Jolanta Blažytė ragina ruoštis cunamiui

Nuo Rusijos rinkos prie Irano. Nuo žemos kvalifikacijos darbuotojų prie robotų. Pramonės revoliucijos laikus primenančių pertvarkų vieno didžiausių šalies verslo koncerno „Vikonda“ valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė imasi ir dėl to, kad susilpnintų nelogiškų valdžios sprendimų poveikį. „Užsienio investuotojų išėjimas yra ženklas, kad visai netrukus Lietuvai gali smogti galingas praradimų cunamis“, - įspėja „Vikondos“ vadovė, raginanti valstybę atsibusti iš nepamatuotų iliuzijų sapno.

- Praėjusią savaitę premjeras Algirdas Butkevičius prabilo apie planus didinti turto mokesčius. Jo argumentas: įmonės, uždirbdamos didžiulį pelną, atlyginimus kelia 1-2 proc., o sau išmoka milijoninius dividendus. Ar premjeras turėjo omenyje ir „Vikondą“?

- Tai, ką sako premjeras ar jo aplinka, nėra tikslu, galėčiau tai pavadinti manipuliacija skaičiais. Atlyginimai pastaraisiais metais Lietuvoje didėjo sparčiau nei verslininkų išsimokami dividendai. Pastebėjau, kai kurie politikai nelabai ir žino, kas yra dividendai. Įmonės juos kartais kaupia net dešimt metų, tik po to išsimoka, akcininkams nusprendus. Be to, dauguma verslininkų tuos pačius dividendus grąžina į įmones naujų investicijų forma.

„Vikondos“ koncerne atlyginimai didėjo panašia progresija, kaip ir visoje šalyje. Dividendai išmokami toli gražu ne kasmet - pelnas dažniausiai lieka įmonėse ir skiriamas naujoms investicijoms.

- Jei premjero žodžiai virstų darbais, kokią įtaką tai turėtų verslui? Kaip tai atsispindėtų šalies ekonomikoje?

- Visų pirma, taip būtų perduota žinia naujiems investuotojams, kad Lietuva yra ta šalis, kurioje verslininkai bus baudžiami už gerus rezultatus. Antra, toks kapitalo ir darbo santykių pajamų koeficiento reguliavimas iškreiptų visas įmonių finansų valdymo ir investicinės grąžos skaičiavimo formules. Pats turto apmokestinimas nėra blogas dalykas. Aš palaikyčiau tą idėją, kad reikia kuo mažiau apmokestinti ar visai neapmokestinti to turto, kuris yra kaip įrankis kuriant naują vertę ir pritraukiant investicijas. Tai būtų kapitalo ir darbo jėgos apmokestinimo mažinimas, reinvestuojamo pelno mokesčio panaikinimas. Kompensuojant praradimus biudžetui, būtų galima labiau apmokestinti tą turtą, kuris skirtas vartojimui ir komfortui, - nekilnojamąjį turtą, automobilius, galbūt prabangos prekes.

Toks modelis būtų išeitis valstybei, kurios finansus, deja, vis dar valdo buhalteriai. Jei juos valdytų finansų strategai, jie tikrai žinotų, kaip mažinti visus mokesčius, bet didinti mokesčių mokėtojų skaičių ir galią.

- Su visais mokesčiais ir pridėtine verte iš Lietuvos išeina jau ne pirma užsienio korporacija. Naujausias praradimas - „Coca-Cola“ uždaro gamyklą Alytuje. Kas Lietuvoje blogai, kad užsienio investuotojai bėga?

- Verslininkai ilgai gyveno iliuzijomis. Buvo labai daug pažadų, kad bus gerinamos verslo sąlygos, liberalizuojami darbo santykiai, kad pridėtinės vertės mokesčio padidinimas prieš ketverius metus yra laikinas dalykas, kad vėliau mokesčiai bus mažinami... Verslas buvo tarsi tas girtuoklis, kuris vaikšto apsvaigęs tol, kol atsimuša kakta į asfaltą. Dabar, atrodo, atėjo metas, kai įmonės pradėjo blaivytis nuo politikų pažadų. Kai kurios tikrai jau „atsitrenkė į asfaltą“, t.y. įkrito į finansinę duobę, o kitos, norėdamos apsisaugoti nuo tokių pasekmių, susikrovė lagaminus.

- Bet gal padėtis nėra tokia prasta - juk Lietuva įvairiuose pasaulio indeksuose yra tarp 50 geriausių pasaulio valstybių?

- Čia jau kas kokią legendą sau sukuria. Bet jeigu nekreipsime dėmesio į ženklus, situacija gali tapti labai bloga. Užsienio investuotojų išėjimas ir yra tas ženklas, kad visai netrukus Lietuvai gali smogti galingas naujų praradimų cunamis, jei nebus imtasi skubių veiksmų.

