Kodėl norim euro, jei jo niekas nenori?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo socialinių mokslų daktarė Jolanta SOLNYŠKINIENĖ, Seimo narys profesorius Povilas GYLYS, Seimo narys Naglis PUTEIKIS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Nors oficialioji žiniasklaida aiškina, kokie laimingi latviai įsivedę eurą, Rygoje beveik 7 tūkst. mokytojų surengė demonstraciją, nes latus pakeitus į eurus jų alga tesudaro apie 400 eurų, o Estijoje ji yra 800 eurų. Deja, išėjusi kalbėti premjerė pasakė, kad neturi galimybės algų padidinti, jeigu BVP augimas nepasieks 4 proc. Kokios tendencijos Lietuvoje, ar nepasikartos Latvijos variantas, kai kalbame apie mokytojus, kultūrininkus, bibliotekininkus, kurių algos nedidelės, nors ant tų žmonių pečių laikosi valstybė?

P.GYLYS: Europos integracija vyksta neoliberalios filosofijos pagrindu. O tai reiškia, kad nėra deramo suvokimo apie optimalų santykį tarp privataus sektoriaus - verslo ir viešojo sektoriaus. Kitaip sakant, sutapatinamas verslas su ekonomika. Tada viešajam sektoriui - mokytojams, gydytojams, policininkams ir kitiems - mokama pagal likutinį principą. T.y. kas liko.

Vis kalbama apie tai, kaip mažinti biudžeto deficitą, kartais pakalbama, kad biudžetas yra mažas. Beje, BVP Lietuvoje savo procentine dalimi yra mažiausias visoje Europos Sąjungoje, - esame maždaug 27-ių proc. regione. O, sakykime, normali valstybė turi 35 ar net 40 proc., skandinavai ir daugiau, nuo BVP ir juos atiduoda viešiesiems reikalams: mokytojams, gydytojams, - beje, nekalbėkime vien neigiamai, - ir valstybės tarnautojams. Jie irgi yra žmonės, jie atlieka valstybei reikalingas funkcijas. Jeigu sakome, kad šitie žmonės nelabai reikalingi, jie trukdo mums įstoti į euro zoną, - o dabar, kai būsime euro zonoje, mums reikės biudžeto deficitą visą laiką išlaikyti labai mažą nepriklausomai nuo sąlygų, - jeigu mąstome remdamiesi šia filosofija, tai Latvijos premjerė lyg ir teisi.

Bet turime iš šito uždaro neoliberalaus mąstymo rato išeiti. Viešasis sektorius kuria viešąsias gėrybes. Deja, ne tik Vilnius, bet ir Briuselis nesuvokia, kokios svarbios šios gėrybės yra. Argi žmogiškasis kapitalas nėra kapitalas? Nėra nacionalinio turto dalis? Žmonės emigruoja, vadinasi, žmogiškasis kapitalas išeina. Mes norime, kad kuo daugiau ateitų pinigų, bet prie pinigų reikia dar ir žmonių - protingų, efektyvių, aktyvių ir t.t.

Deja, mes stojome į Sąjungą propagandos fone, nes to, kas čia vyksta, kitaip negaliu pavadinti. O propaganda pasireiškia tuo, kad kalbama tik apie teigiamas euro įvedimo puses (sutinku, jų yra, pagrindinė - valiutinės rizikos išnykimas). Faktas, kad, pvz., pensija yra tik 200 eurų, parodo, kokiame skurde mes gyvename. Svarbiausia, kad tas skurdas yra konservuojamas. Nemanykite, kad čia bus kokių nors gerovės protrūkių. Tai sakau labai atsakingai.

N.PUTEIKIS: Pažiūrėkime į argumentą, kuris visada pateikiamas kaip pagrindinis, kodėl reikia įvesti eurą. Mano galva, jis juokingas - esą sutaupysime keitimo mokesčius. O kam tai labiausiai rūpi, kam labiausiai aktualu? Kapitalo turėtojams, t.y. verslininkams, ir tiems valstybės tarnautojams, kurių didelis darbo užmokestis, o darbo pobūdis susijęs su važinėjimais į užsienį, į komandiruotes.

Iš esmės didžiosios dalies žmonių šitas argumentas neturėtų įkvėpti, nes jie nepatiria tokių problemų. Jie nekeičia lito į eurą ir euro į litą. Kartu šitas argumentas išduoda, kas iš tikrųjų šį įvedimą atlieka, kam jis naudingas. Tai naudinga 15 proc. žmonių, t.y. kapitalo turėtojų ir aukščiausių valstybės tarnautojų, politikų, kurie realiai valdo Lietuvą. O 85 proc. žmonių, kurie dirba pagal sutartis arba gyvena iš pensijų, manau, lygiai taip pat kaip ir per krizę patirs visas euro įvedimo išlaidas. Lietuvos politikai keliolika metų laikosi vis tos pačios taktikos, esą visa, kas gera, yra susiję su eksekonomika, ir tas gėris tenka tik išrinktiesiems, o visos išlaidos - didžiajai daliai žmonių, kurie ir taip skursta.

P.GYLYS: Vakaruose cirkuliuoja frazė: „Socializmas - turtingiesiems, kapitalizmas - vargšams“.

N.PUTEIKIS: Tai gera frazė ir labai tinkama. Euro įvedimas greičiausiai šią situaciją dar labiau paaštrins, skirtumai dar labiau išryškės. Lietuvoje apskritai su kiekviena koalicine Vyriausybe turtinė nelygybė didėja. O kodėl turėtų sustabdyti dabar? Įstatymai neperžiūrimi, mokesčiai neperžiūrimi.

Ekonomistai tarsi teigia, kad A.Kubiliaus naktinių reformų pasekmė - kiekvienas žmogus gaus 17 litų daugiau, tačiau kapitalo turėtojams 3 proc. sumažėjo mokesčiai. Taigi iš krizės labiausiai išlošė patys turtingiausi. Panašu, kad įvedant eurą bus lygiai tas pats. Iš tikrųjų tai didžiulė grėsmė valstybei, tai demoralizuoja žmones. Tai tik pablogins jų savijautą, bus daugiau depresijų, ligų, didės išgeriamo alkoholio kiekis siekiant apsiraminti ir pabėgti nuo šitos tikrovės, didės emigracija.

Eurą įvesti galbūt ir reikia, bet jokiu būdu ne dabar. Tuo labiau kad matome stagnaciją Europoje. Prasidėjo visokie neigiami ekonominiai procesai, nors buvo prognozuojama džiaugsminga ateitis. Portaluose skelbiama, kad jau vyksta neigiami ekonomikos procesai Estijoje, ekonomistai ieško jų priežasčių. Mano galva, pagrindinė priežastis Lietuvoje yra politinio elito, kurį sunku pavadinti elitu, elgesys. Visų šitų procesų nauda tenka išrinktiesiems, o visos išlaidos - didžiai daliai žmonių, kuriems ir taip sunku, kurių vidutinė alga yra 7 šimtais mažesnė nei Estijoje. Mūsiškiams bus dar sunkiau.

R.PAULAUSKAS: Nemanau, kad taip paprasta. Viskas, matyt, yra giliau. Kodėl per tiek metų nė vienas argumentas prieš eurą politinio elito nebuvo išgirstas? Jie iš viso niekaip nereaguoja. Nemanau, kad jie negirdi, nesupranta. Manau, pati pagrindinė priežastis, kad mes 20 metų klausome - nebūtinai liberalios ekonomikos šulų, - visko, kas ateina iš Briuselio, iš Vašingtono, apibendrinant - iš Vakarų. Ir politinis elitas yra totaliai pasidavęs šitam klausymo instinktui. Jie išvis nesvarsto tokios galimybės, kad galėtų ką nors daryti kitaip, nei jiems rekomenduoja tie visi ekspertai, Laisvosios rinkos institutas...

