Lietuvoje nebėra trijų milijonų: o gal mažiau vis dėlto yra daugiau?

Lietuvoje apdainuotų trijų milijonų nebėra. Naujausiais Statistikos departamento duomenimis, mūsų šalyje šių metų pradžioje gyveno 2 mln. 979 tūkst. gyventojų – tai 28,4 tūkst. (0,9 proc.) mažiau nei prieš metus.

Viešojoje erdvėje nevengiame pabrėžti Lietuvos mažumo, dažniausiai iš neigiamos pusės: maža rinka nepatraukli užsienio investuotojams, mūsų nuomonė kitoms šalims neįdomi ir pan.

Tačiau yra toks posakis, naudojamas pačiuose įvairiausiuose kontekstuose: mažiau yra daugiau. Galbūt jis tinka ir čia?

Mažą šalį lengviau valdyti

Vienas iš mažos šalies privalumų, dėl kurio nesiginčijama, – ją paprasčiau valdyti, bei lengviau įgyvendinti reformas. „Tarp privalumų – santykinai kompaktiškesnė bendruomenė, paprastesnė komunikacija, jai gali būti naudojami tiesioginiai būdai. Administracinis, teritorinis valdymas paprastai yra gana nesudėtingas su mažiau pakopų“, – sako politologas Algis Krupavičius.

Politikos ekspertui pritaria ir ekonomistas Jonas Čičinskas: „Ir ekonominėje politikoje, ir šalies administravime maža šalis yra daug lankstesnė, gyvesnė. Palyginkime su didesne šalimi ir pamatysime, kad Lietuvoje, jeigu dėl ko nors sutaria politinis elitas, tai netrukus ir padaro. Arba jei reikia kokių poslinkių dėl išorės veiksnių, tai sureaguoti verslui, politikams ar diplomatijai irgi lengviau“.

Tačiau mažos šalies politinis ir ekonominis potencialas yra mažesnis. „Mažesnė rinka, šalis mažiau patraukti didelėms kompanijoms, dideliems politikos žaidėjams, jos nuomonė mažiau svarbi – bet čia labiau žvelgiant per tarptautinės politikos prizmę“, – teigia A. Krupavičius.

Maža šalis – priklausoma

Pagrindinis trūkumas, kalbant apie ekonomiką, pasak J. Čičinsko, šiais laikais yra tas, kad maža šalis, jei apsiriboja savo rinka, negali išgauti masto ekonomijos.

„Kitaip sakant, mažoj šalyje būtų apskritai neįmanoma jokia pramonė, jeigu ji neprekiautų su kitomis šalimis. Joje mažai pirkėjų, o šiais laikais ką nors gaminti apsimoka ir bus pigu, galėsi konkuruoti, jei gaminsi labai daug. Antraip bus brangu ir žlugsi. Maža šalis gali būti ekonomiškai išsivysčiusi, pasiekti gerovę tik būdama atvira, eidama į tarptautinę ekonomiką.

Mažos šalies gyvybingumas priklauso nuo išorės daug labiau negu Vokietijos, Prancūzijos ar net Lenkijos, kurios sau gamina didžiąją dalį prekių. Mes sau galim pasigaminti labai nedidelę dalį. Ir sau gamine tik tuo atveju, jeigu tuos daiktus perka ir kiti. O šiaip pigiau iš svetur importuoti“, – aiškina J. Čičinskas.

Pašnekovas priduria, kad tai nėra nei pliusas, nei minusas, tiesiog ypatybė, reiškianti, kad maža šalis yra santykinai mažiau savarankiška: „Ji gali mosikuoti ar šnekėti apie savo politinį, ekonominį nepriklausomumą, bet faktiškai yra priklausoma“.

J. Čičinsko manymu, Lietuvai su šia mažos šalies specifika kol kas ne visai pavyksta tvarkytis – esą kopijuojam didesnių valstybių politiką ir jų retoriką.

„Didžiosios valstybės dažnai retorikai skiria daugiau dėmesio negu praktikai, ypač ekonominei praktikai, santykiuose su kitomis pasaulio šalimis. [...] Maža šalis turi mažiau šnekėti, daugiau daryti. Paimkim mažų šalių pavyzdžius: Liuksemburgas, Norvegija, Danija, Lichtenšteinas, Slovėnija – visose yra daugiau daroma savo šalies naudai, pragmatiškai, nesikišama, kur nereikia, geriau suprantamas menkas mažos šalies vaidmuo pasaulyje“, – sako ekonomistas.

