Kristina Brazauskienė paveldėjo unikalų gintarą

Gintaro kambario grožybės

Gintaro kolekcija dar neužbaigta. Esant progai ponia Kristina vis apsižvalgo, kokiais gintaro dirbiniais dar galėtų papildyti ir taip įspūdingą kolekciją: „Gintaras dabar yra pabrangęs. Anksčiau jis būdavo pigus - gramas atsieidavo ir 3 litus. Bet dabar už jį norima daugiau. Būdavo, kad mokėjome ir 3, ir 6 tūkst. litų už didesnius gintaro gabalus“.

Kairysis - antras pagal dydį (po Saulės akmens) gintaro luitas Lietuvoje.

Beveik prieš dvejus metus miręs A.Brazauskas ypač vertino neapdorotą gintarą: „Mėgo jį pačiupinėti, palaikyti rankose, paglostyti - gera gintaro energija Algirdui nuslopindavo visą emocinę įtampą. Iš pradžių jis savo kolekcijoje turėjo kokius 33 gintaro gabaliukus. Paskui mes abu pradėjome juos rinkti, eidavome į gintaro parodas. Galbūt kaip prezidentui iš pradžių būdavo nepatogu siūlyti gintarą, bet kai pradėjome abu tuo domėtis, tai ir man skambindavo, pasiūlydavo nusipirkti. Mes gintaro nuvažiuodavome ir į Klaipėdą. Algirdas vertino neapdirbtą gintaro paviršių. Ir ne gintaro dirbinius, bet labiau natūralius, nešlifuotus mineralus. Sakė, tai natūralus gintaras, o kai jis apdirbtas, tai jau yra kūrinys“.

Labiausiai Brazauskus pradžiugino pasiūlytas didžiausias kolekcijos eksponatas - didelis ir sunkus, beveik 3,5 kg, gintaro gabalas: „Mus jis labai pradžiugino, įsigijome ir džiaugėmės - svėrėme, čiupinėjome, glostėme. Atrodo, už jį mokėjome apie 6 tūkst. litų, bet dabar jis būtų gerokai brangesnis“.

K.Brazauskienės turtai

K.Brazauskienė stebisi, iš kur pasigirdo kalbų, kad jau seniai nėra prezidento A.Brazausko gintaro kolekcijos. „Už jokius pinigus neparduočiau kolekcijos, kažkaip gaila, jau čia nepralobsiu“, - tokias kalbas užkerta ponia Kristina.
Bet moteris labai norėtų, kad šia kolekcija galėtų pasigrožėti visi Lietuvos žmonės. Tik apgailestauja, kad Valdovų rūmuose taip ir neatsiranda vietos nei prezidento gintaro kolekcijai, nei jo valstybiniams apdovanojimams, ordinams ir medaliams. „Algirdui dar gyvam esant siūliau: Algirdai, tokia graži gintaro kolekcija, ateityje reikėtų ją eksponuoti Valdovų rūmuose. Ir mes taip sutarėme, negi ją namuose laikysime. Kaip tik visai neseniai nutiko vienas kuriozas. Kai lankiausi Mažeikiuose ar Kaišiadoryse, prie manęs priėjo tokia moteriškė ir sako: „Kada aš galėčiau atvažiuoti pasižiūrėti gintaro kolekcijos jūsų muziejuje?“ Sakau, kad tas muziejus namie. O ji: „Tai nesvarbu, aš galiu atvažiuoti ir į namus“. (Juokiasi.) Jie, manau, galėtų būti Valdovų rūmuose, bet tai ne nuo manęs priklauso“, - sako ponia Kristina, kuriai visai nebūtų sunku kuriam laikui atsiskirti su gintaro kolekcija.

Gintaro kambariu vadinamoje patalpoje išdėliota gausi prezidento gintaro kolekcija.

A.Brazauskas gintaro dirbinių žmonai Kristinai nedovanojo, tik gintarinius papuošalus. Kristina ketina įrengti specialų stovelį karoliams ir žiedams ir juos pridėti prie gintaro kambario turtų. „Geriausi moterų draugai yra deimantai ir gintaras“, - šypsosi K.Brazauskienė, rodydama vyro dovanotus papuošalus. Tai ir auskarai, ir pakabučiai, ir segės, ir karoliai (ypač mėgstami juodojo gintaro). A.Brazauskas mėgo dovanoti apyrankes, Kristina turi ir įspūdingą gintaro vėrinį, ir žiedų: „Mes kartu vaikščiodami žiūrinėdavome papuošalus, o paskui, kaip tik per atostogas, liepos 24-ąją, mano vardadienis, tai Algirdas visada man ką nors padovanodavo iš gintaro“. Ponia Kristina prisipažįsta, kad gintarą būtų galima laikyti jųdviejų su Algirdu meilės simboliu.