P.GYLYS: Komerciniai bankai.

R.PAULAUSKAS: Lietuviškų bankų jau nebeturime.

Jau šimtus kartų kėlėme klausimą: ar yra per didelė kaina už buvimą Europos Sąjungoje? Politinis elitas atsako, kad nėra tokios kainos. Jeigu tu taip atsakai į šitą klausimą, tai tu užmerki akis prieš bet kokius argumentus. Manau, čia yra mūsų didelės dalies žmonių, ne tik politinio elito, nusiteikimas, kad nėra kitos alternatyvos kaip tik buvimas Europos Sąjungoje. Jie užmiršta, kad 14 metų mes nebuvome toje Europos Sąjungoje, jie mano, kad gyvenimas šiuos 10 metų gerėjo, nors jeigu skaičiuotume pagal perkamąją galią, dar klausimas, ar tas gyvenimas pagerėjo. Ir čia yra atsakymas, kodėl mes mušamės kaip žirniais į sieną, o negirdi. Tai yra ne tik politinio elito, bet ir visos mūsų visuomenės yda. Nes gyvendami uždaroje tarybinėje erdvėje susiformavome klaidingą įsivaizdavimą apie Vakarų pasaulį. Aš tai kartoju ir kartoju: jis yra visiškai neadekvatus realybei.

Šalia to pridursiu dar vieną niuansą. Neturėjimas savo pinigo palengvina gyvenimą. Nes jeigu tu turi savo pinigą, tu turi būti atsakingas. Turi valdyti procesus, turi rankoje instrumentą. O mes elgiamės kaip maži vaikai, mes nenorime nė vieno rizikingo instrumento. Neduok Dieve, ką nors ne taip padarysime. Mes nesugebėsime suvaldyti proceso, infliacijos ir panašiai. Mes juk prisirišome 1994 metais prie valiutų modelio. O ką tai reiškia? A priori mes sau pasakėme, kad savęs suvaldyti negalime. Tada mes paprašome dėdės, kad jis mus kontroliuotų. Ir štai mes gyvename situacijoje, kai dėdės kontroliuoja, ir tada dėdės nutaria visai atimti tą instrumentą kaip galimybę. O mūsų politinis elitas džiaugiasi, nes jis nori būti savivaldybe Europos mastu.

Taigi jeigu tu neturi savo pinigo, tu tampi tiesiog savivaldybe Europos mastu. Dar kartą kaip argumentą galėčiau pakartoti: tai kodėl neverkia danai, kad turi savo valiutą, kodėl neverkia norvegai? Kodėl jie neskuba atsisakyti?..

G.JAKAVONIS: Švedai...

R.PAULAUSKAS: Koks paradoksas! Mes tuoj džiaugsimės, mojuosime vėliavomis - įsivedėme eurą! Atsisakėme savo pinigo! Tai visiškai neadekvatus pasaulio vertinimas, savęs ir ekonominio proceso. Dar kartą klausiu, kodėl kiti neverkia, kad turi savo valiutą.

G.JAKAVONIS: Vienas žymus suomių ekonomistas pasakė, kad euro įvedimas Suomijoje, o paskui automatiškai Estijoje buvo didelė klaida. Kodėl mes strimgalviais lekiame? Kodėl „mušama“ per kultūrą, per švietimą?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Taip, reikia vertinti euro įvedimo sąnaudas. Žinoma, euro įvedimo klausimas šiuo metu yra daugiau politinis. Lietuva turi įsipareigojimų, kuriuos bet kokiu atveju reikės įvykdyti. Tai tiesiog įrašyta Stojimo sutartyje. Bet, pvz., dvi šalys, Danija ir Didžioji Britanija, yra išsiderėjusios ir iš tikrųjų gali niekada to nedaryti.

