimo. Senoliai iškeliaus į kapines, jaunimas išvažinės. Įsivaizduoju, kad Lietuvos pakraščiai bus kaip Sibiras. Tokie, kaip per filmus rodo, - namai apgriuvę, langai išdaužyti. Aš - vietinė, augusi čia, gimusi, visus pažįstu iki vieno. Eini gatve ir galvoji: ar anksčiau taip buvo? Dar visai neseniai visi namai žmonių knibždėjo. Eini pagrindine gatve ir skaičiuoji: pirmas namas - du pensininkai gyvena, antrame - girtuoklėlis, dviejuose kituose - jauni žmonės, už jų - pensininkė, kitame vėl girtuoklėlis, tuščias namas, vėl pensininkė. Išvažiavusieji bent artimiausiu metu planų grįžti neturi. Iš ko jiems gyventi? Keli žmonės važinėja į darbus rajono centre, bet tai labai mažas procentas, o kiti verčiasi, kaip išmano. Viena kita pensininkė karvutę iš idėjos laiko. O kiek tų karvių galėjo būti? Kiek valdžia pastangų dėjo, kad tik kaimiečius nuo karvių atpratintų? Kai sugriovė kolūkius, žmones atsisakyti karvių viliojo kompensacijomis. Kiek žmogus būtų uždirbęs per metus iš tos karvės, tokio dydžio buvo kompensacija. Ištrupino ją per trejus metus, niekas net nepajuto. Ta programa buvo skirta trihektarininkams. Paskui buvo kita programa, skirta sunaikinti daugiau karvių laikantiems ūkininkams. Vadinosi ji ankstyvo pasitraukimo iš žemdirbystės programa. Man gražu, kai važiuodama per kaimus matau, kaip žmonės karves melžia. Gaila, bet tokie vaizdai greitai taps egzotika.

- Kodėl taip atsitiko, kad kaimams, pirmiausia tiems, kurie atokiau nuo didmiesčių, kurie kaip kokie paveikslėliai rymo pamiškėse su savo kapinaitėmis, mediniais namukais, pustuščiai, išmušė Sibiro valanda?

- Pirmiausia dėl valdžios politikos. Visų sunkiai uždirbto turto draskymas, privatizavimas buvo pradėtas ne nuo galo. Iškovojome nepriklausomybę, įkvėpėme laisvės oro ir viską sunaikinome. Griauti galima tik tada, kai turi pasiūlymą, kas bus sukurta ant tų griuvėsių. Kam reikėjo griauti fermas? Šeimos ūkiai čia turėjo būti, būtų tėvai ir vaikai kartu dirbę, būtų kam paveldėti. Daugumos ūkių, kad ir stambių, nebus kam paveldėti. Tėvai seni, vaikai išvažiavę, nutolę nuo gimtinės, nuo žemės. Gyvulius, žemę išparduos, o fermas, sandėlius nugriaus. Man patiko, kaip Baltarusijoje fermas dalino. Atidavė žmogui fermą su 200 karvių, atrėžė tiek pat hektarų žemės aplink fermą. Ūkininkauk, duok darbo kitiems. Ir pas mus taip reikėjo daryti. Būtų žmonės likę, darbo turėję, savo vaikus kaime išlaikę. Kam nauda iš to, kad išgriovė vienu mostu, lyg koks uraganas būtų prašniojęs. Kartais galvoju, kad politikai tą griovimą palaimino ne veltui. Leido žmonėms draskytis dėl kąsnelių, o patys griebė glėbiais. Netoli Pajevonio buvo naujai pastatytas kiaulių kompleksas. Nežinau, ar spėjo dvejus metus pastovėti. Viskas buvo įrengta - neliko. Iš visų fermų, kiek Pajevonio krašte buvo, išliko tik viena, Vaišviluose, ir tai todėl, kad gyventojo kieme stovėjo. Stebitės, kas būtų tose fermose dirbę? Tie patys, kurie, tapę nebereikalingi, išvažiavo. Mano pačios du sūnūs iš keturių užsienyje dirba. Jeigu jie čia būtų turėję gerus atlyginimus, niekur nebūtų kraustęsi. Teisingai sakoma, Europai nereikėjo mūsų produkcijos, reikėjo tik mūsų rinkos. Nejaugi Lietuva negalėtų prasimaitinti iš savo rinkos?