Kolekcija profesionalo akimis

Gintaro karaliumi tituluojamas muziejininkas ir verslininkas Kazimieras Mizgiris, Baltijos gintaro meno centro įkūrėjas, yra, ko gero, vienintelis profesionalus gintaro ekspertas Lietuvoje, vienas iš šešiolikos Pasaulio gintaro tarybos („World Amber Council“) narių. Jis mano šiek tiek prisidėjęs prie Algirdo Brazausko kolekcijos - per Gintaro muziejaus atidarymą Nidoje prezidentui dovanojo pusės kilogramo grynuolį.

Tada K.Mizgiris prisimena jį pavaišinęs viskio taurele, o po metų nustebęs žiūri - ateina prezidentas su viskiu, sakosi nepamiršęs, kad yra skolingas. „Jis sekė tą gintaro gyvenimą ir žmonai Julijai buvo gintarų pridovanojęs, melsvų, gražių gaminių, - pasakoja K.Mizgiris. - Prisimenu, jinai rinkdavosi, o jisai piniginę traukdavo. Paskui matydavau per televizorių, kad J.Brazauskienei mūsų muziejaus papuošalai pritiko ir ji nuolat juos nešiojo. Kristina, kiek pastebėjau, retokai, - gal jai prie veido netinka, nors gintaro įvairiausių spalvų esama, ir melsvo, ir juodo, ir geltono, ir balto... - pritaikyti jį galima prie bet kokio veido ir prie bet kokio rūbo“.

K.Mizgiris yra susipažinęs ne tik su Baltijos, bet ir su pasaulio gintarais: šiemet lankėsi Meksikos kasyklose, užpernai - Dominikoje. Pasak jo, pastaruoju metu gintaras yra smarkiai pabrangęs: „Jei gabalai dideli, kilogramo, gražios formos, tai vienas gramas kainuoja apie 8 eurus. Na, o jeigu jų svoris 2-4 kilogramai - 10 eurų už gramą. Unikumai visada kainuoja daugiau“.

Jis sako, kad pasaulyje Baltijos gintaras vertingiausias, pasižymintis gausia spalvų gama, dydžių ir formos įvairove; pastaraisiais metais Baltijos gintaro iškasama apie 150 tonų per metus, o Dominikoje - kokios dvi, Meksikoje - gal trys tonos per metus.

Ir gavyba smarkiai skiriasi: „Jie kasa urvus, lenda į tuos urvus, radę gyslą, iš jos gintarą iškutena ir toliau kasasi urvu gilyn į kalną, - toks būdas Dominikoje, toks pat Meksikoje ir toks pats Japonijoje, o čia išsikasi duobutę ir randi gintarą Baltijos... Čia gavybos metodas yra daug lengvesnis, mažiau reikalaujantis sąnaudų, bet gintaro kaina ėmė kilti dėl neprognozuojamos kinų rinkos ir per pastaruosius dvejus metus taip pašoko, kad nebežinom, ką daryt. Anksčiau galėjai gero kolekcinio gintaro nusipirkt mokėdamas vieną eurą už gramą, o dabar jis prilygsta aukso kainai. Kita vertus, tas gintaras yra neilgaamžis, iškasto gintaro amžius - 200-300 metų, paskui suyra ir nebeturi jokios vertės. Mano akyse per 20 metų dviejų kilogramų gabalas suskilo į dvi dalis. Iš žemės iškeltą gintarą ar jo gaminius ima ardyti aplinka, jie yra veikiami bakterijų, oro, oksiduojasi, nauja patina pasidengia, paviršius skilinėja ruoželiais, jie gilėja milimetras po milimetro, paskui jis suskyla ir subyra; jei po 200 metų, duos Dievas, gyvensime, galėsime paimti ir pirštais sutrupinti tą gintarą. Žinoma, jei jis būtų mėlynojoj žemėj, jis dar penkiasdešimt milijonų metų ten glūdėtų ir nieko jam nenutiktų. Užtat ir saugome gintarą Kuršių mariose ties Juodkrante, užtat ir neliečiame jo, kad palikuonys galėtų išsikapstyti gabalėlį kada nors ir pasakyti, kad Lietuva jo dar turi. Prisimenu, kai buvo Algirdas gyvas, mes su juo ne kartą diskutavome apie išteklius ir kartą jis pareiškė turįs ant savo stalo geologų tyrimus, pagal kuriuos ties Juodkrante esą apie tris tūkstančius hektarų gintaringos žemės; gal nėra dideli tie gabalai, bet neblogos kokybės ir jų gan nemažai“.

