Išskirtinis interviu su Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininku A.Stančiku: Pinigus ES dalija neteisingai

- ES šalių vadovai sutarė, kad Lietuvos žemdirbiams tiesioginės išmokos padidės 70 proc. ir 2020 metais sieks 676 litus už hektarą. Juk gerai? - „Respublika“ klausė Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininko Andriejaus STANČIKO.

- Nieko mes čia nelaimėjome, tik pralaimėjome. Daugelis mūsų ūkininkų neatlaikys konkurencijos sąlygų ir mes kaip žemdirbiai išnyksime.

Mūsų pagrindinis kovos objektas buvo sąžiningos išmokos ir konkurencijos sąlygų sulyginimas. Nors išmokos kiek padidintos, skirtumas tarp išmokų ES šalių žemdirbiams išlieka. Lietuvoje jos sieks 75 proc. ES vidurkio, tai yra bus 25 proc. mažesnės nei vidurkis. Ką ir kalbėti apie tai, kad kai kuriose šalyse jos bus keliskart didesnės. Labiausiai mes nesutinkame dėl naujo atskaitos taško - 2020 metų. Prasidės dar vienas pereinamasis laikotarpis. O Europa jau kalba, kad ir nuo 2020 metų bus dar vienas pereinamasis laikotarpis. Ir taip iki begalybės. Konkuruoti su kitų šalių ūkininkais bus labai sunku. Dar bandysime su Latvijos ir Estijos žemdirbiais tartis, ką galima pakeisti, mat galutinį sprendimą priims Europos Parlamentas.

Mums aiškina, kad nevienodos išmokos kaip tik yra konkurencijos sąlygų sulyginimas, nes esą Vakaruose algos yra didesnės. Tačiau palaukite. Negi mūsų žmonės, dirbantys žemės ūkyje, neturi teisės gauti tokių algų kaip Vokietijoje? Juk visos kitos išlaidos yra vienodos. Negi maisto produktai pas mus pigesni? Nė velnio nepigesni.

- Kitaip tariant, geriau tegul išmokos net būtų sumažintos, kad tik mūsų žemdirbiai gautų ne mažiau nei ES vidurkis?

- Aišku. Mes apie dydžius nekalbame. Mums nesvarbu, 50 ar 150 litų gausime. Svarbiausias yra pats lygiateisiškumo principas, vienodos konkurencijos sąlygos. Skirtumas gali būti, bet jis turi būti protingas. Juk jeigu ūkininkas nori išsilaikyti, tai jis ir kažką uždirbti turi. Kai išmokos keliskart mažesnės nei kitur, reikia pakelti žemės ūkio produkcijos kainas. O dar savo dalį ir prekybininkai prideda, valstybė 21 proc. PVM pasiima. Todėl kainos ir išauga, nors žemdirbių dalis yra pati mažiausia.

- Pereinamasis laikotarpis šiemet jau turėjo baigtis, bet nesibaigė. Ar tai nėra Briuselio įsipareigojimų nevykdymas?

- Būtent. 2007-2013 metų laikotarpis buvo pereinamasis, kad ir mes galėtume savo įsipareigojimus įvykdyti - gamtosaugos, gyvūnų gerovės ir t.t. Mes visa tai esame padarę ir senąją Europą net aplenkėme. Bet ir vėl sakoma, kad pereinamąjį laikotarpį reikia pratęsti. Be jokių argumentų. Sakoma, kad darbo jėgos judėjimas turi būti laisvas. Tačiau jei aš kaip ūkininkas jums už darbą siūlau 50 litų, o vokietis - 150 litų, tai aišku, pas kurį eisite dirbti. O aš daugiau pasiūlyti negaliu. Žiūrint valstybiškai, parengti kvalifikuotus darbuotojus valstybei kainavo, išvažiavęs į Vokietiją žmogus ten mokės mokesčius, išlaikys pensininkus, bedarbius, švietimą. O kas Lietuvai iš to? Jeigu jau išmokos mokamos didesnės ir taip sudaromos sąlygos mokėti didesnes algas, tai tada tegul vokiečiai padeda mums spręsti socialines problemas ir nuo skirtumo už išmokas moka Lietuvai socialinius mokesčius.

- Jei Briuselis įsipareigojimų nevykdo, tai gal ir mes nevykdykime? Pavyzdžiui, ir toliau drauskime pardavinėti žemę užsieniečiams.