- Gal vis dėlto nėra taip blogai, pažiūrėkit, visi apsirengę, automobiliais važinėja...

- Jei lygintume, kaip gyveno žmonės po karo, iš Sibiro grįžę, iš tiesų atrodome bajorai. Beveik kiekvienas turime automobilį, tegu ir vos vos judantį. Jeigu to automobilio neturėtų, prapultų. Kol dar vaikų mokslo metai, atvažiuoja daugiau autobusų į mūsų kaimą, o vasarą tik du kartus per savaitę darbo dienomis užsuka. Kaimas riečiamas į ožio ragą. Pajevony, kaip ir kitose didesnėse gyvenvietėse, naikinami Kredito unijos skyriai. Liks tik rajono centre. Vyresniems žmonėms, kurie neturi kuo nuvažiuoti į centrą, - didelė skriauda, jie labai nusiminę. Pensininkai galėjo susimokėti mokesčius, nusiimti pinigų ar įnešti, jei kiek atlikdavo, dabar turės bankelį atidaryti po čiužiniu. Mokesčius dar gali pašte susimokėti, bet sako, kad ir pašto skyriaus neliks, neapsimoka. Tada jau senukai tikrai liks visai atskirti nuo pasaulio.

- Kaimas paseno. Kas pakeis senolius? Ar daug vaikų per metus Pajevonio krašte gimsta?

- Tikslaus skaičiaus nepasakysiu, gal apie 20 per metus. Atvažiuok dieną į kaimą, nė vieno žmogaus nepamatysi. Ne tik pas mus, visuose kaimuose tas pats. Tie, kurie liko, ne iš didelio patriotizmo taip pasielgė, dėl kitų priežasčių. Vienų vaikai čia pradėjo į darželį eiti, kiti neturi pas ką važiuoti, treti - abejoja. Sugrįžusio nė vieno nepažįstu. Skaudu, kad ir mano pačios sūnūs nesiruošia grįžti. Vaikai siūlo išparduoti gyvulius, verstis iš bičių, vaistažolių. Žinau, kad duonai užtektų, man daug nereikia. Visada rasčiau, kaip išgyventi, esu veikli, mėgstu rizikuoti. Bet ne visiems to noro užtenka. Nepaliauju galvoti, kaip atrodys mūsų Lietuvos kaimai dar po dešimties metų. Kas turėtų pasikeisti, kad žmonės pradėtų grįžti į kaimus? Nesu pesimistė, bet jokia vizija neišplaukia.

- Viena vertus, gyventi kaime sunku, bet išgyventi norint galima. Kodėl mūsų kaimuose tiek daug nuskurdusių, prasigėrusių, vargstančių žmonių?

- Vargšas vargšui nelygu. Kad vargšai yra pagyvenę žmonės su savo varganomis pensijomis, galiu suprasti. Galiu suprasti tuos senukus, kuriems sumokėjus mokesčius ir nusipirkus vaistų lieka 20 eurų. Bet negaliu pateisinti apyjaunių vyrų, kurie nenori nė piršto pajudinti ir dėl savęs. Jie, matai, vargšai, socialiai remtini, bet jie ir nenori būti kitokie. Pirmai progai pasitaikius savo žemelę pigiai pardavė, žemė jiems - tik našta. Jeigu turi žemės nors hektarą, pašalpos nebegausi. Klausiu, kodėl negali dėl savęs užsiauginti bent vištų? „Iš kur grūdų gausiu?“ - išgirsti. Teiraujuosi ūkininkų, ar jie paremtų grūdais, jeigu tas žmogus ateitų padirbėti. „Jokių problemų. Dar ir prie durų atvežčiau“, - pažadėjo viena ūkininkė. Anądien užkalbinau už socialines pašalpas atsiųstus kapines tvarkyti vyrus. Ko nedirbat? „Kiek moka, tiek dirbam“, - atrėžė. Vieną dieną per savaitę reikia atidirbti, kad gautų tą 100 eurų pašalpą, ir tai sunku. Iš ko jie išgyvena, klausiat? Ne iš darbo. Pasienyje yra daugybė landų. Ir tinginystės dar labai daug. Jeigu tik būtų noro, hektarą antrą žemės tikrai kaime rastum. Veisk avis. Tegul ir nelieka didelio pelno, bet vis tiek šiek tiek liks ir pats sotus būsi.