Privalumas – tautinės kultūros puoselėjimas

Tačiau mažesnį nedidukių šalių ekonominį ir politinį nepriklausomumą, J. Čičinsko įsitikinimu, gali atsverti nacionalinės kultūros puoselėjimas.

„Mažos šalys menkesnį suverenumą kompensuoja akcentuodamos nacionalinę kultūrą. Pažiūrėkime į Slovėniją, Slovakiją, Daniją, Islandiją, Suomiją – visur akcentuojamas nacionalinės kultūros puoselėjimas, pradedant kalba ir baigiant teatru ar simfoniniais orkestrais, nes tai užtikrina valstybės ir tautos saugumą.

Ekonomiškai maža šalis priklauso nuo išorės [veiksnių], politiškai irgi priklausoma nuo šalių aljansų, ir nuo kaimynų malonės, jei jie kokie kuoktelėję, o visa nacionalinė kultūra yra jos rankose ir todėl čia galima rasti atsvarą ar atgaivą. Turėti kultūrą yra visiškai puiki išeitis išlikti ir valstybei, ir tautai“, – įsitikinęs ekonomistas J. Čičinskas.

Kultūra remia valstybę, o ne valstybė remia kultūrą

Kad kultūra yra valstybės pagrindas, antrina ir menotyrininkas Ernestas Parulskis. Jo teigimu, būtent kultūra teritoriją, besivadinančią vienu ar kitu vardu, paverčia valstybe. „Tai galioja visoms valstybėms – ir didelėms, ir mažoms. Bet visiškai sutinku, kad mažose valstybėse nacionalinės kultūros puoselėjimas yra lengvesnis ir turėtų būti didesnis prioritetas“.

Anot E. Parulskio, kad Lietuva kultūrai teikia pirmenybę pasakyti kol kas negalima, bet tai natūralu – šiuolaikinės Lietuvos istorijos teturim 20 metų. Tačiau tendencijas, kad po truputį visa tai keisis, menotyrininkas sako jau matąs.

„Kai iš ekonominės aplinkos, ypač iš institucijų, kurios skirsto pinigus, dings žodžiai „parama kultūrai“, reikš, kad jau einam teisingu keliu. Kultūros nereikia remti, valstybė turi investuoti į į kultūrą, nes tik kultūra ir yra šansas išgyventi valstybei. Kultūra remia valstybę, o ne valstybė remia kultūrą.

Apie tai vis daugiau kalbama. Jau vien termino „kultūros industrijos“ įvedimas rodo, kad viena aplinka stengiasi parodyti kitai aplinkai, jog kultūra nėra valstybės dekoracija. O iš tikrųjų tai yra pramonė – jeigu norim, galim ir taip vadinti. Ir kadangi apie tai kalbama, tai aš ir užčiuopiu tas tendencijas, kad žodžių junginys „parama kultūrai“ išnyks“, – sako E. Parulskis.

Svarbiau – ne maža ar didelė, o ar dominuojanti

Tiesa, menotyrininkas atkreipia dėmesį, kad apskritai vertėtų kalbėti ne tiek apie mažas ir dideles kultūras, kiek apie dominuojančias ir ne: „Žinoma, gal ir neverta vartoti daugiskaitos – labiau dominuojančios kultūros už anglosaksų nėra. Man gali prieštarauti – o kaip ispanų, portugalų, kinų, japonų kultūros? Jos, be abejonės, didelės, bet ne dominuojančios“.

Anot E. Parulskio, visas pasaulis žino populiariausius JAV ar Jungtinės Karalystės atlikėjus, aktorius, rašytojus, tačiau retas pasakys, koks dainininkas šiandien populiariausias tokiose didžiulėse šalyse kaip Brazilija ar Kinija. Vis dėlto yra ir visai priešingų atvejų – pavyzdžiui, mažutė Islandija.

