Kam padėtų Dievo trauklapis?

Taip jau sutapo, kad tą dieną visur mane lydėjo džiazas ar jam artima muzika, neleidusi "atsikabinti" nuo minčių apie pakirstuosius onkologinių ligų.

Užeigoje pietaujant dainavo bitlai, dėl kurių iš proto kraustėsi šviesaus atminimo džiazmenas Romualdas Malinauskas, tą dieną jau pašarvotas Klaipėdos universiteto Menų
fakultete. Perėjoje, laukiant žalios, iš šaunaus baikerio aparatėlio iš širdies prikimusiu balsu dainavo Džo Kokeris, kuriuo nuo pat jaunystės žavėjosi taip pat šviesaus atminimo Vytautas Kernagis... Onkologinio dalgio pakirstas garsenybes galėtum minėti nesustodamas.

Susirgusių garsenybių, žvaigždžių ir žvaigždučių likimu rūpinasi beveik visa Lietuva - rengiami paramos koncertai, jų lankyti veržiasi bičiuliai ir netgi žmonės, kurie gal būt prisidėjo prie to, kad ta ligai jų kūnuose suvešėtų. Jie tarsi ir ne vieniši. Tik dažnam tų vizituotojų antplūdžio jau nebereikia. Tiesiog nebeturi jėgų... Net ir finansinė parama jau nieko nebegali.

Kai prieš Vilties bėgimą savanoriai pardavinėjo kartonines plytas, tikėdamiesi surinkti lėšų brolių pranciškonų sumanytam dvasinės paramos onkologiniams ligoniams centrui pastatyti, buvau liudininkė, kaip žila moteris, pasiūlius jai nusipirkti plytą, nesitvardydama rėkte išrėkė savo skausmą: "O kur jūs buvote, kai aš slaugiau savo sūnų? Mes buvome vieni: sūnus su nepakeliamu fiziniu skausmu, aš - ir su fiziniu, ir dvasiniu, kai mačiau, kaip onkologinė giltinė siurbia jo gyvastį. Kur jūs su paramomis buvot tuomet?"

Savanoriai - šešiolikmečiai - sutriko. Jie dar neturi akistatų su ligomis ir mirtimis patirties. Tačiau jie buvo pasišovę šventam darbui, suvokdami, kad jų pastangos nebeprasmės. Pasišovė tikėdami, kad ateityje bus nedidelė oazė, kurioje ir sergantis, ir jį slaugantys turės kam išsilieti, pasidalinti dvasiniu skausmu ir abejonėmis.

Onkologinėje ambulatorijoje mačiau jaunutę, gal devyniolikos metų panelę, kuri virpančiomis rankomis laikė siuntimą. Ji laukė eilės pas onkologę ir tas popierėlis jai prilygo nuosprendžiui. O dvi moterėlės, iš jų pokalbio sprendžiant, onkologijoje jau perėjusios ugnį, vandenį ir varines "triūbas", viena per kitą dalijosi savo išgyvenimais. Joms irgi išsišnekėti reikia, bet ne tos panelės didelėmis akimis ir jautriomis ausimis akivaizdoje. Tokio amžiaus vaikus į pasimatymus su gydytojais paprastai dar palydi tėvai. O ji buvo viena. Gal studentė, kurios tėvai toli. Gal tėvams nieko nesakiusi čia atėjo.

Žinoma, pirmiausia svarbu išgirsti diagnozę. Sprendimai ateina vėliau. Tačiau, kaip gerai būtų, kad prieš išgirsdamas nuosprendį jau būtum sutvirtėjęs dvasia. Štai kodėl pranciškonai, kurie globoja sergančiuosius, o ypač - onkologinėmis ligomis, ir sumąstė tą dvasinės paramos centrą.

Įsivaizduokime, kad diagnozė aiški. Keli gydytojo paguodos žodžiai, nuorodos, ką daryti toliau, ir tu esi laisvas keliauti į visas keturias puses. Jeigu šalia onkologinio korpuso stovėtų dvasinės paramos centras, esu įsitikinusi, dažnas mintų takelį į jį.

Pranciškonai planuoja, kad čia atėjusius pasitiktų ir psichologas, ir diagnozės šoką patyrusieji savanoriai. Jau dabar jie apmokomi analogiškuose užsienio dvasinės paramos centruose. Svarbiausia, kad atėjęs prieš save matytų įveikusį onkologinę ligą. Matytų vilties ženklą.

Kretingoje jau dešimtmetį buriasi vėžio paliestieji ir jį įveikusieji, jų artimieji, kuriems irgi dažnai reikia paguodos. Šito susibūrimo lyderė (nors šis žodis čia gal ir netinka) Kretingos bibliotekos vedėja Aldona Kerpetytė bene pirmoji Klaipėdos zonoje gal prieš dešimtmetį, kai tokios išpažintys dar nebuvo "madingos", atvirai prabilo apie savo ligą, tikėdamasi, kad tuo įkvėps vilties kitiems.

Nuo to laiko čia buriasi ne garsenybės, žvaigždės ar žvaigždutės. Buriasi dirbantys kasdienius, paprastus darbus žmonės, kuriems, kaip ir iškilioms asmenybėms, reikia bendrumo jausmo. Ir dažnas čia jį randa.

Buvo įdomu regėti, kaip nuolatinės lankytojos su entuziazmu ėmėsi meno terapijos. Koks buvo atradimo džiaugsmas, kai jos įsitikino - "galiu". Kiek buvo teigiamų emocijų, atitraukusių nuo plaktuko dūžių smilkiniuose - kas užaugins mano vaikus, jeigu... Kas palaidos mano tėvus, jeigu...

Liepos 18-ąją broliai pranciškonai būsimo dvasinės paramos centro vietoje pasistatys vigvamą, kuriame priiminės visus čia ateinančius. Sergančius ir šiaip smalsuolius. Bus pradėtas minti takas į būsimąją oazę. Ji bus skirta visiem - ir garsenybėms, jei to panorės, ir paprastam žmogeliui, kuris kol kas yra paliktas vienas su savimi.

Paramos centre ligoniai nebus slaugomi. Čia jie galės pasisemti vilties ir tikėjimo, kad vėžys, šienaujantis jaunus ir senus, turtingus ir skurdžius, nėra toks visagalis.

Brolis pranciškonas Benediktas, sumanęs ir įgyvendinęs idėją bėgti bei rinkti lėšas paramos centro statybai, yra vaizdžiai pasakęs: "Paramos centras būtų Dievo trauklapis sergantiems ir sveikiems."

Gražina JUODYTĖ