- Ūkininkai kaip tik apie tai intensyviai diskutuoja ir kovo viduryje vyksiančiame visuotiniame žemdirbių suvažiavime tai bus svarbiausias klausimas. Ūkininkai sako: jokių pardavimų užsieniečiams bent iki kol gausime vienodas išmokas kaip ir kiti ir galėsime patys pirkti Lietuvos žemę. Tiesa, ir dabar per tarpininkus užsieniečiai lietuvišką žemę perka, nežinau, kur žiūri Valstybės saugumo departamentas. Jei įstatymas neleido žemės pirkti, bet ji nupirkta, tai gal panaikinkime neteisėtus sandorius ir grąžinkime žemę valstybei? Būtent taip ketina elgtis Vengrija. Mūsų protėviai kiekvieną žemės pėdą gynė krauju, mes samdome NATO kareivius, kad ją saugotų, o patys baigiame ją išdalyti. Kieno žemę tada saugome?

- Kodėl ES iš viso remia vienintelę sritį - žemės ūkį, o ne, pavyzdžiui, tekstilę, baldų gamybą?

- Čia jau reikia prisiminti istoriją. Po karo ėmus trūkti maisto, buvo pradėta skatinti žemės ūkio prekyba. Suvokta, kad maistas yra svarbiausias produktas.

- Tai kodėl tada ES skatina, kad būtų kuo mažiau gaminama: mokama už pasitraukimą iš žemės ūkio gamybos, mokama už karklų auginimą ir t.t.? Norima, kad maisto imtų trūkti ir būtų galima sukelti kainas? O gal tiesiog norima atsikratyti konkurentų?

- Ir tas, ir tas. Pastaruoju metu žemės ūkio rėmimas iš viso pasidarė kažkoks keistas: skatinama ne gamyba, o negaminimas. Atsirado „sofos ūkininkai“, gaunantys pinigus už nieko neveikimą. O pasaulyje maisto gamyba nebespėja vytis augančio gyventojų skaičiaus. Tačiau senoji Europa į mus žiūri kaip į rimtus konkurentus, kuriuos reikia eliminuoti. Kad patys nedirbtume.

Štai žvejams davė pinigų už laivų supjaustymą. Kas atsitiko? Vėjas pasisuko, menkės atplaukė, o jų gaudyti nebėra kam. Gaudo kitų šalių žvejai. Jei ir padidintų lietuviams kvotas, nebebūtų kam gaudyti. Taip ir su žemės ūkiu norima padaryti. Ar tai ne konkurentų žlugdymas?

Mes esame reikalingi ne kaip gamintojai, o tik kaip vartotojai. Pinigai turi būti skiriami už tai, kad gaminame, o ne už tai, kad durnių klijuojame. O tada ir mažesnes kainas galima palaikyti.

- Iki šiol prie tiesioginių išmokų žemdirbiams skyrimo prisidėdavo ir Lietuva. Tačiau ar ji turės tokių galimybių ir toliau, turint omenyje, kad vien jau Ignalinos jėgainei uždaryti pavyko gauti dukart mažiau, nei reikėjo?

- Ne vien valstybės finansinis pajėgumas yra esmė, nors tas pajėgumas iš tikrųjų sumažės. Valstybė, tarkime, Lietuva, remti savus ūkininkus iš nacionalinio biudžeto turėjo teisę tik pereinamuoju laikotarpiu. Nuo 2014 metų visi pinigai eis tik iš ES biudžeto, kad kiekviena šalis pagal savo ekonominį pajėgumą dar labiau neiškraipytų rinkos. Jei Lietuva ir toliau rems, jai grės sankcijos.

Norima mažąsias valstybes išstumti iš rinkos. O kalbama apie vieningą Europą, demokratiją. Jokios demokratijos nėra. Kai buvo skatinamas žemės ūkio modernizavimas, negalvokite, kad dėl lietuvių ar latvių tai buvo daroma. Juk kai skiriama parama, 60 proc. prie projekto turi prisidėti pats ūkininkas. O ir likusius pinigus iš ES jis gauna ne iš karto. Jei reikiamos sumos neturi - ima paskolą ir per visą jos laikotarpį dar apie 30 proc. palūkanų forma atiduoda europietiškiems bankams. O ir tuos traktorius ar kitą techniką perka iš vokiečių ar prancūzų. Visi pinigai išvažiuoja atgal. Senosios šalys skatina savo gamybą. Kapitalizmas nėra toks dosnus, koks nori pasirodyti.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"