Keisčiausios kapinės Lietuvoje: laisvamanių kapinės Kupiškyje

Įėjus pro vartus pasitinka antrojo pasaulinio karo metais žuvusiems tarybiniams kariams atminti pastatytas monumentas. Šalia išlikęs vienas kitas kuklus antkapis. Bet kupiškėnai žino, kad šių kapinių istorija siekia dar senesnius – tarpukario Lietuvos laikus. Tuo laikotarpiu užgimė įdomus reiškinys – laisvamanių kapinės, kurias įkūrė Laisvamanių etinės kultūros draugijos Kupiškio skyrius.

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė laisvamanių kapinių atsiradimą aiškina paprastai – tai paskatino kasdieninis gyvenimas.

„Vartydama istorinius šaltinius aš radau tokį aprašymą, kad ką tik pagimdžius mirė laisvamanio, netikinčio žmogaus, sūnelis. Jis niekam nesakęs palaidojo jį Kupiškio kapinėse prie savo senelės. Tai sužinojo vietos klebonas ir policininikas. Tas žmogus buvo suimtas ir išvežtas į Panevėžio kalėjimą. Už jį 1000 litų užstatą sumokėjo Laisvamanių etninės kultūros draugijos pirmininkas Petras Vaitiekūnas. Draugų prašomas šis žmogus buvo išlaisvintas, nes jam grėsė net 6 metai kalėjimo“, – LRT televizijos laidai „Ryto suktinis aiškino V. Aleknienė.

To meto Lietuvoje ne tik laisvamaniai, bet ir nekrikštai, savižudžiai, prasikaltėliai negalėjo būti laidojami pagal religines apeigas ir atguldavo už katalikiškų kapinių tvoros, tai yra, negarbingoje vietoje.

Atsibusite, kai pelkėj palaidos?

Kairiųjų socialistinių pažiūrų inteligentai su tuo nenorėjo taikstytis. To meto spaudoje matome raginimus rinkti lėšas ir steigti laisvamanių kapines: „Ei, kupiškėnai, atbuskite ir paskubėkite su aukomis! Ar tada duosi, kai tavo artimą giminaitį reikės laidoti Šapatos pelkėj ar patvory katalikų kapinių?“.

Kad būtų įsteigtos nebažnytinės kapinės, reikėjo surinkti apie 10 000 litų.

„Pirmiausias tikslas buvo gauti žemės. Taigi iš Povilo Matulionio, žinomo miškininiko, profesoriaus, 1933 metais buvo nupirktas 3200 kvadratinių metrų žemės sklypas labai gražioje vietoje ant kalvelės prie pat kelio Kupiškis-Pandelys, – prisimena V. Aleknienė. – O jau 1935 metais studentas Karazija padarė laisvamanių kapinių planą. P. Vaikietūnas kreipėsi į Vidaus reikalų ministerijos departamentą, kad būtų leista įteisinti laisvamanių kapines Kupiškyje. Tačiau tik 1937 metais lapkričio 5 dieną ministerija leido Panevėžio viršaičiui parašyti raštą, kad čia jie gali steigti laisvamanių kapines“.

Jos pasakojimu, Kupiškio etnografijos muziejaus archyvuose išsaugoti kvitai, kiek kainavo statybos darbai. Pavyzdžiui, cementas kainavo apie 750 litų, tvoros aptvėrimas akmenimis – 1100 litų, žvyro ir akmenų atvežimas – 40 litų, sklypo aparimas – 10 litų.

Pirmosios laisvamanio laidotuvės Kupiškyje – ūkininko Juozo Dūdos. Laidotuvių eisena pajudėjo ne į katališkąsias kapines, o į visiškai naujai aptvertą kalvelę. Taip pat šiose kapinėse pasilaidojo ir jo brolis Jonas Dūda. Yra išlikęs dokumentas, kad dviem duobės kasėjams buvo sumokėta 10 litų.

