Lietuvai teko agresorės vaidmuo keistu pavadinimu

„Veišnorija“, „Lubenija“ ir „Vesbarija“. Tokie keisti išgalvotų šalių agresorių pavadinimai puikuojasi paviešintame Rusijos ir Baltarusijos rengiamų karinių pratybų „Zapad“ scenarijuje. Ir nors Kremlius bei Minskas išsijuosę tikina, jog tai – gynybinio pobūdžio pratybos, kurios nėra nukreiptos prieš NATO, vien pažvelgus į pratybų legendą, žemėlapį ir kitas detales gali kilti įvairių minčių.

Dar antradienį Rusijos ir Baltarusijos gynybų ministrų pirmieji pavaduotojai – Aleksandras Fominas ir Olegas Belokonievas paviešino dalį informacijos apie rugsėjo 14-20 dienomis rengiamas pratybas „Zapad“. Oficialias duomenimis jose dalyvaus iki 12,7 tūkst. karių Iš jų 7,2 tūkst. baltarusiai, 5,5 tūkst. – Rusijos kariai. Iš pastarųjų esą vos 3 tūkst. dalyvaus pratybose Baltarusijos teritorijoje.

Be karių, remiantis 70 orlaivių (lėktuvai ir sraigtasparniai) 250 tankų, 200 artilerijos sistemų, 10 karo laivų. Pratybos esą vyks vos dešimtyje poligonų, kurių dauguma bus Baltarusijos teritorijoje.

Tiesa, jau kurį laiką ekspertai bei stebėtojai pabrėžia, jog tikrieji pratybų dalyvių bei technikos skaičiai bus gerokai didesni – iki 100 tūkst. karių, iš jų didžioji dalis Rusijoje dalyvaus pratybose, kurios oficialiai nebus „Zapad“ dalis. Be to, realiai karinėse pratybose gali dalyvauti šimtai tankų, kitos šarvuotosios technikos vienetų, šimtai orlaivių, artilerijos sistemų, dešimtys laivų.

Vis dėlto įdomiausia pratybų dalimi, kaip ir 1999, 2009 ir 2013 metais tapo „Zapad“ scenarijus. Jei ankstesnių pratybų „Zapad“ metu nesyk sklandė informacija apie tai, kad scenarijaus veiksmai primena planus dėl karinės agresijos prieš Baltijos šalis, tai šį kartą panašių planų, regis, nė neketinama slėpti.

Tiek A. Fominas, tiek O. Belokonievas oficialiame pristatyme pateikė pratybų legendą, kurią iliustravo išraiškingais žemėlapiais. Anot pratybų legendos, tarp kaimyninių šalių staiga pašlyja santykiai dėl nacionalinių, religinių, etninių ir kitų priešpriešų bei teritorinių pretenzijų.

Papasakojo apie pratybų legendą

„Remiantis įvykiais Artimuosiuose Rytuose ir Europoje, sumanymas paremtas galimu variantu, kai kyla krizinė situacija ir konfliktas siejamas su neteisėtų ir paramą iš užsienio turinčių karinių grupuočių, tarptautinių separatistinių ir teroristinių organizacijų aktyvumo išaugimu.

Todėl priešininkų pajėgos išdėstytos Baltarusijos pasienyje. Iš vienos pusės yra „šiauriečiai“, kuriems priklauso sąjunginė Baltarusijos ir Rusijos valstybė, iš kitos pusės – „vakariečiai“ – suinteresuotų valstybių koalicija (Veišnorija, Vesbarija, Lubenija). Pagrindinė konflikto priežastis – siekis destabilizuoti padėtį respublikos teritorijoje ir pasiekti sąjunginių šalių tarpusavio santykių pablogėjimą. Pastaruoju metu tokiu būdu įsižiebė visi kariniai konfliktai.

Savo ruožtu Baltarusija siekia užkirsti kelią kariniam konfliktui ir padėties destabilizacijai regione, o Rusija padeda teisinėmis, finansinėmis, politinėmis paramos priemonėmis. Taigi pratybų tema – pasiruošimas panaudoti karinę grupuotę, ginant sąjunginės valstybės interesus“, – teigė O. Belokonievas.

Jo teigimu, pagrindiniai pratybų tikslai yra skirtingų lygių štabų sąveikos gerinimas, taip pat – naujų pajėgų valdymo ir ginkluotės sistemų išbandymas, patirties įgijimas „stabilizuojant padėtį“.

Pratybos vyks dviem etapais: pirmojo etapo metu jungtinė pajėgų vadovybė ruošia ir telkia pajėgų panaudojimą operaciniame regione prieš „neteisėtas karines ir diversantų-žvalgybininkų“ grupuotes, organizuoja savų karinių oro pajėgų ir priešlėktuvinių pajėgumų išdėstymą. Antrojo etapo metu sprendžiami vadovavimo pajėgoms klausimai imituojamų karinių veiksmų metu.

Tobulina vadovavimo įgūdžius

Tokie paaiškinimai su kariškių žargonu nesusidūrusiems asmenims gali nieko nereikšti. Tačiau iš tikrųjų vien tokios informacijos atskleidimas rodo kelias svarbias detales. Pirmiausiai, tai, kad Rusija ir Baltarusija tobulina savo pajėgų sąveikos veiksmus nėra nieko naujo – tai abiejų šalių kariškiai treniravosi ir ankstesnių pratybų „Zapad“ metu.

Tačiau „naujų pajėgų valdymo ir ginkluotės sistemų išbandymas, patirties įgijimas „stabilizuojant padėtį“ rodo, kad Rusija toliau rimtai nusiteikusi tobulinti savo įgūdžius srityse, kuriose per pastaruosius kelis dešimtmečius rusų kariai buvo smarkiai atsilikę.

Karo istorijos pavyzdžiai nesyk įrodė, kad vadovavimas mūšiui ir pajėgų kontrolė yra vienas svarbiausių elementų bet kokiame konflikte – gerai vadovaujantys karininkai, sklandžiai savo darbą atliekantys puskarininkiai, priskirti civiliai tarnautojai gali tikėtis sėkmės, net ir turėdami ne pačią naujausią ginkluotę.

To pavyzdžiu galima laikyti Izraelį. Ir atvirkščiai – naujausia ginkluote aprūpintos arabų šalių kariuomenės dažnai kenčia ir pralaimi dėl prasto vadovavimo. Pastaroji problema buvo aktuali ir Rusijai Čečėnijos, Gruzijos karuose, kur rusų kariai patyrė neproporcingai didelių nuostolių.

Lietuva – „agresorė Vesbarija“

Vis dėlto dar įdomesnis yra pratybų žemėlapis ir legenda. Tai, jog iš pradžių kalbama apie kovą su „neteisėtomis karinėmis ir teroristinėmis grupuotėmis“, o vėliau jau net neslepiama, jog jungtinė vadovybė telkia priešlėktuvines pajėgas, rodo, jog pasirinktas priešininkas – visai ne teroristinės grupuotės. Juk kokia grupuotė turi savo karinę aviaciją, nuo kurios reikėtų gintis pratybose dalyvausiančiomis tolimojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemomis S-300 ir S-400?

„Be to, į akis krito kitkas. Pirmiausiai tai, kad rusai ir baltarusiai atidirbinėja hibridinę ataką prieš juos. Jie šneka apie valties įsisiūbavimą, kitaip sakant, socialinių procesų įsisiūbavimą, kuris pasiekia tam tikrą tašką ir tuomet tos legendinės šalys imasi agresyvių karinių veiksmų.

Tai toks déjà vu jausmas, kad atidirbinėjama generolo Valerijaus Gerasimovo šiuolaikinių konfliktų strategija. Anksčiau tai, regis, nebuvo taip iškomunikuojama – kalbėta per pratybas, po jų, kalbėdavo analitikai, bet ne patys pratybų rengėjai ir ne anksčiau“, – pabrėžė Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius, kuris daugiau nei dešimtmetį nagrinėja informacinius karus.

Be to, nors pasirinktos priešininkų valstybės yra išgalvotos – Veišnorija, Vesbarija, Lubenija, nesunku pažvelgti į pačių Rusijos ir Balatrusijos kariškių pristatytą pratybų legendos žemėlapį, norint įžvelgti panašumų su realiomis geografinėmis aplinkybėmis.

Tai, jog Baltarusijos teritorija ribojasi su išgalvota Veišnorija, kurios sienos, savo ruožtu, ne šiaip ribojasi su Vesbarija, bet ir sutampa su Lietuvos-Baltarusijos siena, vargu ar yra atsitiktinumas. Kita įdomybė yra ta, jog išgalvotoji Lubenija tarsi sutampa su Lenkija, tačiau jai priskirtas sausumos ruožas, kuris realiai šiuo metu priklauso Lietuvai.

Į dabartinės Lietuvos teritoriją įsiterpęs maždaug 100 km ilgio ir keliasdešimt kilometrų pločio „Lubenijos“ ruožas pastaraisiais metais tapo labiau žinomas Suvalkų koridoriaus pavadinimu.

NATO generolai perspėjo, kad būtent šis sausumos ruožas gali būti tikro konflikto židiniu, mat jį atkirtusios Rusijos ir Baltarusijos pajėgos galėtų atkirsti ne tik Lenkiją nuo Lietuvos, bet ir nuo likusių Baltijos šalių.

„Tai vertinčiau, kaip lengvą erzinimą. Sukurti tokią legendą, kai viena šalis sujungiama su kita – Lenkijai atiduodamas Suvalkų koridorius, o Lietuvai – Latvijos dalis, tai yra viešas erzinimas, žinant egzistavusias Lietuvos ir Lenkijos istorines įtampas“, sakė N. Maliukevičius.

Jis taip pat atkreipė dėmesį į pačių baltarusių jau pastebėtą įdomų sutapimą. Mat išgalvotosios „Veišnorijos“ teritorija lyg tyčia sutampa su 1994 metų rinkimų rezultatatų geografine riba, kurioje daugiau balsų surinko ne šalį nuo tų metų autoritariniu būdu valdantis Aliaksandras Lukašenka, bet jo varžovas – Zenonas Pozniakas.

„Jis dabar gyvena užsienyje ir būtent jis balandžio mėnesį deklaravo nepriklausomos Baltarusijos deklaraciją, kurioje pažymėta, ką reikėtų daryti, kai valdžia Baltarusijoje keisis, kaip reikia organizuotis ir pan. Tai toks jausmas, kad į tą regioną pagal legendą žiūrima, kaip į savotišką politinės manipuliacijos šaltinį, gal net ir susijusį su rinkiminiu kontekstu“, – svarstė analitikas.

Dar įdomesni patys išgalvotų valstybių pavadinimai ir faktas, kad jos priklauso koalicijai – t. y. galima nuspėti, jog neįvardyta koalicija yra NATO atitikmuo. Veišnorija yra akivaizdi aliuzija į lietuvišką vardą Vaišnoras – tas, kuris vaišina, Lietuvai skirtas Vesbarijos pavadinimas primena pavardę Vizbaras, o Lubenija yra baltiškos kilmės žodis, kilęs iš latvių kabos.

Tai, jog pratybų legendai pasirinkti šie geografiniai, etimologiniai ir kiti įtartinai skambantys ypatumai, vargu ar gali būti atsitiktinumas. Jau kurį laiką nerimaujama, jog pratybose „Zapad“ bus imituojamas Baltijos šalių okupacijos scenarijus – tai nereiškia, jog pratybos baigsis tikra karine invazija, tačiau tokia menka tikimybė vis tik išlieka.

Be to, Rusija ir Baltarusija po „Zapad“ jau turės aiškų ir praktiškai išbandytą planą, kokių veiksmų galima imtis prieš Baltijos šalis ar, šiuo konkrečiu atveju, būtent prieš Lietuvą. Nepaisant to, jog Baltarusija ir netgi Rusija į savo teritoriją pakvietė tarptautinius stebėtojus, tokie planai bei tariamas atvirumas teoriškai gali tiesiog dienos šviesoje visiems matant pridengti tikruosius Rusijos kėslus.