Iš kur Lietuvai pateka Saulė?

Naujųjų propagandininkų - "vesternizatorių" ir "europeizatorių" - rašiniuose ir šnekose esame vaizduojami kaip "tamsi minia", niekaip neįsikalanti į galvą šventos tiesos. Kaltinimų lavinoje nelengva iš karto susigaudyti, kas tai per tiesa, bet ir čia gelbsti nesena patirtis.

Ji padeda suvokti, ko nenori suprasti prieš istorijos pažangą ir šviesią vakarietišką Lietuvos ateitį referendumais kovojantys bukagalviai tamsuoliai.

[CITATA]

Esame tamsūs ir apgailėtini varguoliai, nes nesuprantame minėtos tiesos - kad Lietuvoje nuo šiol saulė pateka iš Vakarų ir mūsų danguje ji privalo šviesti tik kaip visas kitas žvaigždes užgožiantis Europos Sąjungos šviesulys. Be abejo, tai ironiškos eilutės.

Tačiau ar įmanoma rašyti kitaip regint akį rėžiančius panašumus tarp vakarykščių tarybinės propagandos asų ir šiandieninių eurosąjunginės integracijos šauklių minčių turinio ir jų raiškos?

Akla neapykanta "buržuaziniams nacionalistams" alsuojantys komunistiniai rašeivos tūžo, kad svajoję apie tautos laisvę ir nepriklausomą valstybę "nacionalistai" siekė pakirsti "internacionalinę broliškų tarybinių tautų draugystę" ir sugriauti "bendrą tarybinių žmonių tėvynę" - atiduoti ją išdraskyti Vakarų imperializmo grobuonims. Buvome gąsdinami, kad tokiu atveju mūsų tykos baisus pavojus panirti į Vakarų sutemas. Šiandieninių jų įpėdinių rašiniuose dvelkia ta pati dvasia ir išliko ta pati propagandinė schema. Sukeisti tik vertinamieji ženklai: vakarykštė Rytų šviesa virto baugia tamsa, o Vakarų sutemos - skaisčiai danguje žėrinčia europinės saulės šviesa.

Toks mechaniškas ženklų sukeitimas atskleidžia akivaizdžias intelektines ir vertybines vakarykščių sovietizatorių ir šiandienos europeizatorių sąsajas ir jų dvasinės giminystės pagrindą. Tikrais dvasios broliais juos daro tai, kad vienų ir kitų sąmonėje bei vaizduotėje nėra vietos tokioms "atgyvenoms" kaip tauta ir valstybė.

Kaip ir dera propagandos fronto kareiviams, jie nelinkę apsikrauti varginančia dalykiškų analizių našta ir svarstyti esminių Lietuvos santykių su Rytais ir Vakarais klausimų. Juk kur kas lengviau ir patogiau prisiimti "pažangos vėliavnešių" ir "atsilikusių tamsuolių" švietėjų vaidmenį. Toks vaidmuo leidžia geriausių tarybinių tradicijų dvasia be skrupulų vainoti kitaip manančius piliečius. Jiems klijuoti ne tik ideologinių priešų etiketes, bet ir chamiškai apdalinti jų žmogiškąjį orumą žeminančiais epitetais.

Todėl šių vedlių į "Vakarus", "Europą" bei "Europos Sąjungą" rašiniuose ir šnekose sunku įžvelgti požymių, kad jie bent numano, jog šios trys tikrovės anaiptol nėra viena ir tas pat, o jų santykiai buvo ir tebėra sudėtinga ir gilių tyrimų reikalinga tema.

Jie drąsiai veda į "Vakarus", "Europą" ir "Europos Sąjungą" būtent todėl, kad nežino, kur iš tiesų ragina eiti. Nes turbūt neįtaria, kad visos šios trys sąvokos yra tik apgailėtinos propagandinės klišės - tokios pat tuščios ir miglotos abstrakcijos, koks kadaise buvo "šviesaus komunizmo rytojaus" vaizdinys.

Jiems atstovauja Platonas ir Aristotelis, šv. Augustinas ir šv. Tomas Akvinietis, Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci) ir V. van Gogas (V. van Gogh), Dantė, Gėtė (Goethe) ir Prustas (Proust).

Bet "Vakarų" ar "Europos" paveldas yra ir dešimtis milijonų gyvybių nusinešusios K. Markso (K. Marx) ir Adolfo Hitlerio idėjos. O kas galiausiai buvo Leninas, Stalinas ar Pol Potas, jei ne "pažangių europinių idėjų" sekėjai ir uolūs įgyvendintojai?

Galima retoriškai paklausti: ar, turint omenyje tokias daugiaprasmybes, TEN vedamiems piliečiams tikrai nederėtų paaiškinti, kur vis dėlto skubama? Šis klausimas įgyja labai konkrečią prasmę prisiminus dar vieną vertą dėmesio aplinkybę.

Lietuva išsiveržė iš imperijos, kurios vienintelis ir paskutinis prezidentas buvo rusų komunistas M. Gorbačiovas, ir strimgalviais veržiasi į kito, tik dabar jau portugalų, komunisto Ž. Barozo (J.Barroso) vadovaujamą naują imperinį darinį. Ar iš tiesų tai tik atsitiktinis, ar vis dėlto didžiai simbolinis ir turintis milžinišką praktinę reikšmę sutapimas?

Nėra jokių abejonių, kad vengiant kelti tokius "nepatogius" klausimus ir nemėginant perprasti Europos Sąjungos prigimties ir integracijos tikslų posakis "juo Lietuvoje daugiau Europos, juo geriau" yra ne tik tuščia propagandinė klišė, bet gali tapti tikra tautos savanoriškos savižudybės formule.

Lietuva pusę amžiaus jau gyveno nuolatos gilėjusios "integracijos" sąlygomis. Toji "integracija" žadėjo tautai vienintelę perspektyvą - išeiti istorijos nebūtin paliekant po savęs tik vardą.

Todėl prieš tokią "integraciją" buvo sukilta vos pasitaikius progai.

Turint tokią istorinę patirtį savaime turėtų kilti klausimas: o kokią ateitį tautai ir valstybei žada vedlių į Vakarus raginimai gilinti euroatlantinę integraciją?

Ar iš tiesų galima nuleisti negirdomis atvirus ES vadovų pasisakymus, kad tautų ir valstybių vieta istorijos sąvartyne? Maža to, raginimus, kurie skamba neregėtai spartaus tautos fizinio nykimo fone.

Prieš septyniasdešimt metų, kai pirmieji kalinių vagonai iš Lietuvos jau riedėjo į "naujosios tarybinės tėvynės" platybes, "saulės iš Rytų" sveikintojai nesutriko ir aiškino, kad Lietuvai aušta naujo ir nuostabaus gyvenimo rytas.

Daugelis Rytų saulės šlovintojų ir jų mokiniai tiesiog pakeitė garbstomą stabą - dabar juo tapo Vakaruose patekanti saulė. Bet šios stabmeldystės esmė - jos turinys ir prasmė - tebėra ta pati.

Tūžmingai klausdami, ar MES norime pakenkti Lietuvos euroatlantinei integracijai ir sugriauti ES, jie verčiau klaustų tiesiai ir atvirai, kaip tai darė jų pirmtakai ir mokytojai: ką, JŪS sumanėte išlikti kaip tauta ir JUMS dar reikalinga valstybė? Būtų bent jau sąžiningiau.

Daugiau skaitykite: www.respublika.lt