- Šiomis dienomis, kai viešite Vilniuje, revoliuciniai pokyčiai vyksta jūsų gimtojoje Armėnijoje, dėl masinių protestų jau atsistatydino šalies premjeras Seržas Sargsianas. Kokios neramumų Armėnijoje priežastys?
- Yra daug priežasčių. Pirmiausia, S.Sargsianas prieš tai dvi kadencijas buvo prezidentu. Be to, jis pasiūlė Konstitucijos pakeitimus, kurių esmė - iš prezidentinės-parlamentinės sistemos pereiti prie grynai parlamentinės valstybės modelio. Kai jam pasakė, jog jis tai bando pritaikyti grynai sau, kad po prezidentinių kadencijų galėtų iškart tapti premjeru, jis turėjo neatsargumo pasakyti: „ne, aš neisiu nei į prezidentus, nei į premjerus.“ Politikoje taip nutinka, kad žmogus, esant vienoms istorinėms aplinkybėms, kalba viena, bet šioms aplinkybėms pasikeitus, pasikeičia ir žmogaus retorika bei jo siekiai. Bet jei žiūrėtume tik įstatymo raidės, jis nieko nepažeidė. Jis surengė referendumą naujos Konstitucijos priėmimui, pernai su savo partija laimėjo rinkimus į parlamentą, o kai jis baigė savo prezidentinę kadenciją, rinkimus laimėjusi partija pasiūlė jo kandidatūrą į ministro pirmininko postą. Taigi, čia jam priekaištų neturėtų būti.
- Kiek man žinoma, jūs gerai asmeniškai pažįstate S.Sargsianą. Kas tai per žmogus? Ar galima jį laikyti kažkokiu autoritariniu lyderiu?
- Tikrai ne. Aš jį labai gerai pažįstu. Tai Karabacho konflikto didvyris, jis Karabache buvo gynybos ministru, vėliau tapo Armėnijos gynybos ministru, šalies saugumo vadovu, vidaus reikalų ministru, premjeru, prezidentu... Tai tikrai labai dalykiškas ir rimtas žmogus, labai gerbiu ir myliu jį. Beje, šiuolaikinėje Armėnijos istorijoje ne pirmas kartas, kai gatvė nori diktuoti valdžiai savo sąlygas. 1996 m. po prezidento Levono Ter-Petrosiano išrinkimo opozicija pasakė, kad iš tikrųjų laimėjo jų kandidatas. Tada žmonės išėjo į gatves ir reikalavo, kad opozicijos lyderis taptų prezidentu. Buvo susidūrimai, minia buvo išvaikyta ir tai nepavyko. Prieš 10 metų rinkimuose laimėjo S.Sargsianas, o L.Ter-Petrosianas vėl su gatvės pagalba mėgino grįžti į prezidento postą... Beje, tuo metu tas pats Nikolas Pašinianas, kuris yra ir dabartinis opozicijos lyderis, kurstė žmones eiti į gatves, vyko susidūrimai su policija, kurių metu žuvo 10 žmonių. Taigi, nuolat kažkas su gatvės pagalba ketina užgrobti valdžią. Negalima leisti, kad gatvė diktuotų, kas turi būti valdžioje. Jeigu šiandien gatvė pastatys savo valdžią, tai rytoj ta pati gatvė nuvers ir šituos... Tai reiškia, kad įstatymas šalyje netenka jokios galios. Tai - ne demokratija, o ochlakratija.
- Po NATO koalicijos smūgių Sirijoje tarsi viskas aprimo ir įtampa nuslūgo, tačiau iš esmės niekas nepasikeitė. Kaip jūs įsivaizduojate tos valstybės ateitį? Kaip suderinti ten susipynusius daugelio šalių interesus?
- Šiandien visiems akivaizdu, kad Bašaras al-Asadas drauge su Rusija ir Iranu ten laimi. Turkija ten užima tarpinę pozicją, kuri labiausiai nori kontroliuoti tam tikras teritorijas, kad kurdai ten negautų didesnių laisvių ar autonomijos ir, susivieniję su Turkijos kurdais, nekeltų turkams problemų. Kurdai yra nelaiminga tauta, nes visos pagrindinės regiono valstybės ir netgi etninės grupės nenori nepriklausomos Kurdistano valstybės sukūrimo. Nepriklausomas Kurdistanas - tai maždaug 40 milijonų žmonių, o tai yra didelė jėga. Be to, tokiu atveju jie užims dalį Irako, Sirijos, Irano ir Turkijos teritorijų. Visi tokiam scenarijui priešinasi. Todėl Turkija tarsi pritaria Rusijai ir Iranui dėl taikos Sirijoje, nors iš kitos pusės pasisako ir už B. al-Asado pasitraukimą bei sveikina JAV smūgius Sirijoje. Amerikiečiai, žinoma, palaikė kurdus, kurie buvo labai svarbi jėga kovoje prieš „Islamo valstybę“, tačiau JAV šiame regione neturi jokios aiškios strategijos. Raketų smūgiai į Sirijos objektus, nėra strategija. O kaip sakė žymus JAV politikas Henris Kisindžeris (Henry Kissinger), Vladimiro Putino demonizacija taip pat nėra strategija. Prisiminkime, kad dar neseniai JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) sakė, jog iš Sirijos reikia išvesti visas karines pajėgas, o po to ten smogia savo raketomis ir vėl šneka tai, kas kategoriškai prieštarauja jo priešrinkiminiams pažadams „neįvedinėti demokratijų“ trečiosiose šalyse, beprasmiškai nekišti milijonų dolerių į Artimuosius Rytus ir t.t.
- D.Trampas juk nevaldo Amerikos vienas, todėl jo asmeniniai pageidavimai nebūtinai sutampa su Kongreso, Senato ar netgi Baltųjų rūmų elito vizijomis.
- Žinoma, jis yra smarkiai apribotas savo aplinkos. Todėl jam tarsi svarmenys ant kojų kabo Kongresas, kuris ir sprendžia, kaip ir ką reikia daryti užsienio politkoje, ypač santykiuose su Rusija. Todėl tikėtis kažkokios apgalvotos, nuoseklios JAV politikos šiame regione netenka. Dabar visi tampo antklodę į savo pusę. Vis dėlto aš manau, kad Rusija, Iranas ir B.al-Asado Sirija dabar turi iniciatyvą savo rankose, o svarbiausia, jie laikosi vieningos pozicijos, kad Sirija turi būti nedaloma ir vieninga, visokių „Islamo valstybių“ turi nelikti, o vėliau tegul sprendžia sirų tauta, kokia turi būti ten valdžia... Bet, žinoma, JAV, Turkijos ir Izraelio pozicijos regione yra kitokios. Izraelis pirmiausia nenori Irano stiprėjimo regione, nes tame mato sau grėsmę. JAV nenori nei Irano, nei Rusijos stiprėjimo ten, o ypač rusiškų karinių bazių Viduržemio jūros pakrantėje.
- O ką ten veikia Prancūzija? Štai šią savaitę stebėjome, kaip jų prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) Vašingtone su D.Trampu vėl „sprendė“ Sirijos reikalus... Nejaugi E.Makronas savo šalyje neturi problemų?
- E.Makronas iš tiesų ten atrodo, švelniai tariant, keistai ir juokingai... Ką jis ten veikia? Jis jau apsijuokė, kai pareiškė, jog Prancūzija taip pat dalyvavo Sirijos bombardavime raketomis, nors nei raketų, nei reikalingų pajėgumų ten neturėjo... Žinoma, E.Makronas serga didybės manija, bando vaizduoti naują Šarlį de Golį ar Napoleoną, nors prieš juos atrodo tiesiog apgailėtinai... Tačiau riečia nosį, tarsi būtų kažkokia iškili ir svarbi asmenybė. Tiesiog Europoje iškilo lyderystės problema. Anglija traukiasi iš ES, be to Teresa Mei taip pat labai silpna lyderė. Vokietija turi savo galingą ekonomiką, bet Angela Merkel praktiškai pralaimėjo rinkimus ir vos ne vos suformavo naują vyriausybę, ji neturi charizmos ir praranda įtaką. Taigi, E.Makronas šiame fone mėgina demonstruotis kaip pasaulinio masto europietiškas lyderis. Bet atrodo juokingai... Viena didžiausių jo kvailysčių yra Europos federalizacija. Nors Europoje pradeda vyrauti visiškai priešingos tendencijos: Prancūzijos „Nacionalinis frontas“, Vokietijos „Alternatyva Vokietijai“, Britų Nepriklausomybės partija, Austrija, Vengrija, Lenkija, Čekija - visiems jiems E.Makrono idėjos ir fantazijos atrodo absurdiškos. Beje, D.Trampo pozicija taip pat yra visiškai priešinga E.Makrono vizijoms. D.Trampas neseniai sveikino T.Mei, kad anglai pasitraukė iš ES, be to, jis sakė, kad kiekviena tauta savo reikalus turi spręsti ne Briuselyje, o savo namuose dvišaliais santykiais.
