Koks Seimas, tokie ir įstatymai

Valstybės kontrolei nustačius, kad Lietuvoje įstatymai yra bene prasčiausios kokybės visoje Europoje, todėl jie nuolat kaitaliojami, Seimo Audito komitetas, Antikorupcijos komisija puolė svarstyti, kas yra ne taip. Tačiau ką čia svarstyti? Užtenka paklausti buvusio ilgamečio Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininko Algimanto Salamakino, kuris apie tai daug išmano, yra susipažinęs ir su europine patirtimi. Politikas kolegoms ne kartą siūlė padėtį taisyti, tačiau niekas jo nesiklausė.

Valstybės kontrolė paskaičiavo, kad Lietuvoje galioja apie 84 tūkst. (!) teisės aktų. Apie 50 proc. įstatymų priiminėjami skubos tvarka. Kasmet Seimui pateikiama apie 700 projektų arba 2-4 kartus daugiau nei kitose šalyse. Be to, kitos šalys projektus priiminėja ne galvotrūkčiais. Pavyzdžiui, Skandinavijos valstybėse, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje skubos tvarka priimama ne daugiau nei 5 proc. teisės aktų. Valstybės kontrolė konstatuoja, kad teisės aktų gausa ir jų priėmimo skubotumas lemia itin prastą teisėkūros būklę, todėl įstatymus reikia nuolat keisti. Skaičiai sako patys už save. Pavyzdžiui, Valstybės tarnybos įstatymas keistas 108 kartus, Gyventojų pajamų mokesčio - 72 kartus, PVM ir Alkoholio kontrolės įstatymai - po daugiau nei 50 kartų ir t.t.

Kas lemia, kad pas mus kuriami idiotiški įstatymai, kuriuos reikia nuolat keisti? Vienas labiausiai patyrusių parlamentarų (į Seimą be pertraukos renkamas nuo 1992 m.), buvęs ilgametis komisijos, ne tik svarstančios seimūnų etiką, bet ir nagrinėjančios teisėkūros procedūras, pirmininkas A.Salamakinas tame mato daugybę priežasčių. Ir dar pastebi, kad jas būtų lengva pašalinti, jei tik atsirastų noro bei politinės valios.

„Konstitucija numato, kad įstatymų leidybos teisę turi Seimas (141 narys), Vyriausybė ir prezidentas. Kitaip tariant, vienas Seimo narys turi tokią pat teisę kaip visa Vyriausybė, todėl gali siūlyti ką nori, kaip nori ir kiek nori. Jokių ribojimų nėra. Kai tuo metu kai kuriose kitose valstybėse ribojimai yra. Pavyzdžiui, projektą siūlyti gali ne pavieniai parlamentarai, bet frakcija ar Seimo narių grupė, reikia surinkti nemažai kolegų parašų ir panašiai. Kitaip tariant, yra saugikliai“, - pastebėjo A.Salamakinas.

Kita problema, anot jo, yra padarytos kelios klaidos vidiniame Seimo darbe.

„Aš jau prieš tris ar keturias kadencijas siūliau išimti iš Seimo tinklalapio informaciją apie tai, kiek koks Seimo narys pateikė pataisų. Bet vis neišima. Todėl ir prasideda cirkas. Kiekvienas Seimo narys, ypač jaunas, nori pasigirti prieš savo kaimą, draugus, giminaičius: žiūrėkite, kiek daug aš pateikiau projektų. Meškos paslaugą daro ir žiniasklaida, skelbianti, kiek kas pateikė pataisų ir tai pateikianti kaip gero darbo rodiklį. Tačiau nesigilinama nei kiek iš tų projektų buvo priimta, nei kokios kokybės. Tai yra absoliutus „briedas“, nes tada Seimo nariai bet ką registruoja, nepriklausomai nuo to, išmano, ar ne. Dar, neduok Dieve, per skubėjimą priimame kokį „briedą“, tai sudarkome visą įstatymą, kurį tuoj pat vėl reikia keisti“, - pasakojo ilgametis parlamentaras.

Politiko teigimu, senos demokratijos valstybėse parlamentai vieną įstatymą svarsto po kelis mėnesius, todėl kiekvieną straipsnį išdiskutuoja iki smulkmenų. Kiekvienam įstatymui atliekamos analizės, kokį poveikį jie darys korupcijai, verslui, emigracijai ir t.t. Pas mus viskas daroma dėl akių: aiškinamuosiuose raštuose projektų rengėjai teparašo, kad jokių „neigiamų pasekmių nenumatoma“, nors jokia analizė net neatliekama.

„Ir nuolat parašoma, kad projekto priėmimas biudžetui nieko nekainuos. Tačiau kaip gali nekainuoti? Net kokių nors metų paskelbimas įvykio ar žmogaus metais kainuoja, nes reikia skirti pinigų įvairiems renginiams“, - pastebėjo A.Salamakinas.

Parlamentaras turi receptą, kaip reikėtų sustabdyti įstatymų leidybos konvejerį: reikėtų nustatyti, kad projektą galėtų teikti tik frakcijos arba ne mažiau nei 10-20 seimūnų grupės. Taip pat jei teisininkai nustato, kad projektas atneš daugiau žalos nei naudos, jį reikėtų iškart mesti į šiukšlių dėžę, o ne tempti į plenarinių posėdžių salę.

„Be to, Norvegijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje norint gauti „indulgenciją“ kokiam nors projektui, jį inicijuojantis parlamentaras turi pereiti dešimtį institucijų, kad jos projektą išnagrinėtų ir nuspręstų, jog jis tikrai pagerins žmonių gyvenimą. Pas mus nėra nieko panašaus“, - akcentavo A.Salamakinas.