Klaipėdos pilietiškiausieji: savanorystės želmenys

Šiemet savivaldybės iniciatyva vėl rengiama akcija "Aš - pilietis". Šįkart ja norima prisiminti tuos žmones, kurie didžiausiuose praėjusių metų miesto renginiuose - "Europiadoje" ir regatoje "The Tall Ships' Races" - atliko didžiulį darbą, bet lyg ir liko "už kadro". Tai - didžiųjų miesto švenčių savanoriai.

Tiesiogiai neprisilietusiems prie šios veiklos viskas gali atrodyti labai paprasta - atėjau, užsirašiau, ir pirmyn. Tačiau už to slypi ne tik džiaugsmeliai, bet ir didelė rizika.

Savanoriais užsirašė gal trys šimtai klaipėdiečių, daugiausiai akademinis jaunimas. Tačiau, patikrinus tai, kaip jie moka užsienio kalbas, ar turi bent minimalių žinių apie buriavimą, iš tų trijų šimtų liko tik pusė. Jie ir sudarė savanorių branduolį. Dalis jų savanorystės krikštą jau buvo gavę "Europiadoje". Tačiau savanoris ir yra savanoris, jis nėra "pririštas" jokiais saitais. Pavargęs ar dėl kokių kitų priežasčių jis kitą dieną gali ir nebeateiti. Taigi ir puikiausiai suregzta grandinėlė gali nutrūkti", - sakė Rytis Šiautkulis, tiesiogiai dirbęs su regatos savanoriais, dėvėjusiais ir geltonus, ir baltus marškinėlius.

Vėl rinktųsi į krūvą

Viešbučių valdymo bakalauro laipsnį Šveicarijos IHTTI viešbučių vadybos mokykloje įgijęs, o šiuo metu rinkodaros ir vadybos magistro studijas Anglijos Bournemouth universitete įpusėjęs klaipėdietis Justinas Uba, artėjant regatai, atbildėjo į štabą ir pareiškė: "Moku greitai lakstyti, virti kavą, arbatą. Gal praversčiau?".

Šiandien regatos organizatoriai pažymi, kad Justinas atlaikė tikrai didelį krūvį.

"Jis nesibaidė pačių juodžiausių darbų", - pabrėžė koordinatorė Audra Umbrasienė.

Pats J. Uba sakė, kad savanoriauti apsisprendė gana spontaniškai.

"Keletas mano artimų draugų jau buvo tapę savanoriais ar įgulų nariais. Nuėjęs į draugų išlydėtuves plaukti buriniais laivais iš Suomijos į Klaipėdą ir pamatęs renginio pristatymą, o svarbiausia - kokie šaunūs žmonės susirinkę, iškart pasisiūliau savanoriauti. Tai buvo vienas protingiausių ir svarbiausių vasaros sprendimų, dėl kurio gyvenime tikrai nesigailėsiu. Gaila tik vieno - visa tai pasibaigė", - teigė jaunuolis.

Anot jo, savanorystė leido suvokti jos svarbą asmeninei bei visuomenės raidai. Ji leido panaudoti ir pagilinti organizacinius bei bendravimo įgūdžius.

"Iš arti pamačiau burinių laivų įgulų gyvenimą, susipažinau su gausybe šaunių žmonių. Buvau kviečiamas į daugelį burlaivių įgulų, tik, deja, laiko juose svečiuotis taip ir nelikdavo. Tačiau užsimezgę ryšiai tarp savanorių bičiulių išliko. Juk tuo metu visi turėjome vieną bendrą tikslą ir mąstėme panašiai. Tad buvo labai lengva ir linksma dirbti. Jeigu šventė sugrįžtų į Klaipėdą, neabejoju, vėl rinktumėmės į krūvą. Tik dabar jau turėtume patirties ir žinotume, kas mūsų laukia", - sakė pokalbininkas.

Darė daugiau nei laukta

J. Ubai antrino ir savanorė Vilija Petrauskaitė.

"Iš tiesų buvome taip užsidegę, kad kibirkštėles svaidėme aplinkui. Pasididžiavimo, o sykiu ir pilietiškumo jausmą patyrė ne tik savanorių širdys. Ateidamas savanoriauti beveik kiekvienas atsivedė savo žmoną ar vyrą, merginą ar vaikiną, kai kurie - net visą šeimą. Ir visi troškome, kad tik regata pavyktų", - teigė Vilija.

Ji pabrėžė, kad dauguma savanorių darė kur kas daugiau nei iš jų buvo laukiama.

"Pats didžiausias atsidėkojimas laivams, atplaukusiems į mūsų uostą, buvo palydos ant molo. Tokio vienybės jausmo bent jau aš asmeniškai nebuvau patyrusi. Vyresnieji savanoriai jį lygino su patirtuoju Baltijos kelyje", - sakė Vilija.

Pagauta idėja

"Man patinka, kad jau ir Lietuvoje "pagauta" savanorystės idėja. Nė vienas iš savanoriauti atėjusiųjų neklausė - ką aš gausiu? Jie atėjo duoti ir pajausti moralinį atpildą", - sakė LCC tarptautinio universiteto rektoriaus vyriausioji patarėja akademiniams ir dalykiniams ryšiams Eglė Zalatoriūtė-Stanevičienė.

Ji pati savanoriavo talkindama regatos ir "Europiados" organizaciniams komitetams, rašydama krūvas raštų anglų ir lietuvių kalbomis. Paruošti rašytinius gidus savanoriams, juos pamokyti, taip pat prireikė nemažai jėgų ir laiko.

Gražina JUODYTĖ