- Tokie D.Trampo pareiškimai buvo itin priešiškai sutinkami ir mūsų šalyje. Daugelis netgi įtarinėjo, jog jis dirba rusams.
- Baltijos šalių regione, o ypač Lenkijoje, į D.Trampą išties žiūrima skeptiškai ir atsargiai. Nors mano požiūriu, Lietuva galėtų tapti puikiu Rusijos partneriu ir palaikyti su ja draugiškus santykius. Todėl, kad tai vienintelė regiono šalis, kuri priėmė vadinamąjį nulinės pilietybės variantą ir Lietuvos rusakalbiai čia neturi jokių problemų. Lietuvoje nėra jokio tarpnacionalinio priešiškumo, čia niekas neignoruoja rusakalbių gyventojų poreikių, nediskriminuoja rusų kalbos pagrindu. Todėl Lietuva galėjo gauti didelę naudą bei privilegijas prekių tranzito klausimu per Klaipėdą, palaikyti normalius prekybinius santykius. Tam yra visos sąlygos ir prielaidos. Man nesuprantama, kodėl Lietuvos politinis elitas šaudo sau į kojas. Beje, nė viena Baltijos šalis neturi tiek visuotinai mylimų ir gerbiamų kultūros atstovų Rusijoje, kaip Lietuva: įžymūs režisieriai, aktoriai, menininkai...
- Bet mūsų politologai sako kaip tik atvirkščiai, kad ne Lietuva, o būtent Rusija nenori jokių normalių draugiškų santykių.
- Tai yra visiška netiesa. Nėra buvę atvejo, kad į bet kokį draugišką Lietuvos veiksmą Rusija neatsakytų tuo pačiu. Tiesiog Lietuvoje yra siaura grupė politikų, kurie itin antirusiškai nusiteikę arba taip orientuoti. Jų galvos tiesiog užterštos rusofobija. Lietuva neturi jokių objektyvių problemų su Rusija - jų kur kas daugiau su kokia nors Lenkija. Aš dažnai čia atvažiuoju, mano dukra faktiškai išaugo Palangoje, aš savo geriausius darbus parašiau Druskininkuose - visi, kuriuos aš pažįstu Rusijoje, jaučia didelę simpatiją Lietuvai, gerbia ir myli lietuvių tautą. Bet kodėl Lietuva žengia su antirusišku avangardu, daugeliui tų žmonių yra tiesiog nesuvokiama.
Dosjė
* Žinomas Rusijos istorikas, Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto politologijos katedros profesorius Andranikas Migranianas, parašęs kelis šimtus straipsnių apie istorijos ir politologijos problemas, yra knygų „Demokratija ir moralė“ (1989) , „Rusija ieško identiteto“ (1997), „Rusija - nuo chaoso prie tvarkos?“ (2001) autorius.
* 1990-1991 m. A.Migranianas skaitė paskaitas ekonomikos ir politologijos temomis San Diego (JAV) universitete, lygiagrečiai vedė seminarus, skaitė paskaitas įvairiuose Amerikos miestuose. Jam buvo siūloma visam laikui pasilikti JAV, bet jis atsisakė, nes manė, jog jo vieta - Rusijoje. 2008-2015 m. jis vėl atvyko į JAV, kur vadovavo Demokratijos ir bendradarbiavimo instituto Niujorko atstovybei.
Rašyti komentarą