Lietuviškos vergovės pančiai

Vergiškas darbas už žmogaus orumą žeminantį atlyginimą ir toliau klestės. Seime pritrūko balsų vergijai sustabdyti. Minimalus darbo užmokestis žmonėms bent kol kas nebus didinamas, užtat Seimo nariai užsimanė didesnių algų sau.

Šis pasakojimas ne iš sovietinio vadovėlio apie baisų proletariato išnaudojimą buržuazinėje santvarkoje. Tai šių dienų istorija apie legalią vergovę.

Per pamainą - 30 tonų

Kaunietis Algirdas, ilgokai neradęs darbo, pasijuto laimingas, kai pagaliau įsidarbino vienoje Kauno baldų bendrovėje. Jis sutiko susiveržti diržą ir trijų mėnesių bandomąjį laikotarpį padirbėti už minimalų atlyginimą. Jam pasibaigus, darbdaviai žadėjo mokėti kiek daugiau nei tūkstantį litų.

“Per pamainą, kuri trunka 12 valandų, reikia perkilnoti 30-32 tonas plokščių. Per valandą nuo palečių ant konvejerio perkeldavau 800 kilogramų, o valandinis užmokestis už tokį sunkų darbą - tik 4 litai, dienos atlygis - 40 litų.

Darbą pradėdavau 6 valandą ryto ir baigdavau 6 valandą vakaro. Tik po dviejų darbo valandų būdavo 10 minučių pertraukėlė. Dar po dviejų valandų - 15 minučių poilsis. Pietų pertrauka - tik pusvalandis. Toliau vėl kas 2 valandos pailsėti leidžiama po 10 minučių”, - pasakojo Algirdas.

Tačiau jau po 7 minučių “poilsiautojams” imdavo švilpti ceche prie elektroninio laikrodžio įtaisytas švilpukas. Tas švilpukas keldavo stresą, neleisdavo tų dar likusių trijų minučių skirti poilsiui. Ir kiti vyrai sakydavo juntantys baisią įtampą, jei švilpuką išgirsdavo dar tebesant tualete.

Darbas neapsakomai sunkus, todėl vyrai toje bendrovėje krenta kaip lapai. Skauda stuburą, neatlaiko sausgyslės.

“Tris mėnesius kenčiau dantis sukandęs, nes reikėjo uždirbti pinigų mokesčiams už šildymą. Pasibaigus bandomajam laikotarpiui, atlyginimo dienos laukiau tarsi šventės, tikėjausi daugiau kaip tūkstančio litų, bet man priskaičiavo tik 735 litų atlyginimą”, - prisipažįsta Algirdas.

Nors dirbantys prie konvejerio asmenys atsako už gaminio kokybę ir, be savojo, atlieka kvalifikuotą kokybės kontrolierių darbą, kaip tvirtino pašnekovas, jie įdarbinami pagalbiniais darbininkais, kad būtų galima mokėti tarsi už nekvalifikuotą darbą.

Per tris mėnesius, vadinamąjį bandomąjį laikotarpį, dešimtis tonų per pamainą perkilnojantys vyrai išsunkiami. Sušlubuoja ne tik vyresnių, bet ir fiziškai stiprių jaunų asmenų sveikata. Pasiligoję išeina, o jų vietą užima iš Darbo biržos atėję bedarbiai. Jie, kaip ir ankstesnieji, darbinami bandomajam laikotarpiui už minimalų atlyginimą. Bedarbis negali atsisakyti pasiūlyto darbo, išbrauks iš sąrašų - liksi be cento.

“Tik pabuvęs vergu supratau, kodėl šioje įmonėje nuolat keičiasi darbuotojai. Už 680 litų atlyginimą su šeima žmoniškai nepavalgysi. Sumokėjus mokesčius maistui ne kažin kiek lieka, o dirbti papildomai nebėra jėgų. Perkilnojęs daugiau kaip trisdešimt tonų, esi leisgyvis”, - baigia liūdną savo istoriją Algirdas. Jis prisipažįsta nemanęs, kad mūsų šalyje gali būti įteisinta tokia baisi vergija.

Beje, į panašios vergijos pinkles yra įkliuvusios ir siuvėjos. Prie siuvimo mašinų galvos nepakeldamos plušančios moterys neįstengia įvykdyti nustatytų nerealių normų, ne visada gauna ir minimalų atlygį. Jų pajamos tokios menkutės, kad tenka nuolat prašyti paramos, nemokamų kruopų iš Europos Sąjungos intervencinių fondų, nemokamo maitinimo vaikams mokyklose, lengvatų už šildymą.

Siuvėjos bijo netekti ir šitokio darbo, todėl nedrįsta maištauti ir reikalauti kokių nors garantijų už padorų darbą.

Nežmoniškai nupiginti

“Mūsų įstatymai žmonių visai negina, o valstybės veikėjai ir politikai propaguoja nesąmonę, kad kiekvienas dirbantis asmuo yra vertas tokios algos, kokią gauna. Žmonės nuvertinami, jų orumas sugniuždomas”, - teigia ekonomistė Aušra Maldeikienė.

Ji tvirtina, kad visas dabartinis ekonomikos atsigavimas pasiektas tik dėl nežmoniškai nupigintos darbo jėgos.

“Jei darbdaviams tektų mokėti tikrus atlyginimus, pamatytume, kad daugelio verslas yra nekonkurencingas. Tektų mažinti savo dalį, stambusis kapitalas to labai nenori, arba atsisakyti užsienio rinkų. Juk labai malonu gauti didžiulį atlyginimą ir beveik nemokėti mokesčių, nes šią naštą tempia visi kiti, gaunantys mažus ir vidutinius atlyginimus. Tai jie sumoka visus mokesčius, todėl stambieji sako: jūs dar susiveržkite diržus, dar pakentėkite, dar ne laikas didinti minimalaus darbo užmokesčio. Net prezidentė metiniame pranešime teišgalėjo pasakyti, kad dėl minimalaus darbo užmokesčio turime būti apdairūs, bet neužsispyrę. Ką šis mįslingas pasakymas slepia? Ką palaiko valstybės vadovė?” - klausia A.Maldeikienė.

Ji įsitikinusi, kad kokių nors maištų, siekiančių panaikinti vergiją, mūsų politikai nebijo. O vergų sukilimas Lietuvoje, pasak ekonomistės, jau įvyko: tie, kurie turėjo bent kiek vidinio orumo ir nenorėjo būti sutrypti, emigravo, todėl pasipriešinimo nėra.

Gauti pašalpas ir nedirbti yra gėdingas kelias, bet tokie žmonės bent nežaloja sveikatos kaip kaunietis Algirdas, mano pašnekovė.

Daugelyje darbo vietų darbuotojai verčiami dirbti papildomai už tai nieko nemokant, ir tai vadinama darbštumu. Kaip tėvas gali įskiepyti orumą savo vaikams, jei šie mato, kiek teatlyginama už sunkų darbą ir kad už sąžiningą darbą tėvai nieko negali nupirkti? Prieinama prie išvados, kad samdomą darbą dirba tik bepročiai.

“Stambiojo kapitalo atstovai save priskiria elitui, o tuos, kuriems moka 680 litų į rankas, vadina tinginiais. Esą jiems taip ir reikia. Tik retkarčiais politikams pasidaro truputį gėda, tada jie ima svarstyti, kad reikėtų ką nors pakeisti, bet galų gale pasirodo, kad pokyčiams nepakanka balsų”, - neslepia savo požiūrio į tokius verslininkus ir juos ginančius politikus A.Maldeikienė.

- Ar, jūsų nuomone, reikia kuo skubiau didinti minimalų darbo užmokestį? - “Respublika” paklausė profesoriaus Romo LAZUTKOS.

- Reikia didinti, bet Seime pritrūko balsų, nes mūsų valstybėje yra blogai su demokratija. Partijų lyderiai ir tie Seimo nariai, kurie išrenkami pagal partijų sąrašus, mano, kad neprivalo daryti gerus darbus. Partijos gauna paramą iš verslininkų, todėl nepriima sprendimų, kurių verslas nenori.

Juk kas gi norės daugiau išleisti, o sau palikti mažiau? Valdžios pareiga būtų žmones apginti, bet ji demonstruoja nenorą tai daryti. Vis sakoma, kad dar ne laikas, sprendimai vis atidedami, vilkinami. Propaguojama nuomonė, esą didesnio atlygio nebus iš ko sumokėti, smulkieji bankrutuos.

Jeigu verslininko baldai ar kita produkcija perkami užsienio rinkose, vadinasi, jis gali daugiau sumokėti ir darbuotojams. Jei negali, tegul bankrutuoja ir pats eina į Darbo biržą, ši jį nusiųs padirbėti už minimalų atlyginimą.

Blogai, kad verslininkai valdžios yra labai globojami, o darbuotojai ignoruojami. Užmirštama, kad ne vieni verslininkai sukuria pridėtinę vertę, o kartu su darbuotojais.

- Ar pripažįstate, kad sunkus darbas už minimalų atlygį yra vergiškas? Kodėl priešinatės, kad jis būtų didinamas? - klausimas Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos direktoriui Danui ARLAUSKUI.

- Nelygu su kuo minimalų darbo užmokestį lyginsime. Sutinku, kad neturėdamas pajamų iš šalies už minimalų atlygį neišgyvensi. Bet juk jokia paslaptis, kad daugelis gauna papildomai.

Netiesa, kad mes priešinamės, jog minimalus darbo užmokestis būtų pakeltas. Mes tik siūlome tai daryti nuo kitų metų, nes padidinimas yra tas pats, kaip naujų mokesčių įvedimas, tam reikia didesnių darbo užmokesčių fondų, todėl geriau tai daryti metų pradžioje.

Siūlome kartu padidinti ir neapmokestinamąsias pajamas, kad žmonės iš tiesų galėtų gauti daugiau. Mes siūlome diferencijuoti MMA (minimalų mėnesinį atlyginimą) pagal darbo stažą. Neturintys patirties, darbo stažo ar specialybės jauni darbuotojai gautų mažiau, bet tik kurį laiką, o ne iki gyvos galvos, kad būtų paskata mokytis.

Jeigu ekonomika kyla, reikia didinti ir minimalų užmokestį. Mes norime, kad didėtų žmonių perkamoji galia, o verslas skaidrėtų.