Kodėl juodinami Tautos autoritetai

Jei nori ką nors kritikuoti, sukurk geriau. Talentingesnį „Mažvydą“, „Katedrą“, „Herkų Mantą“ ar „Mindaugą“. Jei dar geriau nesukūrei - neaušink burnos. Patylėk. Be to, kaip galima suplakti senovės prūsų istoriją su istoriškai tokiu trumpu sovietiniu tarpsniu. Taip, Herkus Mantas tikrai žuvo. Taip, prūsai ir jų vadas tikrai tapo kryžiuočių aukos. Bet kuo čia dėtas Leninas, Stalinas? Taip analizuojant sovietinės propagandos galima rasti ir Fiodoro Dostojevskio romanuose. Esą vargšas studentas Raskolnikovas nužudė klaikią, turtingą senę dėl socialinės nelygybės. Nes senė buvo proletariato išnaudotoja. Tik kažin, ar pats F.Dostojevskis, miręs daug anksčiau nei atsirado sovietai, būtų pažodžiui sutikęs su tokia marksistine ar Nyčės traktuote. Toliau apmąstant žmogaus, nebūtinai lietuvio, aukos modelį, tokia auka buvo ir anglas karalius Lyras, ir graikas karalius Edipas, ir italas Romeo, ir amerikietis Martinas Idenas. Nes drama, kai nėra aukos, mažiau jaudina. Tačiau juk niekas nedrįstų tikinti, kad Šekspyras, Sofoklis ar, tarkime, Džekas Londonas buvo sovietinės propagandos formuotojai. Įtvirtino anglą ar italą kaip nuolankią auką. Juozo Tumo-Vaižganto Napaliukas taip pat buvo nuolankus. Gal ir Vaižgantas darbavosi sovietams? Jei kyla toks „chunveibiniškas“ noras supliekti Lietuvos talentus, tai kam smulkintis?

Kultūrą pavojinga užtempti ant kažkokio, aiškiai per mažo kurpalio. Pritempti prie kažkokios vienadienės, dirbtinai aktualizuojamos įžvalgos. Politinės, lytinės, elitinės aktualijos. Nes taip elgiasi tik davatkos. Viena davatka gal temps Just.Marcinkevičiaus kūrybą ant Kristaus ar šventojo kurpalio. Kita davatka - temps ant sovietinės propagandos kurpalio. Trečia nuspręs, kad „Romeo ir Džuljetos“ istorijoje aukštinama jaunimo paleistuvystė. O Konfucijaus mokymas nepatiks davatkiškiems „chunveibinams“.

Palikime Kristų, šventuosius ir talentingus žmones ramybėje. Įkvėptas Just.Marcinkevičiaus, juk nė vienas sovietinis vaikas netapo papildomu spaliuku, pionieriumi. Nes Laurynas Stuoka-Gucevičius irgi nebuvo spaliukas. Tik daugiau sužinojome apie savo istoriją. Ne vien apie lenininę „Iskrą“, Kijevo Rusią ar Mininą su Požarskiu. Nebent Just.Marcinkevičiaus „analizuotojai“ patys įtikėję, kad poetas jiems yra Kristus. Todėl siekia bent po mirties nukryžiuoti. Bet skaitytojams jis tik žmogus. Labai talentingas. Toks talentingas, kad į sovietinės propagandos dėžutę neįtelpa. Tad ir neverta toje dėžutėje ieškoti. Net ir dėl asmeninės reklamos.

Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas neseniai išnagrinėjo Estijos vyriausybės bylą prieš naujienų portalą „Delfi“. Teismas nustatė, kad „Delfi“ platinamuose anoniminiuose komentaruose netrūksta žmogaus teisių pažeidimų.

Žmogus turi teisę nebūti apspjaudytas. Nebūti iš pasalų pavadintas „kurmiu“, „pedalu“ ar kitokiais vardais. Ypač jei tas žmogus - jau miręs. Tačiau kodėl nepasispjaudžius, jei gyvename tik kiek apsiplunksnavusių kultūrinių „chunveibinų“ laikais. „Chunveibinai“ per neva kultūros revoliuciją sunaikino daug talentingų menininkų. Bet kultūra yra toks pasaulinis fenomenas, kurio barbaras vis vien neįveikia. Griauna, sprogdina, bet neįveikia! Nes negalima įveikti žmonijos kaip visada kuriančios sielos.

Joks menininkas nepasirenka savo epochos. Likimas jį į tą epochą tiesiog įmeta. Ir talentas tik stengiasi toje epochoje nepaskęsti ir reikštis. Pagal savo galimybių ribas. Just.Marcinkevičiaus talentas tiesiog brovėsi pro sovietinius rėmus. Ar tai nuolanku? Kas braunasi, tas visada būna sužalotas. Lygiai taip pat kaip ir jo visa karta. Menininkas visada yra NEPRITAPĖLIS. Mažiausiai pritampantis prie sistemų. Tikrai mažiau nei troleibusų vairuotojai. Nes jei pritampa prie sistemos, tampa ne menininku, bet lozungu. Ir kiekvienas menininkas, netapęs tik lozungu, buvo ir bus žmonėms autoritetas. Vien už tai, kad neužgeso. Atsilaikė. Nepaisant sužalojimų, stabdžių pernešė mums savo kūrybą. O paradokse! Kad ją dabar analizuotų, mėsinėtų ir „chunveibinai“. Be jokių stabdžių. Tik su pasitenkinimu, kad gimė vėliau. Gyvena saugiau. Gali laisviau putotis. Bet jie patys nejunta, kad jau atsidūrę tam tikroje sisteminėje dėžutėje „laisvasis spjaudalų skrydis“. Dar ne „fakina“ kaip tas britas Vilniaus miesto tarybos narys. Bet išdrąsės.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios