Ką reiškia žodis „Lietuva“?

Pavedžioti mus po šabakštynais virtusius prasmių labirintus prašome aktorių Rimantą Bagdzevičių:

Lietuvos valstybė

Tai tokia graži, pasimetusi karvutė nešienaujamoje, neprižiūrėtoje pievoje, kur ir kiečiai auga, ir sultingos žolės kuokšteliai... Pasidžiaukime - karvutė nepririšta. Tik, deja, aptverta spygliuotomis vielomis.

Valstybingumą, ačiū Dievui, Lietuva dar turi, kitaip tariant, pieno dar duoda, bet mūsų karvutės akyse - ašaros ir neviltis. Sakoma, kad visų pasaulio karvių akys yra liūdnos, bet taip gali sakyti tik tie, kurie nežvelgė dorai lietuviškai karvutei į akis.

Lietuvos Seimas

Jame paprasčiausiai yra per daug žmonių. Pats esu aktorius ir žinau, ką reiškia, kai scenoje yra per daug žmonių: kyla triukšmas, aktoriams atsiranda galimybė „atleisti vadžias“, slapstytis vieniems už kitų nugarų, vieni kitiems trukdyti, net nenoromis, o sėdintieji salėje mato tik nesuprantamą chaotišką garsų ir judesių marmalynę.

Tad, manau, reikėtų pasimokyti iš brolių latvių ir seimūnų skaičių sumažinti mažiausiai perpus. Ir ne tik dėl jų išlaikymo, ne tik dėl atsiskaitomybės visuomenei - jiems patiems tiesiog būtų lengviau dirbti. Jie vieni kitiems trukdo. Jie netgi priversti vienas kitam trukdyti - tokios žaidimo taisyklės, jie juk konkurentai. Jei seimūnų būtų mažiau, sparčiau į priekį judėtų darbai, akivaizdžiau matytųsi už jų nugarų stovintys lobistai, apskritai viskas būtų skaidriau, pigiau, paprasčiau...

Lietuvos partijos

Atvirai tariant, jei koks bičiulis iš užsienio, ne politikavimo, o tik smalsumo genamas paklaustų: „Kuo jūsiškės partijos skiriasi tarpusavyje, kokie jų esminiai atpažįstami bruožai?“, net ir labai norėdamas negalėčiau jam nieko atsakyti.

Sakyčiau: Lietuvos politikai yra tokia visuomenės terpė, kurion suplūsta žmonės, trokštantys valdžios. Jie žino, kad norint pasiekti valdžią reikia surasti gausybę „laikinų draugų“ - tokių pačių slaptų egoistinių sumetimų genamų personų šutvę - mat laimi tie, kurie daugiau turi balsų, pinigų, įtakų... Apsivienijimas jėgos sutelkimo prieš ką nors prasme, jo efektyvumas juk žinomas nuo neatmenamų laikų. Tačiau tikrai nemanau, kad žmones partijose vienija idėjos ar bendri siekiai.

Sakyčiau, lietuviškos partijos yra klubai, kurie yra demonstratyviai uždari, jų koncepcijos ir sumanymai, ir tikrieji interesai paprastiems mirtingiesiems neatskleidžiami. Ir tai lietuviškoje politikavimo tradicijoje kažkodėl vertinama kaip „normalu“.

Lietuvos valdžia

Pastaruoju metu daug skaitau apie Gajų Julijų Cezarį. Kas gi sakė, kad įvykiai, vykę prieš du tūkstančius metų, šiandien nėra aktualūs?

Todėl sakau, valdžios žmonių, turinčių didybės maniją, godumo ar kokių kitų psichologinių kompleksų, būta visais laikais. Kuo mūsų šalies valdžia labiausiai skiriasi nuo visų kitų iš istorijos žinomų valdžių? Tuo, kad niekada nesusimąsto apie savąjį laikinumą. Juk turi jie ten net ir koplytėlę pastatytą - juk galėtų... Ne, ne, nenoriu tiek daug - neagituoju jų melstis, vien užmetus į kryžių akį prisiminti, kad yra mirtingi, tiek politinėje arenoje, tiek pasaulyje. Ypač pasaulyje. Jeigu žmogus įsisąmonina, kad šioje žemėje praleista jo laiko atkarpa trumputė, jo gyvenimo atskaitos tašku tampa klausimas: kokį mane įsimins, kaip minės? Ar kaip niekšelį, ar kaip skudurą, kuriuo galima plauti grindis, ar kaip žmogų, po savęs palikusį ką nors šviesesnio, tikresnio, amžinesnio?

