Iš ko gyvensime, kai nebeliks ES pinigų?

JAKAVONIS: 2020 metais baigiasi išmokos Lietuvai iš Europos Sąjungos fondų. Kaip, pasibaigus toms išmokoms, Lietuva gyvens?

J.ZYKUS: Nėra aišku, ar iš tos paramos yra daugiau naudos ar daugiau žalos. Kokia situacija yra gamtoje? Pvz., gamtininkai yra nustatę: jokiu būdu nelesinkite paukščių, nes juos pripratinsite, o kai kur nors išvyksite arba užmiršite juos lesinti, jie visi žus. Kažkas panašaus yra su žmonėmis. Vakarai mums teikia paramą. Tam tikra dalis visuomenės dabar tik iš to ir maitinasi. Kai pasibaigs europinė parama, jie liks pliki, basi ir nebežinos, kuo užsiimti. Kita visuomenės dalis turės juos išlaikyti.

Parama baigiasi 2020 metais. Jau dabar turiu rezultatus, kaip mes atrodome Europoje. Mes dabar esame pasiekę tokį lygį, kad mums priklausytų tik maža dalis paramos, o didžiąją dalį turėtume mokėti. Bet kai padarys perskaičiavimą ir išeis Anglija, tapsime tikrais donorais, mes turėsime mokėti patys. Įsivaizduojate, užuot gavę paramą, dabar turėsime patys mokėti.

Dabar yra arti tūkstančio viešųjų įmonių, kurių didžiąją dalį pajamų sudaro europinė parama. Ten dirba apie 40 tūkst. žmonių. Iš tų 40 tūkst. apie pusė liks bedarbiais. Maža to, visi šie pinigai, kurie yra gaunami, - ne paslaptis, naujienos nepasakysiu, - yra įsisavinami. O jeigu paprastai šnekant, tai pasisavinami, kai yra daromi tik popieriai, o pinigus pasiima. Bet jie paskui pasklinda po visuomenę, nes kiekvienas pinigas, ar pavogtas, ar uždirbtas, per metus pakeičia penkias kišenes. Vadinasi, nesvarbu, mes gavome ar negavome asmeniškai pirmame etape, bet kiekvieno mūsų kišenėje yra tas europinis pinigėlis.

Maža to, dar gauname maždaug tokią pačią sumą neuždirbtų pinigų iš mūsų emigrantų, kurie siunčia, kurie mano, kad galbūt kada grįš į Lietuvą. Mes dar labai neatsakingai skolinamės. Ir visa tai apsunkins šitą dalyką. Klausimas, kaip mes gyvensime, ką mes darysime.

Grįžtant prie to, kaip mes atrodome Europoje. Jeigu visų šalių sukurtą produktą paimame kaip 100 proc. ir žiūrime, kaip Lietuva atrodo, tai mes nuo 2008 metų padidėjome 22 proc. Anglija nukrito 10 proc., Prancūzija - 6 proc. Viena Vokietija 4 proc. yra užaugusi. Graikija net 26 proc. nukrito ir t.t. Žodžiu, visos tos valstybės, kurios mus remia, visų pragyvenimo lygis, sukurtas produktas mažėja, o mūsų, ėmėjų, didėja.

Kad Lietuvoje po 2020 metų galėtume gyventi, tai jau dabar valdžia turi priimti tokius įstatymus, kurie leistų mums dirbti. Leistų tiesti kelius, geležinkelius, statyti tiltus, kasti tunelius. 15 metų niekaip neįteigiu, kad reikia leisti už privačius pinigus Vilniuje kurti metropoliteną. Stovėdami spūstyse, sudeginame tris miesto biudžetus ir tuos pinigus išsiunčiame į Maskvą pirkdami kurą. Tie sudeginti pinigai tik teršia gamtą.

A.SKARDŽIUS: Žmonėms reikia meškerės, o ne žuvies, kalbant apie europinę paramą. Europinė parama skiriama tam, kad Europos Sąjungos valstybėse išsilygintų pragyvenimo lygis, ekonomika ir t.t. Tačiau, gaunant tą paramą, labai svarbu, kur ji nukreipiama, kokiam prioritetui. Čia vėl galima pakartoti tą metaforą: ar perkame žuvį ir ją suvalgome, ar tiesiog gauname meškerę ir išmokstame žvejoti.

G.JAKAVONIS: Per ilgai mokėmės.

