Kontrkultūrinė opozicija mus gramzdina į dugną

- Turime Kultūros dieną, bet ar galime pasakyti, jog turime ir kultūros politiką?

- Tą abejonę aš jau seniai esu išreiškęs. Bet šiandien yra ženklų, kad padėtis dar blogesnė ir absurdiškesnė. Manau, dar daug kas prisimena, kaip prieš rinkimus buvo kartojama, kad naujajai politinei jėgai svarbiausia yra vertybės, o kultūros politika bus padaryta prioritetine visos politikos sritimi. Kur tos vertybės ir tas prioritetas? Kultūros ministerija atrodo blankiausiai. O beveik visi į viešumą išeinantys veiksmai - tai tik pagalių kaišiojimus į spontaniškai vykstančius kultūros procesus. Beveik visi jie sukelia pilietinės visuomenės šurmulį ir spontanišką pasipriešinimą. Aiškiau negu aišku - ministrė sėdi ne savo kėdėj. Tai viena.

Nesiseka šiai ministerijai. Tačiau skiriant ministerijos vadovus, iki šiol visada buvo galvojama, kad jie turėtų administravimo sričiai deramą išprusimą. Retai pavykdavo tokius surasti. Bet vis dėlto ministerijai vadovavo daugiau ar mažiau žinomi literatai, muzikai, aktoriai, dainininkai, dailės žinovai ir pan. Nepasakyčiau, kad visada jie buvo tinkami vadovai. Bet vis dėlto tai buvo kultūrinėje aplinkoje „apsitrynę“ ir šiokią tokią profesionalumo nuovoką turintys žmonės. O šį sykį į viešumą ištrauktas visai atsitiktinis kanceliarinis žmogus, be galo tolimas ir profesionaliajai kultūrai, ir Lietuvos kultūros tradicijai. Tai antra. Juk ji - visiškai ne kultūros, o kontrkultūros žmogus.

Niekam ne paslaptis, kad kontrkultūra atsirado kaip anarchistinis, o dažnai ir atvirai chuliganiškas pasipriešinimas oficialiai profesionaliajai kultūrai. Juk jų protėviai dadaistai, tyčiodamiesi savo buitiniais rakandais, spjovė ne tik į visą meno tradiciją bet ir į visą valdžios palaikomą Vakarų kultūrą. Ši patyčių nuostata išliko ir visuose pokario kontrkultūriniuose (antikultūriniuose) judėjimuose. Visur jie sudarė chuliganiškai anarchistinę opoziciją istorinės kultūros procesams. Ką mes turime galvoti, kai ši kontrkultūrinė opozicija Lietuvoje išeina į viešumą ir susivienija su valdžia? Aišku, vis mažiau vietos lieka profesionaliai, ugdančiai, augti skatinančiai kultūrai ir prasideda oficiali, t.y. valstybės remiama, barbarizacija. Žodžiu, leidžiamės į dugną.

Kaip mes, Lietuvos žmonės, turėjome jaustis, kai štai šis kontrkultūros žmogus buvo paskirtas vadovauti Kultūros ministerijai. Juolab kad ir ji pati tų savo pomėgių neslėpė. Jai visai patikę gėdingai pagarsėjusio VEKS („Vilnius - Europos kultūros sostinė“) renginiai. Be to, iš Vilniaus „paminklų“ - jai didžiausią įspūdį darąs visiems žinomas vamzdis, pavadintas „Krantinės arka“. Todėl, kaip ir buvo galima tikėtis, vos tik atsisėdusi į ministrės kėdę, ji išsyk užmezgė ryšius su vadinamuoju Šiuolaikinio meno centru (ŠMC), garsėjančiu savo kontrkultūrinių triukų organizavimu. Kaip tik jam, o ne kam kitam, buvo pavesta organizuoti ir kūrybines dirbtuves Lukiškių aikštės paminklui pastatyti. Tačiau apie paminklą ten niekas nė negalvojo. O tai jau trečia.

