Kovo 11-osios užkulisiai: kas kūrė akto tekstą ir kodėl vietoje dviejų parašų atsirado 124?

Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotojas Česlovas Stankevičius praskleidė kai kuriuos Kovo 11-osios užkulisius ir papasakojo ne tik apie akto atsiradimo procesą, bet ir po jo kilusias reakcijas.

„Kai Sąjūdžio dauguma buvo išrinkta į Aukščiausiąją Tarybą, tai likus savaitei iki sesijos pradžios jau pradėti svarstyti įvairūs scenarijai, kokiu būdu galima atkurti valstybės nepriklausomybę. Norėjome išvengti visokių klaidingų sprendimų ir suderinti nuomones“, – pasakojo jis.

„Vytauto Landsbergio vadovaujamoje grupėje, kurioje ir man teko dirbti, buvę aštuoni deputatai ir teisininkas Vytautas Sinkevičius parengė Kovo 11-osios akto projektus“, – prisiminė Č.Stankevičius.

Prie akto rašymo prisidėjo ir Stasys Lozoraitis

Jo teigimu, akto tekstą V.Landsbergis ruošė konsultuodamasis su Lietuvos atstovu prie Šventojo Sosto Stasiu Lozoraičiu, vėliau siekusiu Lietuvos prezidento posto. S.Lozoraitis turėjo tam tikrų redakcinių pasiūlymų, kuriuos siuntė faksu.

„Kadangi V.Landsbergis vienu metu koordinavo visus reikalus, tai jis konsultavosi su Lozoraičiu, o mes savo diskusijas vykdėme atskirame kabinete“, – pasakojo Kovo 11-osios akto signataras.

Pasak jo, nesutarimų dėl paties akto teksto ir formuluočių nebuvo. Nuomonės buvo suderintos dar iki sesijos pradžios, kai buvo tariamasi dėl scenarijų. Tobulinami buvo nebent redakciniai pasiūlymai.

Č.Stankevičius pabrėžė, kad iki akto paskelbimo dar reikėjo priimti svarbią deklaraciją, kuri patvirtino Aukščiausios Tarybos deputatų įgaliojimus. Būtent tai tapo pirmuoju žingsniu į laisvės atgavimą.

„Šia deklaracija Aukščiausioji Taryba paskelbė, kad jos deputatams tauta yra suteikusi mandatą vykdyti suverenią galią ir įpareigoja atkurti Lietuvos valstybę. Kai ta deklaracija buvo priimta, tai Aukščiausioji Taryba jau nebeturėjo nieko bendro su LTSR, nors buvo išrinkta pagal jos procedūras“, – pabrėžė buvęs diplomatas, 1990 metais vykęs į derybas Maskvoje.

Nusprendė pasirašyti kaip ir Vasario 16-osios signatarai

Nepriklausomybės aktą, kaip mes jį suprantame, Tarybos nariai priėmė vėlai tos dienos vakare, 22 val. 45 min. Vyko vardinis balsavimas, kurio metu deputatai pasirašė balsavimo kortelėse. 124 deputatai balsavo už ir 6 susilaikė. Po balsavimo V.Landsbergis paskelbė, kad Lietuva vėl laisva.

Č.Stankevičius pabrėžė, kad atspausdinus tekstą jį nusprendė pasirašyti visi už jį balsavę deputatai. Teisiškai būtų užtekę ir pirmininko V.Landsbergio bei sekretoriaus Liudviko Sabučio parašų, tačiau simbolinį gestą nulėmė noras parodyti, kad šis aktas yra Vasario 16-osios akto tąsa.

„Pagal procedūrą formaliai aktas turi būti pasirašytas pirmininko ir sekretoriaus. Tai ir buvo padaryta ir tas aktas, kaip formalus dokumentas, saugomas ir dabar. O su parašais dokumentas buvo sąsaja, pakartojimas to, kas buvo Vasario 16-ąją, kai visi signatarai pasirašė aktą“, – pasakojo jis.

Po akto paskelbimo dar buvo priimti įstatymai dėl valstybės pavadinimo ir herbo atkūrimo. Svarbus žingsnis buvo ir 1938-ųjų Konstitucijos galiojimo atstatymas.

„Motyvas buvo toks, kad dar kartą patvirtintume atkurtos valstybės tęstinumą. Jis yra išreikštas ir akto tekste“, – pabrėžė Č.Stankevičius. „Visa primesta LTSR sistema buvo peržengta ir palikta praeičiai“, – pridūrė jis, pabrėždamas, kad nepaisant visų ligtolinių pakeitimų, įvestų savarankiškumų LTSR konstitucijoje, tai nepanaikindavo okupacijos fakto.