Tik kai nuskamba žmoguje memento mori, jis ryžtasi permąstyti tokius nepasveriamus dalykus kaip garbė, orumas, sąžinė...

Demokratija Lietuvoje

Buvo taip, kad Cezaris sukvietė daug svečių į puotą, o virėjų komandai prisvilo maistas. Aukštesnieji pareigūnai net bijojo apie šitai Cezariui pasakyti, tai padaryti liepė pačiam virėjų vyresniajam. Šis atėjo ir, nudelbęs akis, pasakė: „Cezari, aš viską sugadinau - mes neturime ką padėti svečiams ant stalo“. Didžiai visuotinei nuostabai, Cezaris neužsirūstino, pradėjo juoktis: „Tai ar jau mes tikrai neturime ką ant stalo padėti? O vynas? O vaisiai?...“

Cezaris virėjo net žodžiu nenubaudė. Tačiau šis, vos išėjęs iš valdovo menės, tuojau pat perpjovė sau pilvą. Nes geras, pagarbos ir meilės nusipelnantis valdovas visada atleis. Tačiau savos srities specialistas, pretenduojantis tapti meistru, sau niekada neatleis. Nes pati darbo kokybė, pati pareiga jį tobulai atlikti ir yra jo svarbiausias gyvenimo tikslas, antraip kas gi jis toks?..

Mes turime „gerąjį cezarį“ - demokratiją, tačiau parodykite man aplinkui bent vieną, nedovanojantį sau klaidų. Atsimenu plačiai nuskambėjusį įvykį, kai vienas Japonijos ministrų pasidarė charakirį. Nenoriu tokių šiurpių sankcijų - pakaktų, jei bent vienas, susimovęs politinėje arenoje, viešai atsiprašytų, prisipažintų klydęs ir pasitrauktų iš arenos. Arba kuri nors partija pasakytų: „Mes nekandidatuosime šiuose rinkimuose, nes neįvykdėme šių metų savo partinės programos“. Tada sakyčiau tą patį, ką anuomet pasakiau apie Japoniją: ši valstybė dar turės ateitį.

Lietuvos piliečiai

Giliausioje savo širdies kertelėje jie savęs tokiais nelaiko. Lietuvos piliečio požiūris į savo Tėvynę kaip buvo nuo sovietinių laikų valdiškas, taip ir liko valdiškas.

Juk kuo jums negražus mūsų „fasadas“? Lietuvybė, kultūra aktyviai palaikomos, nes dėl to plūkiasi gausybė komisijų, darbo grupių, memorandumai švenčiami, kalbos dienos, rašomas viešas diktantas... O kiek visokių premijų premijyčių prigalvota tiems kultūrai triūsiantiems žmonėms - vien surašius laureatus kultūros puslapius galima aklinai užpildyti...

Tačiau kad visa tai kaip vanduo į smėlį, jau visai kita kalba. Nedaug teužaugome per dvidešimt trejus metus. Nes, tiesą sakant, niekas mūsų nė neaugino.

Pavyzdžiui, niekaip nesuprantu tų studentų krepšelių. Na, jeigu vaikas nori mokytis, tarkim, muzikos, bet visai neturi tam gabumų. Kodėl mes, suaugusieji, matantys jų galimybes ir ribas, apgaudinėjame tuos vaikus ir save pačius, leisdami ir toliau jiems beviltiškai daužyti galvą į sieną? Nes mums visiškai nerūpi padėti jaunam žmogui save atrasti, mums visiškai nerūpi orientuoti jaunimą, idant jis įstengtų save realizuoti ir drauge teiktų naudos valstybei. Mums terūpi studento turimas „krepšelis“.

