L. Klimka: Vėlinės, atminimo liepsnelių vakaras

Artėja Vėlinės... Tai virsmo metas ir gamtoje, ir žmogaus dvasioje. Medžiai pabėrę lapus tiesia nuogas šakas į dangų… Kosminiu šalčiu alsuoja vakarais prasiverianti dangaus bedugnė. Joje jau išryškėjo balzgana juosta, besidriekianti per visą skliautą – tai Paukščių Takas. Mūsų senoliai jį vaizdavosi kaip vėlių kelią ar pasaulio medį. Ir senieji antkapiai paminklai – krikštai – primena medžio siluetą. Medžiu mirusiųjų vėlės iškeliaudavo į dausas, esančias toli vakaruose, už devynių vandenų.

Visų Šventųjų dieną į bažnytinį kalendorių įvedė popiežius Bonifacas IV septintojo amžiaus pradžioje. Tikriausiai manyta taip: baigiasi liturginiai metai, gal liko koks vardas užmirštas, nepaminėtas maldoje? Vėlinės krikščioniška švente tapo 998 metais, kai pirmą kartą buvo paaukotos šv.Mišios už visus mirusiuosius Kliuni (Cluny) benediktinų vienuolyne, Prancūzijoje. Mirusiuosius paminėti po Visų Šventųjų dienos, išreiškiančios krikščioniškuosius idealus, labai simboliška, – tuo paryškinama žmogaus būties šiame pasaulyje prasmė.

Vienuoliai benediktinai ir į Lietuvą atnešė Vėlinių tradiciją. Tačiau čia būta vietinės rudeninių sambarių šventės, kurios metu dėkojama žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už išaugintą derlių. Apie tai paliko žinių pirmieji Lietuvos istorikai – XV a. lenkų metraštininkas Janas Dlugošas, XVI a. rašytojai Motiejus Strijkovskis ir Aleksandras Gvaninis, Tokia šventė labai būdinga žemdirbių tautoms ir yra kilusi iš agrarinės magijos tikėjimų.

Juk kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, o rugio grūdas sujungia darbu kartas. Drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės; jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos. Iš tokių mitinių nuostatų yra kilę ir nemažai tradicinių mūsų kaimo papročių. Pavyzdžiui, šilinių dzūkų kaimuose dar atmenama labai panaši protėvių pagerbimo, bendrų vaišių su jų vėlėmis šventė, vadinta „Dziedais“. Tarmiškai tai reiškia senolius, prabočius. „Dziedai“ būdavo ruošiami kaip sekmadienio pusryčiai prieš važiuojant į bažnyčią. Bet valgiai čia ypatingi: riebios kopūstų ar batvinių sriubos, aviena, šaltanosiai ir saldzienė iš grikinių miltų.

Lyg per šermenis... Prieš sėdant už stalo kuris iš šeimynykščių praverdavo duris, į tą pusę būdavo atsukamas ir ant stalo stovintis kryželis su Nukryžiuotuoju. Taip pakviečiamos vidun vėlelės; ir net vietos joms palikta atsisėsti ant suolo. Stengtasi valgių turėti devynis; juos valgydavo be peilio ir numesdami kiekvieno po tris kąsnelius pastalėn. Šeimininkas uždegdavo graudulinę žvakelę, paimdavo ją per skarinį ir perduodavo iš rankų į rankas pasauliui aplink stalą. Kartu visi kalbėdavo Visų šventų litaniją. Apėjus žvakelei ratą, įstatydavo ją į indą su rugių grūdais. Graži ir prasminga apeiga: visi šeimos nariai, iki paties mažiausio, tarsi pasižada tęsti kartų darbą – auginti rugį duonelei, laikytis tautos tradicijų, senolių papročių.

Aukštaitijoje XIX a. viduryje dar būta papročio Visų Šventųjų dienos vakare nunešti į kapines maisto. Kartu nunešdavo ir dubenį vandens, baltą rankšluostį, – gal ir vėlėms reiks nusiprausti. Kitą dieną, per Vėlines maistą išdalydavo elgetoms. Šiaurės Lietuvoje tikėta, kad vėlės tądien paleidžiamos iš skaistyklos ir pareinančios namo. Kur pabarstyta švaraus smėliuko, palieka mažos pėdukės. Vėlėms palikdavo ant stalo vakarienės; praverdavo langus, duris. Netgi pakurdavo pirtį, kad prabočių šešėliai galėtų sušilti. Tikėta, kad vėlė namuose gali apsilankyti ir kokio pakeleivio pavidalu; todėl bet kurį užėjusį būtina kuo nuoširdžiausiai priimti, gerai pavaišinti.

Žemaičiai manydavo, kad šventąją naktį vėlės iš kapų eina į savąją bažnyčią. Ir ten mirusių kunigų vėlės jiems laikančios mišias. Bet tai gali pamatyti tik dvasregiai. Štai vienoje parapijoje buvęs toks varpininkas, kuris pats kūdikėlių vėleles nunešdavęs iš kapinių į bažnytėlę, išklausinėdavęs jų norų. Namuose žemaičiai sugiedodavo „Kalnus” ir pasimelsdavo už tuos, kurių vardų niekas nebeprisimena: už kareivius, žuvusius mūšio lauke, už paskendusius marių platybėse, už tikėjimą praradusius, už keleivius, šią naktį girioje pasiklydusius...

Uždegti atminimo žvakelę ant giminės ar dvasiškai artimo žmogaus kapo, – ši graži tradicija nėra mūsų krašte labai sena. 1880 m. Akmens kaime Varėnos rajone kunigas prie medinės bažnytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gimtinę. Tada prismaigstė jį vaškinių žvakelių, uždegė jas, palaimino. Ir paragino žmones išsinešioti žvakeles ant artimųjų kapų kauburėlių, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje.

Labai greit ši apeiga paplito visoje Lietuvoje. Ugnele sušildyti šaltoje žemelėje besiilsinčių prabočių šešėlius – ši tradicija yra labai sena. Archeologai, tyrinėdami baltų genčių laidojimo papročius, visų laikų kapuose randa ugnies pėdsakų. Gal buvo tikima, kad išeinant į anapus ugnis turi apvalyti sielą nuo visokios bjaurasties, prikibusios žmogui gyvam esant.

Seniau per Vėlines, tęsiant senovines tradicijas, kapinėse būdavo užkuriami laužai. Juose sudegindavo senus išvirtusius antkapinius kryžius. O kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų tarpo gimines ir kaimynus. Kalbėdavo apie jų būdą, gyvenimo nutikimus, nuveiktus darbus. Dar ir šiandien tokia tradicija gyva kai kuriuose nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose.

Būta ir raudojimo balsu prie kapo papročio. Tai palikusiam šį pasaulį artimajam švelniausių jausmų išraiška, pasiekianti poetines aukštumas. Dr. Jonas Basanavičius 1909 m. užrašė tokias raudos eilutes, išgirstas Veiverių kapinėse:

O kad žinočia, katruo keleliu motinėlė parkeliaus, oi, aš nuklostyčia vidurį kelelio meiliais žodeliais, oi, aš išbarstyčia visus kraštelius gailiom ašarėlėm kai baltais perleliais, oi, aš paimčia savo motinėlę už baltų rankelių…

Komentaras skaitytas per LRT radijo laidą „Ryto garsai“.