- Nejaugi Lietuvos kaimas pradėjo gyventi pagal patarlę: iš darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas?

- Ne visai taip, o todėl, kad žmonės ateities, pavyzdžio nemato. Valdžia turėtų numatyti realią strategiją ir jos naudą aiškinti žmonėms. Dažniau jiems reikėtų atvažiuoti į kaimą, o ne pasirodyti kaip jauniems mėnuliams prieš rinkimus ir atrišti pažadų terbą. Nė vienas iš savęs pragyvenantis žemdirbys nedirba stichiškai, planuoja, kas bus po pusmečio, po metų. Pas mus ant tokios mažos Lietuvos 140 vyrų sėdi ir nesugeba be spalvotų akinių tikrojo vaizdo sudėlioti. Lietuva nėra tik sostinė ir didieji miestai. Lietuva yra kaimai ir kaimeliai, baigiantys išsibėgioji, išmirti. Čia dar gyvena žmonių. Kartais atrodo, kad jie valdžiai nieko nereiškia. Nesvarbu, bus jie ar išsinuodys alkoholiu, pražus protui aptemus. Nebelieka vilties, nebelieka džiaugsmo, noro padėti kitam. Aš savo namuose esu priglaudusi tris globotinius. Visi seniai pilnamečiai. Gyvename kaip šeimos nariai. Jie man padeda, aš jiems padedu, taip ir gyvename. Realiai vertinant kaimo žmonių gyvenimą, pagerėjimo beveik nematyti. Net ir tie, kurie mokyklos suole dar sėdi, jau galvoja apie išvažiavimą. Jeigu kas sako, kad atveš migrantų į Lietuvos pakraščius, galės dirbti, plėstis, gyvenimą atgaivins. Nieko jie neatgaivins, tik dar labiau sunaikins. Jeigu savi nemato ateities, kokia čia ateitis gali laukti svetimų?

- Ar tiesa, kad išvažiavę į užsienį nuo čia gyvenančių savo artimųjų žmonės nutolsta, susvetimėja?

Ne visi, bet dalis - taip. Ne be reikalo sakoma, kad gimtinė ten, kur namai. Skaudu girdėti, kad parvažiavę iš užsienio aplankyti savų ne vienas išvažiuodamas iš gimtinės jau sako važiuojąs namo. Skaudu, bet su pačiais artimaisiais vis retesni telefonų skambučiai, retėja apsilankymai, anūkai tėvų kalbos nebemoka. Jaunų žmonių Lietuvos kaime mažai pamatysi. Nuvažiuok į oro uostą, pamatysi, kur jie pasidėję. Ir iš kitų šalių, tarkime, Lenkijos, labai daug išvažiavę. Bet didelei Lenkijai tokio pavojaus kaip mums nėra. Ne kartą svarstau, ką mes čia kaime galėtume sukurti, ką gaminti, kad atsirastų darbo žmonėms. Gal turizmą. Apylinkės mūsų gražios, tuščių pastatų - kiek nori. Gal pensininkai danai, olandai atvažiuotų pas mus natūralios gamtos, drugelių, varlių pasižiūrėti. Savo žemes jie jau apsiarė nuo ežios iki ežios.