Iki šių dienų laisvamanių kapinėse yra išlikęs tik vienas kitas antkapis, ir tai perstatytas. Tačiau dažnas kupiškėnas paliudys, kad čia yra palaidota ir jų giminaičių.

Važiavo rinkti gilzių – sušaudė už šnipinėjimą

Kupiškio kultūros centro folkloristė Alma Pustovaitienė pasakoja, kad čia atgulė jos giminaičiai, sušaudyti gestapininkų prasidėjus Antram pasauliniam karui.

„Čia yra palaidotas giminaitis vienas labai artimas – tai tėvelio brolis Kazys Totoris. Su kaimynu Kaziu Lukšiu važiavo dviračiais prie geležinkelio gilzių rinkt ir buvo sušaudytas už menamą šnipinėjimą“, – pasakoja A. Pustovaitienė.

Prie laisvamanių kapinių istorijos išsaugojimo savo darbščiomis rankomis yra prisilietęs ir Kupiškio tautodailininkas akmentašys Vytas Jasinskas.

„Prieš kokius 6-7 metus kažkokių vaikų vandalizmas padarytas buvo, išvartyti keli paminklai. Paminklosaugos viršininkas paprašė atstatyti. Tai žiemą buvo šaltis, teko cementą su druska maišyt, kad jis staigiai nesušaltų. Bet pavyko atstatyti gražiai“, – sako jis.

Žinomam Kupiškio akmentašiui yra tekę prisidėti ir prie vadinamų nekrikštų kapelių pagerbimo: „Yra kapinaitės, kur palaidoti nekrikštyti vaikai. Kiek pasakojo, kad neįleisdavo į pagrindinius kapus be krikšto. O buvo mažos kapinaitės, apleistos, nei jokio kryžiaus, nieko, tai paprašė, kad nuvežčiau pastatyti kokį vieną paminklą atminimui“.

„Buvo geras biznelis“

O dar seniau, tarybiniais metais, akmentašiui dažniausiai tekdavo giminių prašymu ant antkapių iškalti kryželius.

„Apie 1985 metus buvo kažkokio valdininko iš aukščiau, iš Vilniaus, nurodyta naikint kryžius, neleist rašyt ant paminklų, tai mums darbininkams buvo labai geras biznelis. Tai mes eidavom į kapines, iškaldavom kryžius, liepdavo nedidelius, pusiau užtušuotus. Bet vis tiek, kad kryžiukas būtų“, – sako V. Jasinskas.

Akmentašys pasakoja, kad šiose laisvamanių kapinėse dažnai žaisdavęs dar būdamas vaikas: „Čia būdavo kareivių kapinės, daugiausia karininkų šeimų palaidota ir rusų tautybės piliečiai. Labai įdomūs būdavo jų antkapiai, padaryti iš bliūdų, stiklu uždengti, viduj metalinės gėlės, ant metalinės plokštelės būdavo pavardės užrašytos bei nuotraukos įdėtos kai kurių. O kitų būdavo tik užrašai. Kai jų daug buvo, mums vaikams, kažkokį įspūdį sudarydavo“.

Kapinės mačiusios ir masines žudynes

Laisvamanių kapinių teritorijoje negailestingi istoriniai įvykiai greta suguldė ir žydus, ir laisvamanius, ir tarybinius karius. Antro pasaulinio karo metais kapinės tapo masinių žudynių vieta.

Čia buvo sušaudyta ir palaidota apie 1000 kupiškėnų, daugiausia žydų. Genocido aukoms atminti pastatytas monumentas. Kapinėse iškilo ir kario paminklas.

Buvusių laisvamanių kapinių teritorijoje sulaidoti ir Kupiškio apylinkėse žuvę tarybiniai kariai. Kupiškėnai tvirtina, kad nesvarbu pažiūros – mirusiojo amžino poilsio vieta turi būti gerbiama. Folkloristė A. Pustovaitienė pritaria: „Visais laikais yra žmonių įvairiai mąstančių, ir žmogaus įsitikinimai turėtų būti gerbtini. Tai yra jo pasirinkimas, jo asmeninė valia“.