M. Gorbačiovą nuramino teisininkų išaiškinimas

Išorės reakcijos į tokį Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos žingsnį buvo atsargios. Nors Vakarai ir nekvestionavo tokio Lietuvos sprendimo, tačiau žiūrėjo į jį itin nuosaikiai ir neskubėjo išreikšti vienareikšmiško palaikymo.

Č.Stankevičius pabrėžė, kad dėl paties akto net ir tuometinis Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas drįso ginčytis tik kartą.

„Iš pradžių jis paskelbė, kad Aukščiausiosios Tarybos sprendimai yra negaliojantys, bet paskui jam teisininkai, matyt, paaiškino, kad tokie teiginiai yra tušti ir paprašė juos atšaukti“, – prisiminė buvęs diplomatas.

Jungtinės Amerikos Valstijos šį sprendimą priėmė kaip faktą ir sveikino demokratiniuose rinkimuose išrinktos valdžios žingsnį. Č.Stankevičius teigė, kad lemtingu faktoriumi tapo ir tai, kad tuometinis JAV prezidentas George'as H.W.Bushas paragino nenaudoti jėgos prieš laisvę atkūrusią Lietuvą.

„Tuo metu tikrai grėsė, kad jėga bus panaudota iškart po sprendimo. Kraujo praliejimą jau buvo patyrusios ir Gruzija, ir Azerbaidžanas. Kadangi Sovietų Sąjungai reikėjo ekonominės Vakarų paramos, tai tas perspėjimas suveikė. Gorbačiovas negalėjo nepaisyti. Nuo jėgos panaudojimo jie susilaikė iki pat 1991-ųjų sausio“, – pasakojo jis.

Nepavykus palaužti derybose – pasiuntė tankus

Sovietų valdžia buvo priversta derėtis ir, nepaisant ekonominės blokados, ultimatumų, turėjo sėsti prie derybų stalo. Buvo siekiama derybas paversti tik klausimu dėl naujo statuso, bet ne Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo.

„Man teko garbė būti derybų delegacijos nariu ir puikiai prisimenu 1990-ųjų spalio mėnesį... Jų pozicija iki pat Sovietų Sąjungos iširimo buvo, kad Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes būtina išlaikyti savo interesų zonoje. Kai Lietuva, būdama Baltijos valstybių lydere, nesutiko, tada prieš mus atsiuntė tankus“, – kalbėjo buvęs diplomatas, pabrėždamas, kad Latvija ir Estija nepriklausomybę pripažino su tam tikru pereinamuoju laikotarpiu, o Lietuva net nedavė galimybės suabejoti ir okupaciją užbaigė iškart.

„Vakarų valstybės nebuvo pripažinusios prievartinio Baltijos valstybių inkorporavimo į Sovietų Sąjungos sudėtį, tad jos suprato, kad mūsų sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Bet joms rūpėjo ir tai, kad Sovietų Sąjunga toliau vykdytų M.Gorbačiovo pertvarką ir sumažintų Vakarams keliamą grėsmę. Mūsų ryžtingas, vienkartinis sprendimas, sukūręs naują situaciją, jiems kėlė nerimą“, – konstatavo Č.Stankevičius.

„Vakarai ragino Sovietų Sąjungą ir Lietuvą derėtis ir rasti abiem pusėms priimtinus sprendimus. Deja, abiem pusėms priimtinas sprendimas reiškė, kad jis turėjo tikti ir Sovietų Sąjungai. Tuo metu jie net neplanavo mūsų paleisti, patvirtinti, kad Lietuvos nepriklausomybė gali būti įgyvendinta lengvai ir greitai“, – pabrėžė jis.

Teisinė Lietuvos pergalė prieš Sovietų Sąjungą

Č.Stankevičius sutiko su mintimi, kad Kovo 11-oji yra ne tik diplomatinė, politinė, bet ir teisinė Lietuvos pergalė.

„Taikiu teisiniu keliu, laisvai išrinktoje savo atstovybėje priėmėme sprendimą, kuris negalėjo būti nepripažintas. Tai tapo atkurtos valstybės antruoju konstitucinių pamatų akmeniu, po Vasario 16-osios. Šie du aktai yra neatsiejami“, – teigė jis.

„Kartais žmonės klausia manęs, kuris aktas svarbesnis? Mano supratimu, tai neatsiejami žingsniai, konstituciniai akmenys pamatuose valstybės, kuri dabar mini savo valstybingumo šimtmetį“, – pokalbį apibendrino Č.Stankevičius.