Juliaus Veselkos dukra vis dėlto nekandidatuos į Seimą

„Šiuo laišku noriu visai Jūsų redakcijai padėkoti už šiltus atsisveikinimo su mūsų tėčiu straipsnius, už manęs palaikymą (...)

Kaip jau ne kartą sakiau, mano pirminį sprendimą dalyvauti rinkimuose didžia dalimi sąlygojo jausmai ir iš atminties iškilę kadaise tėčio pasakyti žodžiai, kad aš galėčiau ir turėčiau žengti jo pėdomis.

Be abejo, aš iš karto įvertinau ir tai, kad turiu pakankamą dalykinį pasirengimą. Juk turiu daugiau kaip dešimties metų teisinio darbo stažą; išmanau ne vieną valstybės gyvenimo sritį; darbovietėse buvau ir esu vertinama. Be to, puikiai baigiau teisės studijas tiek Vilniaus universitete, tiek Kylio universitete.

Žinau ir tai, kad mano asmeninės savybės: analitinis mąstymas, darbštumas, teisingumo, sąžiningumo jausmas, pagarba kiekvienam žmogui ir jo darbui - neabejotinai reikalingos įstatymų leidžiamosios valdžios atstovui.

Mane palaikė ir skatino žengti į giliuosius politikos vandenis artimieji, draugai, pažįstami, tėčio bendražygiai.

Tačiau tenka pripažinti, kad dauguma Lietuvos, įskaitant ir Ukmergės, žmonių manęs kaip specialistės, asmenybės nepažįsta. Laiko, per kurį savo darbais, o ne formaliais populistiniais žodžiais galėčiau įrodyti savo tinkamumą įstatymų leidžiamajai valdžiai, yra labai nedaug. Be to, ir tas likęs trumputis laiko tarpas iki rinkimų, kai ką tik esi praradęs tau labai brangų žmogų, nėra pats tinkamiausias ir palankiausias.

Aš niekada nesinaudojau savo tėčio vardu ir šiuo metu to daryti tiesiog negaliu. Aš nenoriu, jog nors vienas ukmergiškis jaustų moralinę pareigą už mane balsuoti tik todėl, kad jis mylėjo, gerbė, tikėjo mano tėčiu. Manau, kad taip elgtis būtų tiesiog negarbinga ir man nepriimtina. Nenoriu ir negaliu leisti, kad mano skausmas dėl žmogaus, kurį mylėjau; kurio stiprybe, atkaklumu visada žavėjausi, netekties padėtų man tapti Seimo nare. (...).

„Respublikos" paklausta, gal kas įžeidė ar atkalbėjo, kad planai dėl pakartotinių rinkimų staiga pasikeitė, D. Vinklerė paaiškino, kad, skyrusi laiko apmąstymams, situaciją pamatė kitomis spalvomis:

„Nebuvo taip, kad paskaičiau negražų komentarą ar pakalbėjau su dieduku ar bobute ir apsigalvojau. Savaitgalį ramiai viską apgalvojau nuvažiavusi į kaimą pas tėtį. Kaip jau minėjau, tikrai nenoriu žmonių emocijomis, jų gailesčiu pelnyti rinkėjų balsų. Puikiai suprantu, kad šiuo metu mano šansai yra tikrai neblogi, nes skausmas, emocijos žmones labai veikia. Tačiau man to nereikia, nors puikiai žinau, kad tikrai nebūčiau pati blogiausia Seimo narė", - sakė D. Vinklerė.