Lietuva Europos Žmogaus Teisių Teismui turės teisintis dėl Laimutei Stankūnaitei negrąžintos dukters

Kaip rašoma pranešime, teismas šioje byloje spręs, ar dėl to, kad Lietuvos institucijos nustatė pareiškėjos dukrai laikinąją globą, buvo apribota pareiškėjos teisė į šeimos gyvenimo gerbimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) 1 dalį, o jeigu buvo, ar toks ribojimas atitiko įstatymus ir buvo būtinas pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį.

Taip pat Teismas vertins, ar Konvencijos 8 straipsnis nebuvo pažeistas dėl to, kad pareiškėjai nebuvo grąžinta jos dukra. Galiausiai Teismas spręs, ar dėl civilinės bylos, kurioje buvo sprendžiama dėl pareiškėjos teisių, nagrinėjimo trukmės nebuvo pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (Konvencijos 6 straipsnis). Šiuo atžvilgiu Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimas grąžinti dukterį pareiškėjai dar neįvykdytas, o Teismo praktikoje „bylos nagrinėjimas“ apima ir sprendimų vykdymo procesą.

Lietuvos prašoma pateikti savo poziciją dėl bylos priimtinumo ir esmės iki šių metų gegužės mėnesio pabaigos.

Primintina, kad civilinė byla, kurioje buvo sprendžiami pareiškėjos bendravimo su dukra, o vėliau – jos gyvenamosios vietos nustatymo klausimai, buvo nagrinėjama nuo 2008 m. pabaigos, kai mergaitės tėvas pareiškė civilinį ieškinį dėl motinos valdžios apribojimo ir kreipėsi į policiją prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tariamo dukros tvirkinimo, teigdamas, kad prie to prisidėjo ir pareiškėja. Civilinėje byloje pareiškėjai kurį laiką buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, t.y. buvo uždrausta matytis su dukra, tačiau vėliau jos panaikintos ir nustatyta pareiškėjos bendravimo su dukra tvarka.

Ikiteisminis tyrimas pareiškėjos atžvilgiu dėl dalyvavimo galimai tvirkinant dukrą buvo nutrauktas nenustačius, kad ji padarė nusikalstamą veiką. Pareiškėjos dukters gyvenamoji vieta iki bylinėjimosi buvo nustatyta su mergaitės tėvu, tačiau jam dingus be žinios mergaitei buvo nustatyta laikinoji globa, ją laikinai globoti paskirta jos tėvo seseriai Neringai Venckienei, kuri vėliau, mergaitės tėvui mirus, siekė nuolatinės globos teisių.

Pareiškėja savo ruožtu prašė nustatyti dukros gyvenamąją vietą su ja. 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu Kėdainių rajono apylinkės teismas nustatė pareiškėjos dukters gyvenamąją vietą kartu su motina, o N.Venckienės priešieškinį dėl neterminuoto motinos valdžios apribojimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo atmetė. Nors šiame sprendime buvo aiškiai nurodyta jo vykdymo tvarka, jis iki šiol nėra įvykdytas.

Prašydamas pateikti Vyriausybės poziciją Teismas nurodė bent keletą savo bylų, kuriose buvo nagrinėjami panašūs klausimai: Olsson v. Sweden (no. I) 1988-03-24; Dolhamre v. Sweden, 2010-06-08; Ignaccolo-Zenide v. Romania, ECHR 2000-1; Kopf and Liberda v. Austria, 2012-01-17. Šiose bylose priimtuose sprendimuose Teismas pabrėžia, kad sprendimas paimti vaiką iš tėvų ir paskirti globą turi būti pagrįstas išskirtinai vaiko interesais ir nepakanka motyvo, kad vaikui geriau būtų globojamam.

Vaiko paėmimas globon paprastai turėtų būti taikomas kaip laikinoji priemonė, ir nutraukiamas, kai tik aplinkybės tai leidžia. Taip pat pabrėžiama, kad procesai dėl tėvų valdžios, įskaitant juose priimtų sprendimų vykdymą, privalo vykti itin greitai, kadangi praėjęs laikas gali turėti negrįžtamų padarinių vaikų ir tėvų, su kuriais jie negyvena, santykiams.