Kad neatsitiktų kaip toje Šri Lankoje, kai prieš cunamio pradžią vandenynas nuėjo gilyn ir visi džiaugėsi, koks dabar geras bus gyvenimas, - liko galybė omarų, krevečių... Bet paskui nelauktai netikėtai cunamis smogė atgal viską naikindamas. Aukų būtų išvengta, jei žmonės būtų žiūrėję ne į krevetes, bet į gamtos ženklus. Ir būtų pasitraukę į šalies gilumą. Deja... Taip ir mes, gyvendami lūkesčiais ir rankiodami, kaip tas krevetes, politikų pažadus apie neva labai gražią šalies ateitį, nenorime matyti aiškių ir labai svarbių pavojaus ženklų.

- Kodėl kilo nemenkas sujudimas dėl „Coca-Colos“ atleidžiamų 80-ies alytiškių, o „Judex“ koldūnų skandalas, be pragyvenimo šaltinio galėjęs palikti dar daugiau žmonių, šiuo atžvilgiu liko be dėmesio?

- Visų pirma „Coca-Colos“ įvaizdis buvo geras, o „Judex“ - sugadintas. Visiems gaila, kad išeina geras verslininkas, o kad blogas verslininkas turi problemų, niekam galvos neskauda. Ir nesvarbu, kad tuo bloguoju jis tapo ne todėl, kad blogai dirbo, bet tik todėl, kad pakliuvo į politines intrigas ar postų dalybų kovas. „Judex“ verslo atveju, manau, didžiausia problema yra ta, kad niekas taip nieko ir nežino, kas ten iš tiesų įvyko ir kokios povandeninės srovės toje istorijoje veikė. O žemės ūkio ministrė, užuot aiškiai informavusi visuomenę apie įvykius toje bendrovėje, kol kas užsiima tik savo sąskaitų už medžioklę ar vakarienę paieškomis.

Apskritai valdininkams labai paranku formuoti kuo labiau neigiamą verslininko įvaizdį. Taip galima kaip kokiu figos lapeliu prisidengti nesugebėjimą valdyti valstybę. Kaip patogu kiekvieną dieną liaudžiai pranešti: mes čia nekalti, viską darome gerai, bet dėl visų Lietuvos bėdų kalti gobšieji verslininkai.

- Kokia šiandien yra koncerno situacija? Kaip „Vikondos“ įmones pakeitė Rusijos embargas?

- Kiekviena krizė ar embargas, kaip rodo „Vikondos“ istorija, davė jai ne žalą, bet naudą. Per sukrėtimus formuojasi spyrio į užpakalį strategija. Sugebėjome susiimti, susikaupti, atradome naujas rinkas.

Buvo tokių įmonių, kurios gyveno lūkesčiais ir iliuzijomis, kad Rusija užsidarė vos trims dienoms, kad tuoj tuoj viskas bus kaip buvę. Kiekviena iliuzijų ir nepamatuotų lūkesčių diena verslui labai daug kainuoja. Mes tą pačią dieną, kai embargas buvo paskelbtas, susirinkome ir pasakėme vienas kitam: pamirštame tą Rusiją, imame gaublį ir važiuojame kas sau - į visas pasaulio puses, ir ieškome naujų rinkų ir klientų. Rusijos rinkos liko labai nedaug, eksportuojame tik šiek tiek konservuotų daržovių. Anksčiau ten iškeliaudavo didžioji dalis mėsos perdirbimo įmonės produkcijos. Dabar daugiausia jos gaminių išvežama į beveik visas Europos Sąjungos šalis. Intensyviai dirbame su Irano ir Alžyro rinka. Vyksta derybos, ruošiamės dideliems pertvarkymams savo gamyklose, kad galėtume ruošti mėsą pagal skirtingų šalių „halal“ reikalavimus. Dirbdami su egzotiškomis rinkomis kasdien atrandame naujų dalykų. Tarkim, Izraelio vartotojui reikalinga jaučio pirmoji pusė, arabų kraštams - antroji.

- Kaip ieškote darbo rankų?

- Šiuo metu vienas iš mūsų strateginių pasirinkimų - procesų įmonėse automatizavimas. Drastiškai didėjant atlyginimams, ypač nekvalifikuotai darbo jėgai, susidaro tam tikros žirklės, kai geriau atsisakyti nekvalifikuotų darbuotojų su didėjančiais atlyginimais ir priimti sprendimus dėl naujų technologijų diegimo.

Pavyzdžiui, vienoje iš įmonių panaikinome apie 50 darbo vietų, automatizavę procesus, vietoj jų dabar dirba robotai. Robotus prižiūrės vienas žmogus, kuris gaus didžiulį atlyginimą - apie tris tūkstančius eurų. Deja, tas žmogus dirbs ne Lietuvoje, o užsienio įmonėje, kuri tokius specialistus ruošia. Nes Lietuvoje nėra jokios techninės bazės tokiems specialistams ruošti. Nekvalifikuotus, sukuriančius mažą pridėtinę vertę darbuotojus robotais pakeisti labai lengva. O galimybė pritraukti į Lietuvą aukštos kvalifikacijos specialistus politikams rūpi tik lozunguose, bet įstatymais daroma viskas, kad jų būtų kuo mažiau.

Šiuo pavyzdžiu tik noriu pasakyti, kad valdžios populistai, priimdami įstatymus, į problemas žvelgia tik iš savo varpinės, nematydami sisteminių dalykų. Jei Lietuvoje dėl staigaus ir priverstinio minimalaus atlyginimo kėlimo įsisiūbuos naujoji pramonės revoliucija, kur bus padėti nekvalifikuoti ir neturintys motyvacijos tobulėti darbuotojai? O pats blogiausias variantas laukia tada, jei jie bus tik kaip trukdis atsivežti iš trečiųjų šalių kvalifikuotų ir labai pramonei reikalingų specialistų. Jau dabar girdžiu populistų argumentus: „Kam jums imigrantai, jei užtenka savų bedarbių?“ O kad įmonėms reikalinga ne darbuotojų kiekybė, bet ir kokybė, - apie tai Lietuvoje apskritai vengiama kalbėti. Tik skundžiamasi, kad atlyginimai nekyla dėl mažo darbo našumo. Deja, su atvarytais iš darbo biržos mėlynanosiais to našumo nelabai pakelsi.

- Statybų, logistikos srityje dirba vis daugiau užsienio piliečių. Nesidairote į juos?

- Jau esame įdarbinę keletą ukrainiečių. Kadangi jie yra aukštos kvalifikacijos, dirba itin greitai ir efektyviai ir uždirba daugiau negu iš darbo biržos atsiųsti lietuviai.

Imigracijos politika, vertinant iš verslo pozicijų, turi daugiau pliusų negu minusų. Aš būčiau už tai, kad atsivežtume kvalifikuotų ir labai efektyviai dirbančių žmonių iš Ukrainos ir Baltarusijos, užuot uždėję ant verslo pečių nekvalifikuotų darbuotojų įdarbinimo naštą, atėmę visai įmonės komandai galimybę užsidirbti papildomai.

- Tai mokėkite lietuviui vakarietišką atlyginimą ir jis grįš į Kėdainius ir dirbs taip pat našiai, kaip išmoko Anglijos mėsos perdirbimo fabrike.

- Taip, jis gali Lietuvos gamykloje užsidirbti didesnį atlyginimą, bet visi procesai turi būti sustyguoti taip, kad niekas jam netrukdytų. Kai darbas yra komandinis, tarkim, prie gamybos linijos, norintis užsidirbti daugiau kenčia dėl kito darbuotojo, kuris to negali arba nenori, kuris mėgsta pravaikštas, kuris į gamyklą atėjo dėl pašalpų ar išvarytas iš darbo biržos. Tokie žmonės stabdo visą gamybos procesą, mažina našumą, efektyvumą, didina įmonių sąnaudas, per juos negali užsidirbti kiti darbuotojai.

Didžiulė globa, kuria apgaubiami tie žmonės, turi ir neigiamą atspalvį. Iš etinės pusės tai gražu, bet iš ekonominės - nenaudinga. Reikia suderinti tuos dalykus.

Vyksta socialinė degradacija, ir šis procesas vis spartėja. Siekiantys tikslų, norintys iškilti, daryti karjerą žmonės dairosi į užsienio šalis. Stabdant emigraciją, manau, būtų teisingesnis toks kelias: pirmiausia dėl trijų svarbių dalykų - labai efektyviai dirbančių darbuotojų ir specialistų, atsivežtų iš trečiųjų šalių, liberalaus darbo kodekso ir mažinamų mokesčių - iškelti šalies atlyginimų vidurkį į daug aukštesnį lygį ir tada jau laukti, kol esami ir būsimi emigrantai patikės, kad ir Lietuvoje galima užsidirbti, ir sustabdys savo ketinimus emigruoti ar net grįš iš užsienio šalių.

- Vienas po kito savo verslą į užsienį iškelia ir lietuvių verslininkai. Negalvojate pasekti jų pavyzdžiu ir įsikurti kad ir Latvijoje, kur, kaip išsiaiškinote, net agurkus konservuoti naudingiau?

- Studijavome situaciją Latvijoje. Ten daug liberalesnis Darbo kodeksas, didesnės galimybės atsivežti imigrantų, tų pačių ukrainiečių ir baltarusių, geresnė mokestinė aplinka. Latvijoje sukurta tokia struktūra, kad veikia labai daug mikroįmonių, ir visi brangiai apmokami specialistai dirba jose kaip savininkai, ir savo atlyginimus jie gauna per kapitalo pajamas, turinčias mažą apmokestinimą. Tai leidžia sutaupyti daug sąnaudų. Labai stipriai sumažinus kapitalo mokesčius, Latvijos rinka aktyviai domisi investuotojai, todėl į verslą lengviau prisitraukti pigesnių pinigų.

Bet visada sakau, kad jei ir emigruosiu su savo verslu, norėčiau būti ta, kuri išvažiuodama užgesins oro uoste šviesas, - kad būčiau paskutinė.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"