Taip ir išsikreipia siekiamybės, prasmės, požiūriai. Taip atsiranda tokie absurdiški dariniai kaip Lietuvos laisvosios rinkos tyrimų institutas. Ką gali veikti žodis „Lietuva“ pavadinime įmonės, propaguojančios laisvąją rinką? Skamba panašiai kaip Lietuvos išparceliavimo institutas.

Lietuvos švietimas

Sistema veikia taip, kad mokytojas neturėtų vaikams nei jėgų, nei laiko. Jie užverčiami šūsnimis pildytinų popierių, blankų, ataskaitų, valandų skaičiavimų, taip pat gausybė tikrinimų, ar mokytojas nemeluoja, ar atitinka eurostandartus... Atėjęs į mokyklą su įkvėpimu, mokytojas sumalamas į tokį mėšlą, kad po poros metų jau svajoja dumti kuo toliau nuo pedagoginio darbo.

Tačiau jei jau pasakiau, kad visuomenės požiūris į savąją Tėvynę yra valdiškas, tai kaltė už tai neišvengiamai krenta tėvams ir pedagogams, net neklausiant, dėl kokių priežasčių šitaip nutiko.

Juk moksleivių tėvai ir pedagogai net tik galėtų, bet ir privalėtų būti kiekvienos valstybės švietimo sistemos šeimininkais.

Lietuvos žiniasklaida

Pasigilinus atidžiau, galima aptikti šiokios tokios įvairovės apraiškų, tačiau, apskritai pasakius, Lietuvos žiniasklaida yra komercinė. Ji, ypač komerciniai televizijos kanalai, užgožia informacinę, šviečiamąją ir visas kitas įmanomas žiniasklaidos funkcijas.

O komercinės televizijos labai brutaliai ir tiesmukiškai formuoja visuomenės nuomonę. Beje, antilietuvišką. Žurnalistų darbuose matyti paviršutiniškumas - akivaizdu, kad arba jiems patiems „vienodai šviečia“ tos temos, kuriomis jie kuria reportažus, arba jie tiesiog pamokyti, kur negalima kišti nosies, nes ištrauksi tokią problemą, kuri neliestina.

Pavyzdžiui, Izraelio Vyriausybėje esama mygtuko, kuris paspaudus akimirksniu išjungtų visus komercinius kanalus. Idant jais nebūtų pasinaudota antivalstybinei veiklai. Lietuvai tokio mygtuko galgi nelinkėčiau, bet kad negalima leisti visuomenės formavimo procesams atsidurti anoniminių asmenų rankose, akivaizdu.

Tolerancija Lietuvoje

Šį žodį galutinai ir labai netolerantiškai uzurpavo seksualinės mažumos ir visas kitas taurias ir gražias prasmes šis žodis prarado. O kur tolerancija beglobiams vaikams? Tolerancija bado neatsiginantiems verslininkams? Tolerancija susirasti darbo ir pragyventi gimtojoje šalyje neišgalintiems jaunuoliams? Tolerancija jokių specialių pritaikymų neturinčiame mieste gyvenantiems neįgaliesiems?

Jau supratome - seksualinėms mažumoms tolerancijos niekada nebus gana. Jiems šis žodis - būdas piktdžiugiškai pašokdinti valstybę.

Pagrindinis priekaištas čia - minėtajai žiniasklaidai. Jei per žinias, kalbėdami apie toleranciją, žurnalistai pasistengtų atskleisti temą, jie parodytų įvairovę žmonių, kuriems reikia tolerancijos, supratimo, atjautos. Jeigu šalia besipiktinančių seksualinių mažumų atstovų dar pamatytume minias alkanų vaikų, minias beglobių senelių, pažvelgtume į neįgaliųjų gyvenimus, kažkaip ir savąją toleranciją įprastume dalyti lygiomis dalimis visiems, o ne išrinktaisiais pamažu tampančiai dalelei. Tada galima būtų ir seksualinių mažumų paklausti: „O kur jūsų tolerancija kitiems jos stokojantiems?“

Lietuvos dvasininkija

Žmonės tiki tik tikinčiais ganytojais, todėl Lietuvos bažnyčios, išskyrus Bernardinų ir dar vieną kitą, yra tuščios.