Kitas dalykas, kad laikas gal ne pats tinkamiausias. Euro nenori įsivesti ir čekai, ir lenkai.

G.JAKAVONIS: Ir vengrai.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Taip. Ir sakyti vienareikšmiškai, kad įsivedus eurą padėtis labai stipriai pablogėtų ar pagerėtų, nedrįsčiau. Nes iš tikrųjų tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Galima įžiūrėti ir sėkmių, netgi didelių.

Kad ir Slovakijos, kurios padėtis prieš stojimą į Europos Sąjungą buvo kur kas prastesnė nei Čekijos, pavyzdys. BVP sudarė mažiau nei 50 proc. Įsivedus eurą situacija pagerėjo.

Pereinamuoju laikotarpiu euro įvedimo sąnaudos, nes yra perkamosios galios skirtumas, yra didžiulės. Prioriteto santykis, jeigu vertintume pagal perkamąją galią, šiuo metu yra neblogas, tačiau įvedus eurą tikėtina, kad situacija gali tik pablogėti. Kad ir kaip ten būtų, kad ir tokie įstatymai būtų priimti, viskas priklauso nuo verslininkų ir nuo žmonių mentaliteto. Be abejo, kainos išaugs ir nukentės mažiausiai apsaugoti gyventojų sluoksniai, kaip buvo, pvz., Latvijoje. Nors to neatsitiko Estijoje. Vis dėlto tai daugiau siečiau su mentaliteto dalykais.

R.PAULAUSKAS: Dėl to, kad mūsų Tauta yra negausi - tik 3 milijonai, o ne 30 ar 300, - mažai yra žmonių, galinčių adekvačiai vertinti pasaulio įvykius. Taigi visuomenės kaltinti negalima, nes mūsų yra nedaug. Ar galite įsivaizduoti, kad kokiame nors Vokietijos mieste, kuriame gyvena 3 arba 5 mln. žmonių, atsirastų didelių mąstytojų, suprantančių geopolitinius procesus? Greičiausiai ne. Taigi šiandien dėl objektyvių priežasčių politiniame paviršiuje ir plaukioja žmonės, kurie yra paprasčiausiai netalentingi. Jiems trūksta sugebėjimo suvokti tam tikrus procesus.

P.GYLYS: Bet jie lengvai programuojami. Pasikeitė santvarka - pakeitei „čipą“ ir...

R.PAULAUSKAS: Aukščiausiems valstybės pareigūnams ir keitė. Įsiuvo naują „čipą“ - ir viskas. Taigi nereikia stebėtis, kad mūsų pirmasis asmuo yra toks, koks yra. Ir anoje santvarkoje jis buvo lygiai toks pats, jis kitoks būti negali. Tai yra žmogus, neatitinkantis savo pareigų, savo vietos. Ta vieta reikalauja gerokai kitokios smegenų struktūros, sugebėjimo, talento.

Jeigu paskaitytumėte Vokietijos spaudą, pamatytumėte, kad vokiečiai kasdien diskutuoja, ką daryti su euro zona - ar sukurti dviejų eurų zonas, ar vokiečiams iš jos išstoti, ar įstoti aniems... O mūsiškiai, tie neadekvatūs vaikai, tiki tomis gerų dėdžių pasakomis. Jų net negali kaltinti, nes jie nepajėgūs matyti pasaulio realijų. Kad ir Graikijos krizė. Visi Graikijos gelbėjimai baigėsi tik dar didesne graikų skola. Graikai A.Merkel paišo tik su ūsiukais ir niekaip kitaip.

Jeigu man leistų pasakyti kalbą Kovo 11-ąją, nors neleidžia, paklausčiau, koks šiandien yra Nepriklausomybės turinys, kai nėra muitų, įstatymų viršenybės, pinigų, kai mūsų oro erdvę saugo tas, kas netingi ir kas turi laiko atskristi keliais lėktuvais. Kas yra Nepriklausomybė? Mojuoti vėliava yra Nepriklausomybė? Juk degalinės irgi turi vėliavas.