A.SKARDŽIUS: Be abejo. Pirkome žuvį ir išleidome visokiems abejotiniems reikalams. Panašiai kaip su valstybės biudžetu, kaip su investicine programa, kada kiekvienas, kas prieina, bando nugvelbti poliklinikai ar mokyklos stogui, stadionui, dar kažkam. Ir tai vadinasi valstybės investicinė programa. Taip buvo per visą nepriklausomybę ir dabar žvelgiant į 2018 metų valstybės investicinės programos projektą, kuris pasiekė Seimą ir prasidėjo svarstymo procedūra, iš esmės niekas nesikeičia. Tai tikrai nebūtų galima vadinti valstybės investicine programa, o tiesiog investicine programa, orientuota pagal tam tikrų regionų, tam tikrų politikų pageidavimus.

Pirmiausia valstybė turi išsigryninti prioritetus tiek dėl savo investicinės programos, kur keliauja mokesčių mokėtojų pinigai, tiek dėl europinių lėšų, kad būtų pasiektas Europos Sąjungos pragyvenimo vidurkis. Ir kai jisai pasiekiamas, tada jau valstybė tampa donore šalims, esančioms, sakykime, žemiau to vidurio brūkšnio.

Kol kas Lietuva gauna paramą. Kiekvienų metų, tiek praėjusių, tiek šių, tiek ateinančių, biudžete apie 2 mlrd. su trupučiu eurų. Lyginant su BVP, kurį sudaro 50 mlrd., tas nuošimtis tikrai nėra daug. Tai viso labo tik 4 proc.

Tačiau grįžkime prie to, kaip efektyviai per 13 metų nuo įstojimo į Europos Sąjungą išnaudojome tą paramą. Dešimtbalėje sistemoje vertinčiau riebiu trejetu. Ne daugiau. Nes parama daugiausiai buvo skiriama žemės ūkiui ir kitoms abejotinoms sritims, kur pasibaigus paramos laikotarpiui negalėsime pasigirti, kad sukūrėme pramonę, kuri yra konkurencinga Europoje. Kur galėtume pasidžiaugti gerai apmokamomis darbo vietomis ir t.t. Rezultatas gana menkas, neturime kuo didžiuotis.

O tie projektai turi būti ilgalaikiai, paremti nacionaliniu susitarimu nepriklausomai nuo to, kas yra valdžioje - dešinė ar kairė. Jie turi būti tęstiniai, išgryninti valstybės nacionaliniai prioritetai. Kalbu apie investicinę Vyriausybės programą ir europinių lėšų panaudojimą valstybės prioritetams.

G.JAKAVONIS: Stojant į ES mūsų siekiamybė buvo, kad išsilygins pragyvenimo lygis, ekonomika, bet manyčiau, kad iš to stojimo visų pirma laimėjo tiktai didžiosios senosios valstybės, nes laimėjo mūsų rinką. Ir iš kitos pusės - savo ekonomikai pigią mūsų darbo jėgą. Ką ir kalbėti apie paramos panaudojimo efektyvumą, kai 40 proc. paramos eina žemės ūkiui, kuris Lietuvoje sukuria tik 5 proc. BVP. Man įdomu, koks šeimininkas darytų tokius sprendimus?

R.PAULAUSKAS: Kaip galėjo būti kitaip? Čiagi yra gryna psichologija. Iš esmės mes gyvename taip, kaip mes mąstome, kaip mes suvokiame pasaulį. Juk iš pradžių galvoj susiklosto kažkoks vaizdas apie ekonominius, socialinius, politinius dėsningumus ir po to tą susiklosčiusį vaizdą bandome įgyvendinti. Bet mokslininkai sako, kad sugebėjimas suklostyti teisingą vaizdą smegenyse yra labai nevienodas. Žiūrėkit, šeimininkės ginčijasi, net kaip blynus kepti, net čia nėra vieno recepto. O tuo labiau kalbant apie tokius sudėtingus procesus kaip ekonomika, ES, mūsų ateitis.

Žmonės turi skirtingą supratimą ir dabar suprask, kuris iš tų supratimų yra teisingas. Jeigu teisingai pasirinkome tą, kuris, mūsų manymu, gerai supranta, vienokį rezultatą gausime, jeigu suklydome rinkdami Seimą ir išrinkome žmones, kurie neteisingai supranta gyvenimą, gausime minusą. Atsirinkti yra sudėtinga.

Viena iš dažniausiai pasitaikančių klaidų, - čia ne mano, čia psichologų yra nustatyta, - kad žmogus į pasaulį žiūri per wishful thinking prizmę: aš noriu, kad būtų taip. Ir paskui daro žingsnius, manydamas, kad taip ir gali būti, kaip jis nori. Kiek yra verslininkų bankrutavę, nes neteisingai įsivaizdavo situaciją, jiems tik atrodė, kad taip gali būti. Ir tas wishful thinking paskui suponuoja daugelį tokių keistų žingsnių.

Jūs sakote: reikėjo rinkos Europos Sąjungai. Be abejo. O mes ką įsivaizdavome? Kad mums už vieną litą duos tris atgal, kad ten yra tokie geri dėdės, juk toks buvo pagrindinis šūkis. Tai yra grynas noras, kad būtų taip. Kas nenorėtų už vieną litą gauti tris atgal? O kai aš tada aiškinau, kad taip būti negali, kad tai yra prieš gamtos dėsnius, tada atrodžiau keistas, ir dabar dar daug kas yra įsitikinęs, kad taip yra.

Duosiu porą wishful thinking pavyzdžių. Pirmiausia, vienokį ar kitokį mūsų gyvenimą lemia objektyvios ir subjektyvios priežastys. Objektyvios yra tos, kurių pakeisti negalime, tai, kas yra duotybė, ir čia ne visi sugeba atskirti, kurios priežastys yra objektyvios, o kurios subjektyvios. Kita dalis mūsų gyvenimą sąlygojančių priežasčių yra subjektyvios.

Privatūs pensijų fondai - kai šita idėja atėjo į Lietuvą, tai vėl buvo gražus noras. Iš tikrųjų, idėja lyg ir graži. Bet mes prie šito stalo prieš 10 metų jau ginčijomės su Laisvosios rinkos instituto viršininkais, jau tada jiems aiškinau, kad dabartinė pasaulio ekonominė situacija nebeduoda jokių garantijų, jog ta sistema suveiks. Jinai veikė keliasdešimt metų Jungtinėse Valstijose, bet visai kitokio ekonominio proceso sąlygomis. Bet mes norėjome, kad taip būtų, šitą sistemą įvedėme ir po 150 mln. eurų kasmet atiduodame į tuos privačius pensijų fondus. Šiandieną jau ir kai kurie žinomi Lietuvos ekonomistai sako, kad sistema neveikia, vadinasi, prie šito stalo prieš 10 metų mes buvome teisūs.

Tai štai po 150 mln. išvedame į tuos pensijų fondus ir paskui verkiame, kad pensininkams negalime pakelti pensijų 10 eurų. Padalinkite tuos 150 mln. iš pensininkų skaičiaus ir per mėnesį po 20-30 eurų pensininkams be vargo būtų galima pridėti. Štai ką reiškia tas neteisingas procesų įsivaizdavimas. Mes manėme, kad taip gali būti, pasirodė, kad taip negali būti, o pinigai dingo.

Maža to, tie 150 mln. nueina į Skandinavijos bankus, nes tuos fondus valdo Skandinavijos bankai, jie yra išvedami iš Lietuvos. O jeigu jie būtų atiduoti pensininkams, tai pensininkas su tais pinigais nueitų į parduotuvę, nueitų pas amatininką, nuvažiuotų į Birštoną ir tie pinigai liktų Lietuvoje, suktų šiek tiek vartojimą, dėl ko visi ir kariauja. Ir čia yra žvėriškos sumos.

Bet eikime prie dar didesnės sumos. Vėl tai priklauso nuo pasaulio supratimo. Dabar dalis mūsų visuomenės šaukia, kad rusai puola ir reikia ginkluotis. Vieniems atrodo, kad tie rusai puola, kitiems taip neatrodo. Toliau, jeigu rusai net ir puola, tada kyla klausimas, kaip jie puola ir kodėl, - kad žinotum, kaip gintis, turi suprasti puolančiojo motyvaciją. Bet tokių diskusijų nevyksta, supratimai labai skirtingi. Dabar dominuoja supratimas, kad rusas puola, tiesiog puola, nes jis yra toks puolantis. Ir šituo pagrindu Seimo narys tvirtins 2018 metų biudžetą, kur ginkluotei bus skirta beveik 1 mlrd. 2015 metais jis nesiekė 500. 2012 metais jis buvo apie 200. Ką tai reiškia? Valstybės sektorius surenka tik 6 mlrd. 2 mlrd. savivaldybės, 4 mlrd. „Sodra“, netoli 2 mlrd. sveikatos fondas. Europos pinigai taigi baigsis. Mes turime operuoti savais pinigais. Vyriausybės sektorius iš mokesčių surenka maždaug 6 mlrd. Milijardas nuo 6 mlrd. yra 15 proc. mūsų pinigų. 2 proc. nuo BVP skamba ne taip baisiai, bet BVP yra...

A.SKARDŽIUS: 5 kartus didesnis už biudžetą.

R.PAULAUSKAS: Viskas susiveda į pasaulio supratimą. Jeigu kažkam atrodo, kad rusai puola ir galima apsiginti, aš vėl savęs klausiu, ar man tik taip atrodo, bet aš čia nematau logikos. Nes ar mes išleisime 2 proc. BVP, ar 20 proc. BVP, tas potencialus priešas yra tokio masto, kad tai jokio rezultato neduoda.

Daugelis supranta, kad mes patys neapsiginsime, kad ir kiek išleistume pinigų, tie 2 proc. atseit įsipareigojimas, nes kitaip mus NATO negins. Bet čia vėl priklauso nuo to, kaip jūs matote pasaulio situaciją. Aš, pavyzdžiui, manau, kad NATO tikrai mūsų negins, signalai eina iš įvairiausių pusių, jie tikrai neaukos savo gyvybių dėl mūsų. Aš visai kitaip suprantu, kodėl jie čia atėjo. Kažkam atrodo, kad jie atėjo mūsų ginti. Man atrodo, kad jie čia atėjo spręsti savo užduočių.

Šiandieną Lietuvoje vyrauja tokia antiverslininkiška idėja, ypač tarp jaunimo. Kad tie niekšai verslininkai viską pasiima, jeigu jie nepasiimtų, tai mes čia žymiai geriau gyventume. Galiu nuliūdinti. Atsidarykite Finansų ministerijos arba Statistikos departamento puslapį ir pažiūrėkite, kiek uždirba pelno visi Lietuvos verslininkai. Po mokesčių lieka tik apie 3 mlrd. Didelė dalis jų yra užsienio investuotojų pelnas, kurį jie išveža. Bet jeigu mes tuos 3 mlrd. paskirstytume 3 mln. Lietuvos gyventojų, kiek išeitų? Po 80 eurų. Jeigu visą verslą mes šiandieną suvisuomenintume, tas nieko neišspręstų. Dėl to, kad reikia daugiau gaminti, bet vėl gaminti šiais laikais nėra problemos, problema yra parduoti.

Kad galėtum kaip valstybė operuoti visa savo ekonomika, turi turėti instrumentus. Jeigu neturi instrumentų ekonomikai daryti įtaką, ką tu gali daryti? O kokie tie instrumentai? Sava valiuta, įstatymų viršenybė, per įstatymus tada muitai, mokesčių sistema. Nė vieno iš šitų instrumentų mes neturime šiandien. Tai kam mes galime daryti įtaką? Ir čia jau yra mūsų pačių subjektyvios priežastys, mes patys sau pasibloginame gyvenimą.

Ir pora žodžių apie objektyvias priežastis, kurių Lietuvos visuomenė nesvarsto, kai svarsto, kaip jie gyvena ir kodėl, lygindami su kitais. Klimatas. Objektyviai Lietuvos klimatas yra žymiai prastesnis negu kur nors Bavarijoje. Ir mums visada viskas brangiau kainuos. Mums reikia daugiau šildyti, mums reikia storesnių langų. Tai yra objektyvios sąlygos, kurias reikia įvertinti, kai mes svarstome, kaip bus ateityje.

Dar pora objektyvių priežasčių. Istorijos vėjai per 100 metų Lietuvoje nupūtė sukauptą kapitalą, - tiek finansinį, tiek materialųjį, - jau kelis kartus. Rusijos imperija žlugo, nusinešė visą mūsų po baudžiavos sukurtą žemdirbių sluoksnį. Smetonos laikais šiaip ne taip atsikūrė, ateina tarybiniai laikai, vėl viską nušluoja. Tarybiniais laikais vėl mes ten kažką sukūrėme, vėl kolūkiai atsirado, vėl viskas yra nušluota. O tose šalyse, su kuriomis lyginamės, Olandija, Belgija, Prancūzija, tengi šimtmečiais yra kapitalas, kuris gali projektuoti savo ateitį ir taip toliau. O mes turime kas keliasdešimt metų viską pradėti nuo nulio.

