Kaip atrodytų karas Lietuvoje

Lietuvos karinis saugumas: žvilgsnis iš 2014 m. perspektyvos (2)

Pabaiga. Pradžia - 2014-03-12

Pastarųjų savaičių ir dienų pasaulio įvykių paskatinta internetinė žiniasklaida ėmėsi organizuoti įvairaus pobūdžio apklausas, susijusias su kariniu saugumu. Kelia nuostabą, kad net po keliasdešimt procentų atsakiusiųjų teigia, kad Lietuvai rūpintis kariniu saugumu nereikia arba iš viso nereikia kariuomenės, nes gina NATO.

Tačiau pirmiausiai aiškiai reikia konstatuoti, kad NATO - tai Lietuva, kad mūsų kariuomenė turės ginti Lietuvą, o sąjungininkai, padiskutavę, išsiaiškinę aplinkybes, nustatę galimos paramos mastus ir priėmę politinį sprendimą, duos įsakymą savo nacionalinių ginkluotojų pajėgų kariams vykti ginti Baltijos šalis. Kiek tam prireiks dienų? Niekas nežino, nes NATO realiai dar negynė savo narės, bet spėjama, kad kelių dienų reikės vien politiniam sprendimui.

[CITATA]

Pagrindo Lietuvos visuomenei nerimauti dėl karinio saugumo yra nemažai. Rusija po 2008 m. karo su Gruzija ėmėsi reformuoti savo karines pajėgas, Švedijos ekspertai paskelbė savo studijas, kuriose išanalizavo Baltijos šalių gynybos problemas, o pastarosios iš NATO kolegų netgi išsireikalavo parengti regiono gynybos planus. 2011 m. Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad "niekas neturėtų manyti, jog Europai garantuota dar 50 taikos ir klestėjimo metų". 2012 m. lankydamasi Lietuvoje Rusijos politologė, rašytoja, publicistė Julija Latynina pareiškė, kad "jeigu jūs iki 2004 m. nebūtumėte įstoję į ES ir NATO, tai, aš manau, apie 2006 m. būtumėte turėję ant savo galvos tokių pat nemalonumų, kurių susilaukė Gruzija 2008 m. Sustiprėjęs Putinas būtų ką nors pas jus sukėlęs". Net Lietuvos saugumo tarnybos neištvėrė ir pagaliau 2013 m. viešai paskelbė, kad Rusijos kariuomenės generalinis štabas Lietuvą įvardija kaip grėsmę jos teritoriniam vientisumui.

Tais pačiais 2013 m. kilo sąmyšis, kai paaštrėjus Sirijos krizei vienas Rusijos politologas, o vėliau ir plačiai žinomas Dūmos vicepirmininkas Vladimiras Žirinovskis žarstė grasinimus, kad JAV įsikišus į Sirijos konfliktą Rusija turi okupuoti Baltijos šalis. Naujas taškas buvo padėtas pastarosiomis savaitėmis, kai Rusijos kariuomenė įsiveržė į Ukrainai priklausantį Krymą.

Kaip elgtųsi Baltarusija?

Apie galimą karą nedraudžiama ir reikia kalbėti, rašyti ne tam ir ne todėl, kad jis kiltų ir jam pasiruošti, bet tam, kad būtų taika. Karyboje seniai žinoma, kad tikras laimėjimas - tai ne priešo sutriuškinimas mūšio lauke, bet gebėjimas jį įveikti be mūšio. Jokia karinė vadovybė nesiveržia į mūšį, jei gali pergalę pasiekti be jo, ir vengia susirėmimo, jei pergalė mažai tikėtina. Todėl paprastai puolama prevenciškai, baiminantis, kad priešas sutelkęs pajėgas puls, arba tais atvejais, kai priešininkas akivaizdžiai yra silpnas ir įveikiamas.

Valstybės, kurios nuolat stiprina savo ginkluotąsias pajėgas, taip realizuoja dalį atgrasymo politikos. Kitas atgrasymo politikos žingsnis - sąjungininkų paieška, na, ir savaime suprantama - stabilumo regione palaikymas bei geopolitinės pusiausvyros kūrimas.

Esminis klausimas - Baltarusijos laikysena. 2013 m. Gardino prieigose ir Kaliningrado srityje vykę manevrai "Zapad 2013", Rusijos karo lėktuvų dislokavimas Baltarusijos teritorijoje verčia susimąstyti, ar tikrai Kremliuje sumąsčius vėl okupuoti Baltijos šalis minėta kaimyninė šalis liktų neutrali. Todėl esama dviejų scenarijų: "puola R" (Rusija) ir "puola R+B" (Rusija + Baltarusija).

Pirmuoju atveju puolimo sausuma tektų laukti dviem pagrindinėmis kryptimis: Kybartai-Kaunas ir Pagėgiai-Šiauliai su papildomomis antraplanėmis kryptimis Prienai-Vilnius, Alytaus-Vilniaus, Jurbarko-Kauno ir Šilutės-Klaipėdos link.
Antruoju atveju pirmiausiai iš Gardino Kaliningrado srities link pajudėtų Baltarusijos daliniai. Vilnių tektų apleisti tik poreikiui esant, pridengus prezidento ir Vyriausybės pasitraukimą Šiaulių link.

Nėra jokios paslapties, kad Lietuvos kariuomenė dirba rengdamasi teritorinei partizaninei gynybai užimtoje teritorijoje ir miestų gynybai. Berods pernai DK Algirdo MPB mokėsi ginti miestą Jonavoje. Partizaninė gynyba yra įtvirtina visose trijose pastaraisiais metais parengtose Lietuvos kariuomenės doktrinose ir pagrindinis vaidmuo čia tektų 6 savanorių rinktinių kariams - apie 45-50 kuopų, kurios savoje teritorijoje išsisklaidytų ir atakuodamos iš pasalų stabdytų priešo judėjimą.

Žemaitijos operatyvinė kryptis - komplikuota, nes sutikus įnirtingą pasipriešinimą minėtus miestus galima apeiti. Todėl ginti tektų ne tik šiuos miestus, bet ir kelius tarp jų. Atsitraukimas į krašto gilumą reikštų, kad krypčių ir kelių skaičius, kuriais gali judėti priešas, didėtų. O XXI a., kai kariuomenės motorizuotos ir juda greitai, susidūrus su gausesniu priešu būtų pavojinga plėsti "fronto liniją".

Suvalkijos operatyvinė kryptis dėkingesnė - pasiekęs Nemuną priešas sustotų statyti pontoninius tiltus, tam reikėtų sutrukdyti ir įsivelti į kautynes Kauno, Prienų ir Alytaus prieigose. Kariuomenė turėtų ginti arba naikinti tiltus per upes, priešintis prie svarbių kelių sankryžų ir viadukų.

Problema - priešraketinė gynyba

Viską sudėliojus tenka atkreipti dėmesį į Lietuvos kariuomenės pajėgas. 2014 m. taikos metu, be minėtų 6 savanorių rinktinių, yra 7 koviniai pėstininkų batalionai (3 mechanizuoti, 3 motorizuoti ir 1 jėgerių), artilerijos, inžinierių, priešlėktuvinės gynybos, logistikos ir štabo batalionai.

Akivaizdu, kad Žemaitijoje reikalingi 3-4 pėstininkų (motorizuoti ar mechanizuoti) batalionai - po vieną Šilutės, Tauragės ir Jurbarko barams ir vieną pajūriui, Klaipėdai nuo desanto ginti. Tiek pat reikia Suvalkijos operatyvinėje kryptyje: 2 - Vilkijos-Kauno, po vieną - Prienų ir Alytaus baruose.

Lietuvos kariuomenė turi 72 105 mm haubicas. Pagal NATO standartus jų pakanka 4 batalionams apginkluoti. Tačiau esama duomenų, kad kariuomenė turi 54 haubicas, nes 18 panaudota atsarginėms dalims.

Iš žiniasklaidos galima spėti, kad prie visų motorizuotų pėstininkų batalionų planuojama formuoti po lauko artilerijos bateriją. Galbūt tai pagrindas batalionams karo ir mobilizacijos atveju. Tačiau akivaizdus yra motorizuotų ar mechanizuotų pėstininkų batalionų stygius. Jų, be rezervų, turėtų būti bent 8, o yra 7, nors jėgerių batalioną derėtų palikti specialioms diversinėms operacijos, tad lieka 6 batalionai.

Todėl artimiausioje ateityje būtų perspektyvu Marijampolėje dislokuotą DK Vytenio logistikos batalioną reorganizuoti vėl į kovinį, dar vieną suformuoti galbūt Radviliškyje-Šiauliuose arba Pabradėje.