N.PUTEIKIS: Be administracinio leidimo - negalima.

R.PAULAUSKAS: Pasodinkite vaiką į kokios nors gamyklos direktoriaus postą - iš jo nereikia ko nors tikėtis. Kad ir kokie gudrūs atrodytų kai kurie asmenys, tai yra tik sugebėjimas prisitaikyti prie aplinkybių, bet ne išmintis. Štai apie ką reikia kalbėti.

Mes maišome gudrumą su išmintimi. Ir dažnai tas, kuris sugeba greitai perprasti žaidimo taisykles, būti išrinktas į Europos Parlamentą ir sėdėti ten po keletą kadencijų, demonstruoja savo gudrumą, sugebėjimą prisitaikyti ir žaisti žmonių emocijomis. Nieko daugiau.

Mūsų negausi Tauta, deja, kitaip elgtis negali, nes dauguma žmonių paprastai suvokia pasaulį. Tad nereikia stebėtis, kad ir išsirenka tuos pačius.

P.GYLYS: Kalbama apie demokratijos deficitą, Europa irgi, sakoma, kuriama demokratijos deficito sąlygomis. Bandžiau kelti klausimą, kad ėjimas į euro zoną yra žingsnis politinės federacijos link, nes euro įvedimas nėra pakankama sąlyga tikrai ekonominei sąjungai. Juk turi būti vieninga fiskalinė politika, sutinkate?

Jeigu nėra fiskalinės politikos - ekonominė erdvė nėra stabili. Čia ne aš sugalvojau - Nobelio premijos laureatai, tokie kaip P.Krugmanas ir kiti. Jie sako: ES gyvybinga ekonomiškai esant centrui, vadinasi, esant federacinei tvarkai.

Bet jeigu mes einame į federaciją, vadinasi, turi būti dveji rūmai. Tai reiškia, kad aukštuosiuose rūmuose visos, mažos ir didelės, tautos turi būti vienodai atstovaujamos. O dabar dominuoja didžiosios. Argi tai demokratija, kai aš, mažiukas, būdamas sąjungoje negaliu išdėstyti savo nuogąstavimų? Kai tik užduodi šitą klausimą, pradedi šia linkme kalbėti - visi nutyla ir daugiau klausimų neužduoda.

O Vakaruose visi apie tai kalba. Ten yra publikacijų tais klausimais, ne tik akademinėje, bet ir viešojoje erdvėje.

Pabandykite pas mus pasakyti „federacijoj“... Federacija galima tik centralizuojant valdymą, t.y. sustiprinant centrą. Ar mes tam pasiruošę? Ar žinome sąlygas, kuriomis tai darysime? Nediskutavę mes taip ir nesužinosime. Vadinasi, vėl kuriama vogčiomis struktūra, nes žmonės nesijaučia, kad ją kuria.

Toliau - tai yra valstybių sąjunga ar individų sąjunga? P.Auštrevičiui tai yra individų sąjunga, kur pinigai liejasi laisvai. Man tai turėtų būti valstybių sąjunga, kurioje Lietuva galėtų pasakyti savo žodį.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Susidarė pavojinga situacija, kai elitas dėl politinių tikslų, pvz., narystės ES, įsipareigojo atlikti daugybę dalykų, kurie kelia grėsmę Tautos išlikimui, tautiškumui, valstybingumui. Mes atidavėme atominę elektrinę, mes pasižadėjome įsivesti eurą, mes pasižadėjome parduoti žemę užsieniečiams ir visa kita. Dabar sunku tų įsipareigojimų nevykdyti.