Vos tik gavęs pavedimą, ŠMC ėmė viešai skelbti, kad paminklų laikai pasibaigė XIX a., todėl jie neketiną projektuoti paminklo. Juos domina tik antipaminklas. Susidarė gana dviveidiškai komiška situacija: ministrė su savo viceministrais visiems kalbėjo apie kovotojų pagerbimui skirto paminklo (t.y. į aukštį iškylančios figūros) statybą, o darbą vykdantis ŠMC - apie antipaminklo (kitaip sakant, specialios paskirties neturinčių antžeminių ženklų bei požeminių erdvių) padarymą. Tam net pakviečiamas iš JAV panašių projektų iniciatorius Dž.Jangas (James E Young). Ministrė, sužinojusi, kad entuziastų grupė savo surinktomis lėšomis jau yra parengusi Vyties paminklo projektą, staiga apkaltina jį militarizmo skatinimu, o galų gale paskelbia ir draudimą jį statyti. Tuo ji parodė, kad ne tik nesupranta beveik visiems Lietuvos žmonėms žinomo mitologinio simbolio, bet ir negali jo pakęsti.

Kuo visa tai baigėsi - visi žino: Lukiškių aikštei skirtas paminklas atsidūrė Kaune, ŠMC išgalvotas antipaminklas - užblokuotas pilietinės visuomenės, Lukiškių aikštė sakralizuota relikvijomis iš 100 Lietuvos vietų. Bet Lukiškių aikštė liko tuščia. Žodžiu, šnipštas. Išėjo toks pats kontrkultūrinis pasišaipymas, kaip ir J.Meko triukas su „fliuksus“ niekučių pardavimu už 5000 dolerių. Tai bus ketvirta. Tašką padėjo kontrkultūrinio mentaliteto ministerija.

Kaip galiu užbaigti atsakymą į jūsų klausimą, ar turime kultūros politiką? Politika čia, žinoma, yra. Tik kultūros nematyti.

- Šiandien kultūros samprata taip išbalansuota ir neapibrėžta, kad belieka paklausti, ar iš viso žinome, kas yra ir turi būti ta kultūra?

- Sužinoti nebūtų sunku. Bėda yra ta, kad daugumai žmonių to jau nebereikia. „Tiesos“, „teisingumo“, „gėrio“, „laisvės“, „kultūros“ ir kitų sąvokų ribos yra svarbios tik mąstymo aiškumo siekiančiam žmogui. Su aiškumu atsiranda tiesos nuovoka, ima krebždėti atsakomybės jausmas, prabunda sąžinė, užgula pareigos, įsipareigojimai ir panašūs gyvenimo keblumai. O jų negali pakęsti postmodernus hedonistinis, čia ir dabar gyvenantis vartotojas. Jam daug geriau, kai viskas veliasi, kai gali maišyti realybę su spekuliacija, tiesą - su spėjimu ir atsitiktine nuomone, faktą - su įtarimu, dorovę - su teise, žinojimą - su propaganda, kai gali teigti ir čia pat neigti arba net pažadant užmiršti. Visi sukčiavimai, gudravimai, apgaudinėjimai, mulkinimai, pasiteisinimai, priekabiavimai, patyčios, klastos, sofizmai, manipuliacijos, reklaminiai gundymai yra maitinami žodžių reikšmių iškreipimais, jų skirtumų ištrynimais.

Kadaise visiems rūpėjo kūrybinio talento klausimai. Ypač daug dėl šios dievų malonės grūmėsi menininkai. Dabar visi yra menininkai: ne tik tie, kurie bažnyčioms vitražus kuria, bet ir tie, kurie vaikų darželiuose molį ar plastiliną minko bei naktį namų sienas savo parašais teplioja. O jeigu visi yra menininkai, tai ir menu virsta viskas, ką daro menininkai. Juk čia visi kažką padaro. Kaip tai tinka kontrkultūrinei revoliucijai. Kad ir kaip kvailai atrodo šitoks „aiškinimas“, jis nė kiek ne kvailesnis už patį „meną“. Taigi kūryba yra bet koks veikimas ir jo produktai, be ribų, be taisyklių ir be kriterijų. Šiam galvojimui ir jį atitinkančiai kūrybai visai pakanka to, kad jis „demokratiškas“. O demokratija čia nieko kito daugiau nereiškia, išskyrus, kad ji ne tik paglosto meninių gebėjimų neturinčių žmonių ambicijas, bet ir lengvai mobilizuoja tokį matymą, kuriam ir visai nuogas karalius ima atrodyti aprengtas pagal visus mados standartus. Bet jeigu visų šių žmonių kūryba yra vienodai vertinga, kaip tada pagrįsti prasiveržimus iki Nacionalinių premijų. Čia jau veikia visai kitos, t.y. profesinės konkurencijos, taisyklės. Kadangi kontrkultūrinės praktikos su rimtais profesionalais konkuruoti negali, jiems teko parodyti daug gudrybių, kad premijų skyrimas už kūrybinius nuopelnus būtų sujungtas su parama už paskutinių 7-erių metų darbus. Bet čia jau ankstesnių ministrų patarnavimas ŠMC.

