Klaipėda vėl ruošiasi bėgti

Gegužės 31 dieną, sekmadienį, Klaipėdos gatvės vėl bus užtvindytos bėgikų. Šiemet antrą kartą brolių pranciškonų iniciatyva rengiamas "Vilties bėgimas", kurio vienas tikslų - solidarizuotis su onkologinėmis ligomis sergančiais žmonėmis, taip pat - surinkti lėšų dvasiniam paramos centrui Klaipėdoje statyti.

"Vilties bėgimui" rengiasi kolektyvai, pavieniai bėgikai. Jau kelis kartus Kretingos pranciškonų vienuolyne rinkosi "Vilties bėgimo" savanoriai, meninių programų organizatoriai ir koordinatoriai. Mat įvairiose miesto vietose dvi valandas iki starto vyks koncertai. O bėgikams finišavus vasaros estradoje, vyks didelis baigiamasis koncertas.

"Vilties bėgimui" rengiasi ir klaipėdiečių ROTARY klubas "Aditė". Gegužės 31 d. jos pasiryžusios įveikti trečiąjį etapą nuo Muzikinio teatro iki Vasaros estrados.

Kodėl klubo moterims svarbu dalyvauti šiame bėgime?

Eglė ZALATORIŪTĖ-STANEVIČIENĖ

Onkologinė giltinė paliečia kone kiekvieną šeimą. Suserga mamos, tėvai, vaikai ir netgi mažamečiai vaikučiai. Skaudžiai išgyvenau ir savo tėvo Alberto Zalatoriaus netektį. Jam irgi kirto onkologinis dalgis. Ir žinau, kiek tenka patirti kančių patiems sergantiesiems, o ir jų artimiesiems. Ir suprantu brolių pranciškonų, globojančių onkologinėmis ligomis sergančiuosius, troškimą įsteigti dvasinės paramos centrą, kuriame savanoriai ir savanorės, patys įveikę vėžį, teiktų tvirtybės ligoniams ir jų artimiesiems. Užtat ir bėgsiu. Vardan pranciškonų siekiamo tikslo. Tai - sergančiųjų padrąsinimas ir paskatinimas su liga neužsidaryti savo kiaute.

Jolanta SĄLYGIENĖ

Gyvenimo tempai, ritmai. Nežiūrime savęs. Mūsų klube jau irgi esame išlydėjusios dvi seses, pakirstas onkologinių ligų. Bėgsime ir vardan jų šviesaus atminimo. Dalgis bet kurią dieną ar valandą gali pakibti virš kiekvieno iš mūsų. Ir kaip svarbu tuomet pajusti, kad nesi vienas su savo skausmu. Mes bėgsime vardan gyvenimo, o ne ligos triumfo.

Raimonda MINEIKIENĖ

Dalyvaudamos "Vilties bėgime" kiekviena turime ir asmeninių motyvų. Kuri bėgs vardan artimųjų atminimo, kuri - vardan to, kad bičiulė pasveiktų, kuri - galbūt todėl, kad onkologinės ligos neįsisuktų į artimųjų, pažįstamų ratą. Ir apskritai kad ji išnyktų, kaip kadaise buvo pažaboti maras ar raupsai. Mes - kartu, vadinasi, mes galime ką nors nuveikti - moraliai ar materialiai.

Joana ALBRECHTIENĖ

Aš bėgti neprisižadu. Bet praeisiu nors kelis šimtus metrų. Aš didžiuojuosi, kad "Vilties bėgimas", regis, turi tendenciją tapti didele miesto švente. Ir ne alaus gėrimo rekordų joje bus siekiama. Mus vienys didelis tikslas - dvasinės paramos centro statyba. Ir linkiu, kad, nepaisant sunkmečio, nepašykštėtume aukoti kilniai pranciškonų idėjai įgyvendinti.

Gražina JUODYTĖ,