Žmonės jaučiasi visiški bejėgiai, jie balsuoja ne rinkimuose, o iškeliaudami ir palikdami savo šalį, emigruodami. Tas nusivylimas, bejėgiškumas, kai žmonės nieko negali pakeisti, rodo, kad mūsų Tautos mažėjimas yra užprogramuotas ir kad valstybės su prekės ženklu - pajuokausiu - „Lietuva“ išlikimas yra problemiškas. Šia kryptimi reikėtų labai stipriai dirbti, nes nusiminimas yra nepaprastai didelis. Šie ir visi kiti rinkimai rodo, kad žmonės su valdžios kaita nesieja valstybės progreso.

N.PUTEIKIS: Neemigravo nė vienas politikas. Nei žemo rango, nei aukšto rango. Visi labai gerai gyvena.

Man didžiausia gėda - referendumo dėl lito uždraudimas. Jeigu būtų leidę referendumą, būtų buvusi diskusija, bent jau taip parašyta įstatyme. Kita vertus, referendumo dėl žemės šalininkai negavo jokio eterio, nors įstatyme tas būdas ir numatytas.

G.JAKAVONIS: Atsirado 300 tūkst. žmonių, pasirašiusių dėl žemės referendumo. Ką nors dar galima padaryti?

N.PUTEIKIS: Tai teikia vilčių.

D.Grybauskaitė prieš pat rinkimus buvo pasikvietusi LRT atstovus, pažadėjo jiems didelę finansinę paramą Kremliaus propagandai atsverti. Bet aš nematau jokių laidų, kuriose būtų ginčijamasi su Rusijos žiniasklaidos kanalais. Tačiau mačiau laidų, kurios vedėjai nutraukinėja pašnekovus. Jeigu tik, pvz., A.Paulauskas pradeda šnekėti apie D.Grybauskaitę, jis iš karto nutraukiamas. Tad akivaizdu, kad D.Grybauskaitės pokalbis su LRT vadovybe davė paprastą rezultatą, matyt, buvo pažadėta pinigų įstaigai būtent dėl rinkimų. Tokia pati taktika buvo taikoma prieš žemės referendumininkus, bet ta parašų surinkimo baimė privertė didžiąsias Seimo frakcijas bendru sutarimu uždrausti referendumą ir dar paprašyti Konstitucinio Teismo, kad šis uždėtų didelę gelžbetoninę plokštę, kaip antkapį.

Tai didžiulė gėda demokratijai, didžiulė gėda Lietuvos politikai ir toms frakcijoms. Tikiuosi, kad per artimiausius rinkimus pačioms įvairiausioms politinėms jėgoms pavyks gerokai apkandžioti šonus, nugnybti dalį rinkėjų nuo šių didžiųjų frakcijų.

Rinkėjai prasimuš pro tą propagandinį srautą ir nubaus tuos politikus.

O dėl politinio elito - Nikas Pacas gyvenimui einant į pabaigą pardavė savo dvarus ir pastatė Pažaislio vienuolyną, paprašė, kad būtų palaidotas po pagrindiniu įėjimu, kad per jo antkapio plokštę eitų visi įeinantieji ir išeinantieji. Šio sprendimo esmė - gėda, kad savo gyvenimą jis paskyrė turtui kaupti, kad tuos turtus kaupdamas nuskriaudė paprastus žmones, ir tą kaltę jis nori išpirkti. O kai žiūriu į mūsų politikus... Deja, nematau nieko panašaus. Neparduos jie savo turtų, nestatys ir dėl to nejaus jokios graužaties Tai ir yra didelė bėda.

P.GYLYS: Sąžinės graužatis ateina artėjant pabaigai.

R.PAULAUSKAS: Klausome tų Vakarų ir bandome jais tapti, o rezultatas - išsibėgiojanti Tauta. Sakykite, ką norite, bet jeigu prieš 20 metų Lietuvoje gyveno keliais šimtais tūkstančių žmonių daugiau, vadinasi, mes darome kažką ne taip. Negali būti teisingas tas kelias, kuris veda į Tautos išnykimą.