„Demografiškai žiūrit, jos kultūra yra Panevėžio dydžio, o turi ir pasaulinių dainininkų, jos kinematografiją myli festivaliai, net trijų autorių detektyvus noriai verčia į visas, net ir anglų, kalbas. Paaiškinimas dvejopas – pirma, Islandija yra akylai stebima dėl egzotikos: sala, šiaurė, vikingai ir pan. Antras, svarbiausias, veiksnys yra tas, kad Islandija yra labai didelės, tam tikrose nišose beveik dominuojančios, skandinaviškos kultūros dalis“, – sako E. Parulskis.

Mokslininkams, kaip ir verslininkams, tenka eiti į tarptautinę erdvę

Nors mažoje šalyje prielaidų stipriai kultūrai netgi daugiau nei didelėje valstybėje, mokslo sferoje situacija kiek kitokia. Kaip pažymi politologas Kauno technologijos universiteto profesorius A. Krupavičius, čia kiekybės ir kokybės ryšys neabejotinai egzistuoja.

„Mažoje šalyje kritinės masės mokslininkų tam tikrose disciplinose nėra didelės. Jeigu didelėje šalyje tam tikrose mokslo šakose galima suburti dideles vietos mokslininkų bendruomenes, tai mažoje nėra kitos išeities, kaip mokslininkams įsilieti į tarptautinę akademinę bendruomenę.

Ir geriausia profesinė diskusija paprastai vyksta su įvairių šalių mokslininkais, dirbančiais vienoje ar kitoje srityje. Ir nieko, matyt, nepadarysi. O kokie nors prancūzai gali sukurti tokio dydžio mokslininkų bendruomenes, kurios domisi siauromis problemomis ir kurios gali tikrai kvalifikuotai ir kompetentingai diskutuoti toje siauroje mokslo srityje“, – teigia A. Krupavičius.

Kaltas ne šalies dydis, o praeities traumos

Tuo metu istorikas Egidijus Aleksandravičius įsitikinęs, jog ne krašto mažumas lemia, kad „apsmukusios mūsų mokslo kelnės, apsmukę mūsų menai ir pageltusi žiniasklaida“.

Pašnekovo teigimu, tikrasis naujų sumanymų, vaizdinių ir idėjų kūrėjas visada yra vienas žmogus. „Mažas kraštas – tai surinktas tam tikras skaičius individų, galinčių sukurti tai, ką nuperka pasaulis. Turime slovėnų pavyzdį. Pasižiūrėkite, kaip į S. Žižeką žiūrima didžiojoje Amerikoje. Nors šalis mažesnė už mus. Išminties mažiau, nes kraštas mažesnis? Man įtartinai skamba toks ekonominis aiškinimas“, – tvirtina E. Aleksandravičius.

Istorikas mūsų meno ir mokslo kokybės bėdas aiškina taip: „Tai moralinio jautrumo, tam tikros laisvų individų kritinės masės [trūkumo] pasekmė. [...] Bet menkavertiškumo kompleksas nėra tiesiogiai susijęs su statistiniu dydžiu. Menkavertiškumo komplekso išraiška gali būti ir gigantomanija, panaši į rusų... Bet atskirai kiekvienas rusas, jeigu yra vienas individas, o ne minia, jaučiasi lygiai taip pat menkai. Mano galva, tai daugiau susiję su totalitarinio režimo, pamėkliško komunizmo, visiško žmogaus sutriuškinimo [pasekmėmis]. Ta epocha užsitęsė gerokai ilgiau, paveikė labiau nei mes esam linkę tikėti. Nevisavertiškumo kompleksas, mano galva, susijęs su praeities traumomis ir dabar atsirandančiais negeistinais reiškiniais, bet ne su mažumu“.

Anot E. Aleksandravičiaus, „jeigu pasaulis yra individo viduje ir individas yra stiprus, nėra jokio skirtumo, ar jis priklauso šimto milijonų žmonių kraštui, kuris mažėja vienu milijonu per metus, ar tokiam kaip mūsų“.

Laimėjimai nebesiejami su didele teritorija

Psichoterapeutas Olegas Lapinas taip pat tvirtina nemanąs, kad teritorinės šalies ribos vis dar turi didelės reikšmės žmogaus savijautai – galbūt turėjo ankstesniais laikais, bet ne globalizacijos sąlygomis.