Antras pagal dydį gintaras Lietuvoje

Paprašytas įvertinti kai kuriuos A.Brazausko gintaro kolekcijos pavyzdžius pagal nuotraukas, K.Mizgiris, kurio veikla jau keli dešimtmečiai siejasi su gintaru, sako, kad tai niekų darbas, kad tik iš arti apžiūrinėdamas gintarą, pačiupinėdamas gali nustatyti jo vertę pagal būklę, spalvą, energetiką ir panašiai.

Vis dėlto profesionalo smalsumas nugalėjo. Žiūrinėdamas jam nusiųstas nuotraukas sakė išvydęs jose ir gabalą reto balto gintaro, kuris greičiausiai bus nukeliavęs iš jo galerijos, rado ir savąjį prezidentui dovanotą, ir laivą, sumeistrautą iš balto gintaro, kuris dvejus metus jo muziejuje laukė pirkėjo ir tik dabar paaiškėjo, kokiame uoste bures nuleidęs bestovįs. „Įspūdingo grožio tas laivas, - sako K.Mizgiris, - parinkti baltą gintarą vienam gaminiui trunka kokius trejus metus, nes gabalėliai paprastai skirtingi, o reikia surinkti būtent vienos spalvos... Matau ir lentynas, kurias prezidentas padarė greičiausiai mano patarimu. Jam rūpėjo, kaip gražiau savo kolekciją išdėlioti, ir aš jam pasiūliau įsirengti stiklo lentynas ir būtinai apšviesti, kad toje šviesoje gintaras labai gražiai šnekėtų... Nebuvau jų matęs, man irgi įdomu pasižiūrėti“.

Kolekcija gintaro ekspertui patiko, jis pavadino ją įspūdinga ir pridūrė: ne muziejiniu, bet kolekcininko požiūriu. Dalį kolekcijos sudaro juvelyriniai dirbiniai, dalį - memorialinės vertės eksponatai, turintys meninės ir istorinės vertės, dalį - neapdoroti gintaro gabalai. Jie rūpėjo mums labiausiai.

Iš matytų eksponatų K.Mizgiriui didžiausią įspūdį paliko 3440 g gabalas, nedaug nusileidžiantis didžiausiam Lietuvoje, Palangos gintaro muziejuje saugomam „Saulės akmeniui“, sveriančiam 3670 g. Trečiasis pagal dydį 3000 g gintaras Lietuvoje yra K.Mizgirio muziejuje Vilniuje. Dideli gabalai, anot eksperto, yra nepaprastai vertingi ir jų beveik nėra rinkoje, nes net nespėjus apie juos išgirsti jie kaipmat atsiduria Kinijoje.

K.Mizgiris aptiko kolekcijoje ir tamsaus gintaro, kuris kasamas Rovne, Ukrainoje, ir poliruotų, kurie mažiau vertingi, ir traukiančių akis savo morfologija („atrodo, kad minkė minkė tą gabalą kaip molį ir paliko“), ir menkaverčių gintaro gabalėlių ( „gal kaip suvenyras gerai, bet muziejuj aš tokių atsitiktinių nelaikyčiau“).

K.Mizgirio nuomone, vertingi yra dideli gintaro kiaušiniai, nes jie daromi iš didelio ir būtinai vienalyčio gabalo, kad gaminys būtų be jokių įskilimų ar duobyčių („reikalingas labai švarus, labai tvirtas ir kokybiškas gintaras“).

Bene gražiausiu eksponatu ekspertas pavadino apvalų geltoną gintarą, apgailestavęs, kad negali jo pačiupinėti, patiko jam ir tamsiai raudonos spalvos šiltas, įdomus grynuolis, kurio žievė išduoda, kad jis iškastas prieš kelis dešimtmečius arba žemėje glūdėjęs arčiau paviršiaus, pavyzdžiui, buvęs 3-5 metrų, o ne 60 metrų gylyje, kada jis greičiau oksiduojasi. „Jei leistų muziejui įsigyti, aš rinkčiausi geltonąjį gabalą ir šitą su ruda žieve, jo žievytė labai graži. Na, trijų su puse kilogramo būtų labai gerai, bet jis man nėra labai gražus. Daugiau, be pagyrų, nebeturiu ką ir bepridurti“.