Ilgalaikėje perspektyvoje būtų tikslinga turėti 3 brigadas, kad atveju "puola R" dvi brigados galėtų veikti Žemaitijos ir Suvalkijos operatyvinėse kryptyse, o 3-ioji liktų rezerve ir dengtų pasienį su Baltarusija. Atveju "puola R+B" viena brigada veiktų Žemaitijoje, viena - Kaune, o likusi - Rytų Aukštaitijoje.

Tokiu atveju brigados galėtų būti skirtingo dydžio arba motorizuotų ir mechanizuotų batalionų skaičių derėtų padidinti iki 9, peržiūrėti artilerijos struktūrą. Palikti viską mobilizacijai rizikinga, nes kovinių batalionų per savaitę suformuoti neįmanoma.

2012 m. buvo paskelbta, kad Lietuvoje buvo 65 tūkst. atsargos karių iki 55 metų. Pridėjus 15 tūkst. kariuomenėje tarnaujančių gautume apie 80 tūkst. kariškai parengtų žmonių, tačiau reguliariųjų motorizuotų ir mechanizuotų pajėgų pagrindas būtų taikos metu daliniuose parengti ir tarnaujantys kovotojai. Rezervistai galėtų papildyti teritorinės gynybos padalinius, vykdyti užnugario apsaugos, rytų pasienio priedangos funkcijas, dalis jų tiktų nuostoliams koviniuose batalionuose kompensuoti.

Miestų gynybą komplikuotų tai, kad juose gyvena žmonės - savi piliečiai, taigi karo veiksmai mieste reikštų ne tik didžiulius sugriovimus, bet ir milžiniškas civilių gyventojų aukas. Be to, miestus priešo pajėgos gali apeiti, nes jų užėmimas nebūtų prioritetinis tikslas. Todėl pragmatiškiau būtų stengtis, kad mūšiai vyktų ne tankiai apgyvendintose miestų teritorijoje, o urbanizuotuose (pramoniniuose), bet neapgyvendintuose rajonuose arba kaimiškose ir miškingose vietovėse.

---

Ginkluotės srityje tenka konstatuoti, kad kariuomenė ginkluota automatiniais šautuvais ir kulkosvaidžiais, prieštankinių raketų paleidimo sistema "Javelin", prieštankiniais granatsvaidžiais AT-4, "Carl Gustaf", automatiniais granatsvaidžiais H&K GMG 40 mm, prieštankiniais beatošliaužiais pabūklais PV1110, 60 mm ir 120 mm minosvaidžiais (120 mm apie 67 vnt.), M-50 (M-101) haubicomis, priešlėktuvinės gynybos sistemomis "Stinger" ir RBS-70, artimojo nuotolio gynybos sistemomis m/48 ("Bofors" 40 mm pabūklai). Kariuomenė turi kelis šimtus vikšrinių šarvuočių M113, 48 šarvuočiai, kurie šiuo metu modernizuojami, ginkluoti 120 mm "Tampella" minosvaidžiais. Be to, kariuomenė turi laivyną - 3 divizionuose 12 laivų - ir karo aviaciją: lengvąjį atakos "L-39 Albatros", 8 transporto lėktuvus bei 9 Mi-8 sraigtasparnius, užsakyti 3 nauji.

Remiantis NATO sąjungininkų oro policijos misija dominavimo ore funkciją būtų galima artimiausioje ateityje palikti sąjungininkų pajėgoms, neinvestuojant į naikintuvų įsigijimą. Žinoma, prioritetas turėtų būti sausumos pajėgų - motorizuotų ir mechanizuotų batalionų galios, mobilumo stiprinimas, plėtojimas bei visaverčių kovinių batalionų ir brigadų skaičiaus didinimas. Padidinus Krašto apsaugos ministerijos asignavimus, dalį lėšų būtų galima skirti moksliniams tyrimams finansuoti ir technologinėms inovacijoms diegti.

Pasaulyje esant stabilumui Rusijos puolimas mažai tikėtinas, tad tenka konstatuoti, kad tokia agresija būtų vykdoma tokiu metu, kai visas pasaulis, ir ypač JAV, kaip didžiausia NATO galia, būtų sukoncentravę dėmesį ir išteklius kitame regione. Todėl Lietuvos pajėgumas įgytų dar didesnę svarbą.