P.GYLYS: Tauta yra kolektyvistų išmonė.

R.PAULAUSKAS: Dabar einame prie to, kad ir mūsų Tautoje, ir Europos tautose pilna žmonių, kuriems Tauta nėra vertybė. Be to, dabar puoselėjamas individualisto tipažas ir visa žiniasklaida, išskyrus „Respublikos“ leidinių grupę, prie to prisideda, kitas klausimas - kodėl...

Tad nereikia stebėtis, kad Tauta niekam neberūpi. Nebėra nei „Tautos“, nei - atkreipkite dėmesį - „išdaviko“ sąvokos. Kas šiandien yra Tautos išdavystė? Tokių žodžių niekas nebevartoja. Nes nebėra Tautos, taigi nėra ir intereso ją puoselėti.

G.JAKAVONIS: Kuo homus sovieticus skiriasi nuo homus europicus?

R.PAULAUSKAS: Niekuo. Kuriamas europietis, kaip buvo kuriamas tarybinis žmogus. Atkreipkite dėmesį, kad vadinamąjį europietį kuria tie patys žmonės, kurie puoselėjo tarybinį žmogų. Neminėsime pavardžių, bet jeigu būtų išlikusi tarybų valdžia, kur šiandien būtų mūsų liberalai? Centro komiteto nariais.

P.GYLYS: Ir komjaunimo.

R.PAULAUSKAS: Komjaunimo nariais jie jau buvo.

Pasakysiu, kad be savo pinigo, be muitų, be centrinio banko, be emisijos, be valstybinio komercinio banko neįmanomi valstybės mastu jokie ilgalaikiai projektai, orientuoti į savo interesų įgyvendinimą. Neturėdamas šių instrumentų tu tampi savivaldybe, tampi priklausomas nuo tų, kurie spręs už tave.

P.GYLYS: Ką tik su savo komanda suformulavau tokį šūkį: „Mes gyvename visuomenėje, kurioje kiekvienas sau ir kiekvienas prieš kiekvieną“. Pamenate kitą šūkį: „Visi - už vieną, vienas - už visus“?

Šiandien gyvendami kiekvienas sau ir kovodami kiekvienas prieš kiekvieną Europos Sąjungos nesukursime. Vadovaudamasis šiuo principu negali sukurti jokios sąjungos, nes tai yra individualistinis požiūris į gyvenimą. Sakykime, ES programiniuose dokumentuose lyg tarp kitko kalbama apie solidarumą, socialinį teisingumą ir čia pat - apie laisvąją rinką. Na, tokie dalykai kartu negali būti.

R.PAULAUSKAS: Jie galėjo būti, kol skolinosi pinigus ir iš skolintų pinigų galėjo tą individualizmą palaikyti.

P.GYLYS: Mes labai skubame, Europa apskritai skuba. Reikėtų sustoti prie bendros ekonominės erdvės. Žmonių judėjimas ir kapitalo judėjimas - labai skirtingi dalykai. Kapitalas gali judėti. Žmonės yra kaip augalai, jie su šaknimis. Mes išrauname juos, bet reikia laiko, kad jie priaugtų kitoje erdvėje. Tai yra Tauta netenka savo masės, ji mažėja.

Manau, kad pasąmonėje žmonės, Tauta supranta, kad praranda save. Sėkmingas referendumas, nors iš pradžių tikrai buvau gana skeptiškas, parodė tam tikrą gyvybingumą. Manau, tai teikia vilčių, kad mūsų išlikimo galimybės didėja. Kovokime už tai, kas mums yra brangu, kas mums svarbu - už Tautą, kultūrą, kalbą, raštiją.

R.PAULAUSKAS: Nėra kitos vietos pasaulyje, kur savo gimimo faktu turi teisę būti šeimininkas šioje žemėje. Jeigu čia prarandi tą teisę, kitos tokios vietos pasaulyje nėra.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“