- Ar gali egzistuoti elitinė kultūra centruose, be kultūros provincijoje?

- Kodėl gi ne? Visi Viduramžiai ir Rytai tokie buvo. Toks santykis pavojingas tik demokratiniuose kraštuose. Ypač tose mažose šalyse, kurios neatlaiko konkurencijos su didžiosiomis valstybėmis. Čia tokia būklė signalizuoja apie masinę emigraciją ir demografinę krizę.

- Ką jums apie valstybę sako šie faktai: formuojant Vyriausybę dažniausiai paskutiniu būna išrenkamas kultūros ministras; kasmet mažėja finansavimas kultūros ir meno projektams?

- Mano žiniomis, ši ministrė buvo pasirinkta viena iš pirmųjų. Bet tai nieko nekeičia. Bet Vyriausybė iš tikrųjų funkcijas skirsto pagal senąją vulgariojo materializmo tradiciją: „Žmogus yra tai, ką jis valgo“ (L.Fojerbachas). Nors tarybinis marksizmas griežtai kontroliavo žmonių mąstymą, tačiau ideologija jiems irgi buvo tik gamybinių santykių atspindys. Manau, kad šis galvojimas tebeveikia ir dabartinės valdžios sprendimus. Kultūros ministerija yra tik kažkoks prielipas prie kitų ministerijų. Ji atlieka tas funkcijas, kurios lieka nuo kitų ministerijų. Liktiniu būdu ir lėšos skirstomos. Bet aš dėl to nedrįsčiau nerimauti, nes per daug aiškiai matyti, kaip jos švaistomos ne aukščiausios kultūros, o kontrkultūros projektams ir be jokios atsakomybės.

- Už kūrinį „Krantinės arka“, paprastai vadinamą vamzdžiu, paskirta Nacionalinė premija, bet žmonės tokiu kūriniu piktinasi iki šiol. Kas vyksta Lietuvoje?

- Į šį klausimą, atrodo, iš dalies jau esu atsakęs. Reikėtų tik šiek tiek patikslinti. Už tą vamzdį buvo tik pasiūlyta skirti Nacionalinę premiją. Bet kai kultūrinė visuomenė pasipriešino, Nacionalinė premija buvo autoriui paskirta už viso gyvenimo kūrybą. Suprantama, mados žyniai ir premijų skyrimo komisija iš kūrybos neišjungė ir šio jau beprotiškai mistifikuoto vamzdžio. Klausiate, kas vyksta Lietuvoje? Savo atsakymą galėčiau suformuluoti tik analogiška nusistebėjimo forma. Kokie turi būti riboti, prietaringi, konformistiški ir neatsakingi komisijų vadovai, kultūros ministrų ir prezidentės patarėjai, kad taip lengvai pasiduoda mados žynių manipuliaciniams burtažodžiams, jog nepastebėdami atvirų pasityčiojimų iš oficialiosios kultūros, ne tik apmulkina savo tiesioginę valdžią ir visą visuomenę, bet ir neatsakingai švaisto biudžeto lėšas.

- Kultūra mes išreiškiame savo tapatumą. Kokį tapatumą galime išreikšti vamzdžiu, aptepliotomis namų sienomis, kokiu nors buities rakandu, pavyzdžiui, klozetu, parodų salėje ir panašiai?

- Žinoma, čia yra vienas iš tų burtažodžių, kuriais mėginama sureikšminti paprasčiausius pakvailiojimus. Bet jis puikiai nusako ir realų atitikimą tarp patyčių nieko, širdžių šaltumo ir galvų tuštumo. Tikras menas kalba pats už save, o vamzdis net pakrikštytas „Arka“, pasilieka tuščiu kanalizacijos vamzdžiu. Lygiai taip chuliganiški užrašai ant sienų gali būti pavadinti „menu“ ir net tuo gražiu itališku žodžiu „graffiti“, bet vyresnės kartos žmonėms jie liks ženklais, išėjusiais iš tarybinių tualetų į miestų erdves ir nešančiais ne tik jų agresyvumą, bet ir dvoką.

- Jei nebemokame atskirti, kas gražu, o kas bjauru, ar tai reiškia, jog degraduojame?