„Lichtenšteino, Andoros ar Monako gyventojai vargiai ar turi kokį ypatingą menkavertiškumo jausmą, nes jie neturi tokio stipraus tautinio identiteto: mes – monakiečiai. Kuo labiau Vakarų Europos gyventojai tapatinasi su visu Vakarų Europos etnosu, tuo mažiau jiems reiškia jų tautinė priklausomybė. Nacionalinių valstybių laikai Vakarų Europoje praėjo: prancūzas nėra pilnas pagiežos vokiečiams ir taip smarkiai nesitapatina su kažkokia prancūziška grupele“, – teigia psichoterapeutas.

Pasak O. Lapino, galbūt šalies dydis turėjo reikšmės tada, kai egzistavo stambios kunigaikštystės ar imperijos, užkariavusios svetimas žemes: „Tada jos tikrai uždėdavo atspaudą. Jeigu pažiūrėtume į kokį nors Napoleono laikų prancūzą, tai turbūt jis žygiuodavo išdidžiai po Prūsijos, Lietuvos, Rusijos žemę, tas pats buvo ir Hitlerio kariui, kuris tapatinosi su Trečiuoju Reichu. Bet šiais laikais Europoje ribos yra ištrintos ir daugiau lemia kiti dalykai“, – sako O. Lapinas.

Psichoterapeuto teigimu, tarpkultūriniai tyrimai rodo, kad žmonių savijautai įtakos turi tai, su kokia grupe jie tapatinasi – su laiminčia ar pralaiminčia. „Bet laimėjimas ir pralaimėjimas šiais laikais jau nebesiejamas su tuo, kad tu turi didelę teritoriją ir dideles kariuomenes. Mes gyvename daugiau finansų rinkoje, o ne teritorijose, ne dydis ir ne gyventojų kiekis lemia [atskirų žmonių] sėkmę“.  

O. Lapino manymu, Lietuva irgi dėl savo mažumo nebeišgyvena: „Turbūt nerasite šeimos, kurioje nebūtų vaikų, besimokančių Londone ar Airijoje ar kurie būtų bent jau epizodiškai dirbę Norvegijoje. Tad [jausmas], kad gyvenu mažame siaurame butelyje, nebeegzistuoja“.

Mažiau skubam bei lengviau pajuntam džiaugsmą

Politologas A. Krupavičius atkreipia dėmesį, kad šiandieninis pasaulis yra labai fragmentiškas, o gyvenimo tempas beprotiškas: „Mažoje šalyje galima gyventi lėčiau. Apskritai pasaulyje populiarėja vadinamoji lėtumo filosofija. Tai žvelgiant per jos prizmę, maža šalis, ko gero, turi ryškių privalumų – reikia mažiau bėgti, mažiau skubėti. Todėl galbūt joje yra patogiau gyventi“.

Istorikas E. Aleksandravičius pastebi, kad įvairios apklausos ir tyrimai dažnai rodo, jog mažos tautos jaučiasi laimingesnės.

„Kokie nors neturtingi Centrinės Amerikos kraštai, panašūs į Kosta Riką, nuolat bus priklausą prie tokių, kur žmonės jaučiasi laimingiausi. Rašytojas ir fizikos profesorius Kazys Almenas ne vieną kartą yra paminėjęs, kad mažas kraštas dažniausiai jaučiasi geriau, laimingesnis.

Labai kilniems ir labai tauriems žmonėms – tokiems kaip Česlovas Milošas – nuolat atrodydavo, kad mažas kraštas yra geras kraštas, gera gimti mažame krašte, kur visi dydžiai – ir upės, ir miškai – yra šalia tavęs, permatomi, kur žmonės beveik iš veidų pažįstami. Tai tokį mažą, idealizuotą kraštą galėjo matyti tie didieji kūrėjai, globalaus pasaulio klajūnai kaip Č. Milošas ar dabar jau Lietuvoje nuolat gyvenantis K. Almenas“, – sako E. Aleksandravičius.

O menotyrininkas E. Parulskis akcentuoja, kad kokybiško ir laimingo gyvenimo pagrindas yra džiaugsmas. Ir būtent mažesnių šalių gyventojams džiaugtis lengviau: „Kadangi dėl grynai demografinių aplinkybių mūsų kultūros produkcijos kokybiškiausi elementai sukuriami rečiau nei didelėse šalyse, jie nedelsiant pastebimi ir įvertinami. Ir jais džiaugiamasi entuziastingiau“.

Tad mažiau kartais iš tiesų gali būti daugiau.