Užėmus Lietuvą ir palaužus pasipriešinimą sąjungininkams jau techniškai būtų sudėtinga suteikti pagalbą. O jei Lietuva nesipriešintų, tai ir pagrindo jai teikti pagalbą nebūtų.
Sveikas protas sako, kad karo atveju gyvybiškai svarbu būtų išlaikyti Šiaulius, t. y. Zoknių aerodromą ir pajūrį, Liepojos, Ventspilio, galbūt ir Klaipėdos jūrų uostus. Tačiau oru paramą sąjungininkai galėtų permesti per keletą dienų, o jūrą desantas Baltijos šalių krantus pasiektų tik po kelių savaičių, nors JAV jūrų pėstininkų gebėjimu išsilaipinti Girulių paplūdimiuose visi įsitikinome.

SĄLYGA. Pasaulyje esant stabilumui Rusijos puolimas mažai tikėtinas, tad tenka konstatuoti, kad tokia agresija būtų vykdoma tokiu metu, kai visas pasaulis, ir ypač JAV, kaip didžiausia NATO galia, būtų sukoncentravę dėmesį ir išteklius kitame regione.

Žinoma, tai tik stebėtojo samprotavimai, o tikrieji kariniai planai - valstybinė paslaptis, prieinama tik siauram ratui asmenų.

NATO - tai Lietuva

Sąjungininkai neturėtų abejoti, ar Lietuva ir kitos Baltijos šalys ginsis ir ar išsilaikys tą savaitę ar dvi, kol atvyks pastiprinimas. Bet pagrindo abejoti yra.

Įsivaizduokite, kad jūs bendrai, 28 žmonių brigada, kasate griovį. Kai kurie darbininkai dirba vangiai ir tyli, bet štai vienas išsisukinėja nuo darbo ir nuolatos garsiai visus ragina kasti kuo skubiau, dirbti be pertraukėlių bei nori, kad, jam stovint, jūs iškastumėte jo dalį. Tai ir gali būti NATO narė Lietuva. Šalis, kuri reikalauja išskirtinių gynybos planų, oro policijos misijos, reagavimo į Rusijos keliamą grėsmę saugumui, tačiau pati gynyba deramai nesirūpinanti, nes vadovaujasi credo "mus apgins NATO".

Priekaištų, kad negalima būti vien saugumo vartotoju, jį reikia ir kurti, Lietuva iš savo sąjungininkų sulaukia ne pirmi metai, taip rizikuodama savo gerove, gyvenimo būdu ir laisve rinktis. Egzistuoja susitarimas gynybai skirti po 2 proc. nuo BVP, Lietuvos atveju tai būtų 2,389 mlrd. Lt. Žinoma, nacionalinis saugumas remiasi ne tik kariniais pajėgumais, bet ir žmonių gerove, noru ginti savo šalį, todėl pasiekti maksimalų rodiklį gal ir sunku, nors Estija tai padarė (2013 m. skyrė 361,4 mln. eurų, arba 1,2 mlrd. Lt).
2013 m. Lietuvoje gynybai skirta suma - apie 0,78 proc. BVP, arba 924,6 mln. Lt - tai kritikos neatlaikantis rodiklis. Todėl KAM finansavimą būtina didinti ne po 40-50 mln. Lt per metus, o po 200-250 mln. Lt, kad po 5 metų švenčiant Respublikos 100-metį Lietuvos karinės pajėgos būtų visiškai kitokio kokybinio ir kiekybinio lygio, o gynybos finansavimas sudarytų bent 1,5 proc. nuo BVP (panašus rodiklis buvo prieš Lietuvai stojant į NATO).  

Deramas investavimas į gynybą (to pavyzdžiai yra Švedija arba Šveicarija) - tai ne tik ginklai, bet ir kibernetinis saugumas, propagandos sulaikymas, pilietiškumo ugdymas, atsargos karių rengimas, visuomenės bei jos ginkluotųjų pajėgų bendradarbiavimo, kariuomenės pažinimo puoselėjimas. Tada karo neturėtų būti ir galbūt Europa, o kartu ir Lietuva, vėl patirs Romos taiką, kuri tęsėsi daugiau nei du amžius.

Tačiau tenka konstatuoti, kad Lietuvos politikai ir politinės partijos neturi jokios vizijos ir aiškių, išplėtotų programinių nuostatų dėl Lietuvos karinio saugumo, visi kaip mantrą kartoja "NATO mus apgins", o tai tampa pagrindine problema kelyje siekiant užtikrinti šalies karinį saugumą, visuomenės gerovę ir fizinį bei kultūrinį išlikimą.