Konservatoriai siūlo sugriežtinti kino teatruose rodomų filmų turinio kontrolę

Parlamentarai primygtinai ragina peržiūrėti Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos funkcijas ir įvertinti, ar nebūtų efektyviau labiau centralizuoti neskelbtinos informacijos kontrolę, kino filmų priežiūrą priskiriant Lietuvos radijo ir televizijos komisijai (LRTK), rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Akivaizdu, kad Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos nėra pajėgus ar neturi valios užkirsti kelio per kino filmus skleidžiamai Rusijos priešiškai propagandai. LRTK priskyrus tokią kontrolės funkciją, komisija už kino filmų, kuriuose būtų aiškiai įžvelgiama priešiška propaganda ir dezinformacija, rodymą kino teatrams galėtų taikyti poveikio priemones, pavyzdžiui, įspėjimą, įpareigojimą nutraukti tokio filmo rodymą ar piniginę baudą“, – sako vienas iš pasiūlymo iniciatorių L. Kasčiūnas.

Poreikis tokiam kreipimuisi atsirado po to, kai Lietuvos kino filmuose pradėti rodyti filmai, pristatomi meniniais, iškreipiantys istorinius faktus ir dezinformuojantys visuomenę. Negana to, filmus platinančios bendrovės siūlė nuolaidas bilietams į tokių filmų peržiūrą.

Šių metų pradžioje Lietuvos mokyklos buvo gavusios kino platinimo kompanijos „Garsų pasaulio įrašai“, kuri šalies kino teatruose platino rodytą rusišką filmą „Vikingas“, pasiūlymų dėl nuolaidų bilietams į šį istorinį epą, kuris esą atspindi X amžiaus istorinius įvykius. Tačiau šiame filme apie didįjį Kijevo kunigaikštį Volodymyrą ir jo kovą už Kijevo Rusios sostą buvo iškreiptai pateikiami istoriniai faktai. Rusija savinasi Kijevo Rusios valstybę, kuri yra ne tik Rusijos, bet ir Ukrainos bei Baltarusijos lopšys. Taip mėginama įrodinėti tiek Rusijos žmonėms, tiek Vakarų visuomenei, kad Ukraina kaip valstybė neturi jokių istorinių šaknų, kad tokios valstybės niekada nebuvo ir ji neturi istorinio pagrindo. Akivaizdu, jog filmas „Vikingas“ yra viena iš informacinio karo formų.

Šiuo metu Lietuvos kino teatruose debiutuoja tos pačios kompanijos platinama rusų istorinė-karinė drama „Šaltasis tango“, kurioje šmeižiama po 1940-ųjų okupacijos alinama Lietuva, o sovietų atsiradimas tuometinėje Lietuvoje vadinamas ne okupacija, o „Pribaltikos išlaisvinimu“. Taip pat manipuliuojama skaičiais. Filme pasakojama, kad Antrojo pasaulinio karo metais vejant vokiečius iš Lietuvos žuvo 120 tūkst. sovietų karių, tačiau visiškai nekalbama apie dešimtis tūkstančių žuvusių Lietuvos partizanų, apie šimtus tūkstančių ištemtųjų, iš kurių dalis žuvo.

Kritikai pastebi, kad žiūrint filmą susidaro įspūdis, kad taip Rusija bando pateisinti vykdytus masinius Lietuvos žmonių trėmimus. Esą subtiliai bandoma pasakoti, kad lietuviai į Sibirą buvo vežami ne už tai, kad buvo išsilavinę, turtingesni, puoselėjo patriotizmą ar be kaltės, o neva dėl žydų žudymo.

Dalis šalies kino teatrų atsisakė rodyti šį Lietuvos istoriją iškreipiantį filmą. Pasak V. Kernagio, nors už istorijos iškraipymą, valstybingumo menkinimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, galimos priešiškos propagandos kiną prižiūrinčios institucijos iš viso nevertina. Pavyzdžiui, Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos pažymėjo, kad vykstant filmo „Šaltasis tango“ peržiūrai komisija įžvelgė Rusijos propagandą, tačiau pažymėjo, kad menas nėra cenzūruojamas.

„Kyla klausimas – ar tokie filmai yra menas? Nors dažnai pasigirsta balsų, kad neva nereikia painioti meno ar kultūros su politika, tačiau Rusija, vykdydama informacinį karą, dažnai kultūrą naudoja politiniais tikslais. O būtent per kultūrą priešiška propaganda geriausiai pasiekia žmonių sąmonę. Tokiais atvejais yra žaidžiama emocijomis, žmogus tampa mažiau kritiškas, nei žiūrėdama žinių laidas, kur gali išgirsti skirtingas nuomones. Todėl Rusija investuoja dideles lėšų sumas į tokių filmų, kuriuose iškraipoma istorija, menkinamos kitos šalys ir pabrėžiama Rusijos didybė, kūrimą“, – sako P. Saudargas.

Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio dalis apibrėžia kriterijus, kokią informaciją draudžiama skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 84 dalį, „visuomenės informavimo priemonė – laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Už neskelbtinos informacijos televizijos ir radijo programose kontrolę atsakinga institucija yra Lietuvos radijo ir televizijos komisija (toliau – LRTK), už spaudoje ir internete – Lietuvos žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba.