Įteisinti nauji santykiai: daugiau darbo, mažiau poilsio

Po ilgų, metus trukusių diskusijų, derybų, nuostatų derinimų, pasiūlymų svarstymo, nepasitenkinimų ir profesinių sąjungų protestų Seimas naujai reglamentavo darbo santykius Lietuvoje.

Darbo teisė pasipildė naujuoju Darbo kodeksu. Antradienį už šį dokumentą balsavo 65 Seimo narių, 12 buvo prieš, 14 parlamentarų susilaikė.

Naujasis Darbo kodeksas turėtų įsigalioti 2017 m. sausio 1 d.

Naujasis Darbo kodeksas su lydimaisiais teisės aktų pakeitimais yra vienas iš septynių naujojo socialinio modelio sukūrimo paketų, kuriuo siekiama tobulinti darbo santykių reglamentavimą.

Naujame kodekse įteisintos nuostatos dėl informacijos apie darbo užmokestį ir dirbtą darbą, išskaitų iš darbo užmokesčio pateikimą.

Pagal priimtas nuostatas darbdavys ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu privalės darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę. Duomenys apie atskiro darbuotojo darbo užmokestį galės būti teikiami ar skelbiami tik įstatymų nustatytais atvejais arba su darbuotojo sutikimu.

Darbuotojo reikalavimu darbdavys taip pat privalės išduoti pažymą apie darbą toje įmonėje, nurodydamas darbuotojo darbo funkciją ar pareigas, kiek laiko jis dirbo, darbo užmokesčio dydį ir sumokėtų mokesčių bei valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį.

Naujajame kodekse reglamentuoti atvejai ir tvarka, kada gali būti daromos išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio. Išskaitos galės būti daromos šiais atvejais: grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms; grąžinti sumoms, permokėtoms dėl skaičiavimo klaidų; atlyginti žalai, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė darbdaviui; išieškoti atostoginiams už suteiktas atostogas, viršijančias įgytą teisę į visos trukmės ar dalies kasmetines atostogas, darbo sutartį nutraukus darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių arba dėl darbuotojo kaltės.

Išskaitų iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, dydis negalės viršyti 20 proc. išmokėtino darbo užmokesčio, o išieškant išlaikymą periodinėmis išmokomis žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimą ir žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimą - iki 50 proc. darbuotojui išmokėtino darbo užmokesčio.

Seimas nepritarė parlamentaro Vytauto Antano Matulevičiaus siūlymui, kad darbdavys darbuotojų skatinimui turėtų skirti ne mažiau kaip 25 proc. gaunamo pelno.

Seimas priėmė nuostatas dėl žalos atlyginimo ir nustatė, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalės atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą ir neturtinę žalą. Atlygintinos turtinės žalos dydį sudarys tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos.

Kaip nustatyta naujajame kodekse, darbuotojas privalės atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo 3 vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, - ne daugiau kaip jo 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio.

Tačiau darbuotojas privalės atlyginti visą žalą, kai: žala būtų padaryta tyčia; žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių; žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo; žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo; padaryta neturtinė žala; visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje.

Darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas galės sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusios darbo sutarties šalies finansines ir ekonomines galimybes, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia.

Jeigu darbdavys buvo apdraudęs darbuotojo civilinę atsakomybę, darbdavys privalės kreiptis dėl draudimo atlyginimo išmokėjimo tiesiogiai į draudiką. Jeigu darbdavys privalo atlyginti darbuotojui žalą, padarytą dėl darbuotojo suluošinimo ar kitokio jo sveikatos sužalojimo, ar jo mirties atveju, ar dėl jo susirgimo profesine liga, darbdavys privalės žalą atlyginti tiek, kiek jos nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmokos.

Kaip įtvirtinta kodekse, darbo sutarties šalys ir jų atstovai savo interesus galės derinti ir įgyvendinti naudodamiesi socialinės partnerystės formomis.

Socialinės partnerystės šalimis - socialiniais partneriais - bus laikomi darbuotojų atstovai ir darbdavių atstovai bei jų organizacijos, o partnerystės darbdavio lygmeniu - darbdavys ir darbuotojų atstovai.

Socialinė partnerystė galės būti vykdoma šiais lygmenimis: nacionaliniu, šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu), teritoriniu (savivaldybės, apskrities), darbdavio, darbovietės.

Darbuotojų atstovais bus laikomi profesinė sąjunga, darbo taryba ar darbuotojų patikėtinis. Pagal patvirtintas nuostatas profesinės sąjungos kolektyviai atstovaus savo nariams. Kolektyvinės derybos, kolektyvinių sutarčių sudarymas ir kolektyvinių darbo ginčų dėl interesų inicijavimas bus išimtinė profesinių sąjungų teisė. Taip pat atskirai liks galioti Profesinių sąjungų įstatymas.

Darbo tarybos darbdavio iniciatyva turės būti sudaromos visose darbovietėse, kuriose darbuotojų skaičius 20 ir daugiau. Tais atvejais, kai daugiau nei pusė darbuotojų priklausys profesinėms sąjungoms, darbo tarybos bus nesudaromos, o jų funkcijos perduodamos profesinėms sąjungoms. Darbo taryboms suteikta teisė vykdyti informavimo ir konsultavimo procedūras, kuriomis darbuotojai ir jų atstovai bus įtraukiami į darbdavio sprendimų priėmimą. Jei darbuotojų skaičius mažesnis negu 20, atstovavimo darbuotojams funkciją įgyvendins darbuotojų išrinktas patikėtinis.

Naujame darbo kodekse nustatyta nauja Trišalė tarybos formavimo tvarka. Ji bus sudaroma Vyriausybės nutarimu ketverių metų kadencijai iš 15 narių: po lygiai iš nacionaliniu lygmeniu veikiančių profesinių sąjungų organizacijų ir darbdavių organizacijų atstovų, Vyriausybės atstovų. Trišalės tarybos atstovas negalės eiti pareigų daugiau nei 2 kadencijas iš eilės.

Profesinių sąjungų organizacijos ir darbdavių organizacijos, pretenduojančios deleguoti savo atstovą į Trišalę tarybą, turėtų atitikti 7 kriterijus, pavyzdžiui, turėti juridinio asmens statusą, turėti ne mažiau kaip 5 pagal neterminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus, veikti nepertraukiamai mažiausiai 3 metus, profesinių sąjungų organizacijos turės jungti ne mažiau negu 0,5 proc. dirbančių asmenų, o darbdaviai įdarbinti ne mažiau negu 3 proc. dirbančių asmenų ir kt.

Kaip įtvirtinta kodekse, Trišalė taryba svarstys klausimus ir teiks išvadas ir pasiūlymus šiose darbo, socialinės ir ekonominės politikos srityse: užimtumo ir darbo santykių, darbo užmokesčio politikos, socialinio draudimo ir socialinės apsaugos, darbuotojų saugos ir sveikatos, socialinės partnerystės ir kolektyvinių darbo santykių ir kitų klausimų.

Kodekse nustatyta, kad darbdaviai, darbdavių organizacijos, profesinės sąjungos ir profesinių sąjungų organizacijos turės teisę inicijuoti kolektyvines derybas dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo ar pakeitimo. Kolektyvinėse derybose darbuotojams galės atstovauti tik profesinės sąjungos.

Kolektyvines sutartys bus taikomos darbuotojams - jas sudariusių profesinių sąjungų nariams. Jei profesinė sąjunga ir darbdavys susitars dėl darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties taikymo visiems darbuotojams, ji bus taikoma visiems darbuotojams, jei ją patvirtins visuotinis susirinkimas.

Kolektyvinė sutartis galios ne ilgiau kaip ketverius metus, išskyrus atvejus, kai kolektyvinėje sutartyje būtų nustatyta kitaip.

Pagal kodeksą galės būti sudaroma nacionalinė (tarpšakinė), teritorinė, šakos (gamybos, paslaugų, profesinė), darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinė sutartis.

Darbo ginčai bus skirstomi į darbo ginčus dėl teisės (individualūs darbo ginčai dėl teisės ir kolektyviniai darbo ginčai dėl teisės) ir kolektyvinius darbo ginčus dėl interesų.

Darbo ginčus dėl teisės nagrinės darbo ginčų komisija arba teismas. Darbo ginčai dėl teisės galės būti nagrinėjami komerciniame arbitraže, jeigu dėl tokio nagrinėjimo sutars darbo ginčo šalys po kilusio ginčo.

Darbo ginčų komisijos bus nuolatinės ir veiks prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių skyrių.

Kaip nustatyta kodekse, jeigu darbuotojas kreipsis į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalės įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Atleidimo iš darbo bylose ir bylose dėl neteisėto atsisakymo priimti į darbą, atleidimo iš darbo arba atsisakymo priimti į darbą teisėtumą privalės įrodyti darbdavys.

Kodekse įtvirtinta, kad profesinės sąjungos ar jų organizacijos turės teisę organizuoti streiką trimis atvejais: kai ginčo komisija konstatuoja neišspręstą kolektyvinį darbo ginčą dėl interesų ar viena iš šalių pasitraukia iš derybų, ar darbdavys (darbdavių organizacija) nepaskiria narių į ginčo komisiją per išankstinį kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų nagrinėjimą; kai tarpininkas priima sprendimą konstatuoti neišspręstą ar iš dalies išspręstą kolektyvinį darbo ginčą dėl interesų; kai darbdavys ar jų organizacija nevykdo darbo arbitražo sprendimo.

Streikas galės būti įspėjamasis, trunkantis ne ilgiau kaip dvi valandas, arba tikrasis. Darbdavio lygmens streikui skelbti turės būti gautas ne mažiau kaip ketvirtadalio profesinės sąjungos narių sutikimas. Šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) lygmens streikui skelbti turės būti priimamas atstovaujančio organo sprendimas.

Apie būsimo įspėjamojo streiko pradžią darbdavys ar darbdavių organizacija ir atskiri jos nariai - darbdaviai turės būti įspėti raštu ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas, o prieš tikrojo streiko pradžią - ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas nusiunčiant jiems profesinės sąjungos ar jų organizacijos sprendimą skelbti streiką.

Darbdavių įmonėse ir šakose, kurios teikia neatidėliotinas (gyvybines) paslaugas visuomenei, tikrojo ir įspėjamojo streiko metu turi būti užtikrintas minimalus šių paslaugų teikimas visuomenei, pavyzdžiui, kai teikiamos sveikatos priežiūros, elektros energijos, vandens ir šilumos, dujų tiekimo paslaugos ir kt. Pagal kodeksą bus draudžiama skelbti streiką greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbuotojams ir kitiems darbuotojams, kuriems teisę streikuoti riboja įstatymai.

Streike dalyvaujantiems darbuotojams nebus mokamas darbo užmokestis ir jie bus atleidžiami nuo įsipareigojimų atlikti savo darbo funkcijas.