- Tiesiogiai atsakyti „taip“, būtų sunku. Grožis yra labai priklausomas nuo skonio, o skonis - nuo mados. Pavojingiausia čia yra ne tai, kad keičiasi, o dažnai ir painiojasi grožio vertinimai, bet kad madomis šiandien lengvai manipuliuojama. Ir atsiranda kontrkultūrinės pinigų siurbyklos. Būtent šią manipuliacinę funkciją šiandien ir agresyviai vykdo ŠMC, suaugęs su Kultūros ministerija. Tai labai panašu į politinę korupciją. Gaila, kad šito dalyko dar nesupranta nei aukščiausias valdžios etalonas, nei teisėsauga.

Ar turime kultūros politiką? Kokie kultūros prioritetai?

Prof. Giedrius Kazimierėnas Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, tapytojas:

- Tai labai plati tema. Pasigendu tvirtesnių principų, kuriais vadovaujantis būtų organizuojama ta kultūra, nors kažkam atrodo, kad ta kultūros politika yra. Galbūt, bet ne visiems ji patinka, štai koks dalykas. Ta kultūros politika, kurią realizuoja Kultūros ministerija, tikriausiai labiau patinka Briuselio žmonėms, nes atitinka Briuselio normatyvus. Juk Europoje klaidžioja tokia „kultūra“, kurioje kažkoks postmoderno, populiarios kultūros mišinys - sunku net įvardinti, kokia kultūra dominuoja Europos Sąjungoje. Bet viena aišku - kažkas negerai su ta Europos kultūros politika. O Lietuvoje rimti, normalūs žmonės pasigenda tokios kultūros politikos, tokios tvarkos ir krypčių, kur visų pirma būtų puoselėjama nacionalinė kultūra, kur pirmoje vietoje būtų lietuviškas pradas ir kuri turėtų kažkokias moralines vertybes, o ne tuščius ekspermentus, šoką sukeliantį meną. Štai tokios kultūros trūksta.

Tai yra visos valstybės problema. Kaip mes galime norėti, kad būtų iškelti kultūros prioritetai, kai apskritai mūsų valstybėje yra visiškas blaškymasis. Jūs man pasakykite bent vieną sritį, kurioje būtų aiškiai bandoma iškelti prioritetus. Blaškomės ir švietimo srity, ir sveikatos apsaugoje, ir ekonomikoje - yra visiškas balaganas. Mūsų valstybėje trūksta sisteminio mąstymo - nesugebame iškelti tikslų, kurių turime siekti. Todėl tų tikslų nėra ir kultūroje. Todėl ir neturime kultūros politikos.

  
Vytautas Grubliauskas Klaipėdos meras:

- Šis klausimas man tikrai labai jautrus. Apskritai neturėtų būti nė dienos be kultūros. Toks, sakyčiau, apibendrinantis pamąstymas būtų ta tema. Tai viena. Aš įsivaizduoju, kad ta minima Kultūros diena stengiamasi atkreipti dėmesį į kultūrą kaip į reiškinį, į kultūros svarbą nūdienos kontekste. Ar turime kultūros politiką? Kaip čia subtiliau ir švelniau pasakyti, ko gero, kultūra - tai viena iš tų sričių, kur politika formuojama nuolatos, bet tokios suformuluotos ilgalaikės, strategiškai sudėliotos, pavyzdžiui 30-iai ar 50-iai metų, kad ir 20-iai, reikia pripažinti, Lietuva dar neturi.

Aš labai linkėčiau ir tikėčiausi, kad kultūros politikos formavimas ar kultūros plėtra į regionus iš centro būtų ir be didelių strategijų labai aiškiai suvokiamas procesas. Juk esminis dalykas - kultūros decentralizacija, nesutelkimas jos didmiesčiuose, ypač sostinėje, nes būtina tolygi sklaida po visus regionus. Čia, ko gero, ir be strategijų yra aišku. Žinoma, jei būtų strategija, būtų dar paprasčiau.

Ar valdžia girdi menininkus, o menininkai valdžią? Reikėtų pabrėžti, kad menininkai - tokia ypatinga bendruomenė, visų pirma kūrybinga, išraiškinga ir, ko gero, ne pats lengviausias socialinis partneris diskusijoms su valdžios institucijomis. Ar girdi vieni kitus? Sakyčiau, kad kažkas vyksta, bet tikrai nėra to jautrumo ir supratimo, ypač iš valdžios institucijų. Dialogo tarp valdžios ir menininkų turėtų būti daugiau.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“