J.ZYKUS: Objektyvūs dalykai priklauso nuo pono Dievo. Kaip žmogus įgyja protą, valią, vaizduotę, kaip jis tampa žmogumi? Vienas kriterijus yra: jis tampa per savo patirtį. O ką reiškia patirtis? Jis gavo per galvą - žino, kad ten eiti negalima. Tai fiksuojasi smegenyse. Žmogus protą įgyja iki 6 metų. Dabar aiškinama, kad čia mes švietimą padarysime, apšviesime. Nieko iš to nebus. Dabar yra kompiuteriai, žinių pilna, bet žmonės neskiria proto nuo žinių.

Grįžtant prie NATO ir tų 2 proc. Reikalas tas, kad visa žmonijos istorija susideda iš kūrėjų ir vartotojų kovos už pirmųjų sukurtą gėrį. Jeigu kažkas sukuria gėrį, tai atsiranda norinčių tą gėrį pasisavinti. Pasisavinimas vyksta šitaip. Visoje gamtoje yra tas dėsnis, kad viskas vyksta mažiausios energijos sunaudojimo kryptimi. Jeigu versle turėsi daugiau sąnaudų negu pajamų, vadinasi, bankrutuosi. Jeigu kiekvieną dieną svorį mesi, vadinasi, liksi skeletas ir Dievui dūšią atiduosi.

Kodėl mes tuos 2 proc. duodame? Jeigu matau, kad mane kažkas užpuls, tai aš ieškau bičiulių pagalbos. O jeigu aš sėdžiu ir laukiu, kad kažkas mane apgins, tai kokio velnio kitiems lieti savo kraują, jeigu mes patys savęs neginsime. Tai jeigu mes tokie būsime, kam mes tokie reikalingi.

G.JAKAVONIS: Jeigu 2018 metų biudžetas pirmą kartą per visą istoriją bus perteklinis, tai 2019 metais bus didžiausia duobė ir prasidės krizė.

A.SKARDŽIUS: Trumpai apie gynybos finansavimo reikalingumą. Kadangi esame valstybė Europos kryžkelėje, mes turime rinktis, su kuria puse esame. Čia kompromiso turbūt nėra. Mes su Vakarų puse, su Vakarų Europa, su jos civilizacija, ne su ta puse, kuri yra už Uralo. Šiuo atveju pacifistais būti negalime. Milijardą eurų išleisdami gynybai per metus, neapsiginsime. Bet mes turime tokį rodiklį - nuo BVP turėti 2 proc.

Yra kita problema, kad mes perskirstome mažą dalį nuo BVP per biudžetą. BVP yra 50 mlrd., o biudžetas - 10 mlrd. su europiniais pinigais. Tai matote, kiek mes galime perskirstyti per biudžetą. O vis dėlto procentai mokami nuo BVP. Tai mes turime didinti perskirstymą per BVP. Ir socialinėms investicijoms, pradedant švietimu, sveikatos apsauga, socialine rūpyba, būtų didesnė dalis. Verslas dirba, kad ir kaip gaila. 30 proc. BVP sukuriama šešėlyje. O ateina didžiulės įplaukos iš užsienio, be abejo, per europinę paramą. Ateina ir per dotacijas, kurias išvykę į Europos Sąjungos, ir nebūtinai Europos Sąjungos, valstybes siunčia čia. Be abejo, pinigai išleidžiami čia, Lietuvoje. Iš PVM surenkama 52 proc. biudžeto. Jeigu dar pridėtume akcizus, tai mes turėtume apie 80 proc., surenkamų per šiuos mokesčius. Akcizas ir PVM yra vartojimo mokesčiai.

Tai štai mes matome vaizdą, kaip ta disproporcija atrodys. Ateinantys pinigai kaip dotacijos šeimoms, tėvams iš užsienio ir europiniai pinigai, t.y. dotacijos, kurios išleidžiamos čia. Dėl to ir verslas nemato reikalo mažinti kainas. Jis didina mažmeninėje prekyboje vien dėl to, kad susišluotų viską, visus ateinančius pinigus.

Grįžtant prie Europos, tai aš matau, kad 15 senųjų Europos Sąjungos valstybių nenori matyti konkurentų. Ir viską daro nukreipdamos europinę paramą, kad iš 13 naujų valstybių neatsirastų joms konkurentų. Žemės ūkio sektoriui parama skiriasi, mechanizmai skiriasi ir pramonėje ir t.t. Kad būtų vartojimo rinka. Ir čia vyksta tas didysis europinis lobizmas Europos Komisijos mastu.

Valstybę užkariauti nebūtinai reikalingi tankai. Galutinis tikslas yra ją pavergti ekonomiškai. Taigi mes matome didžiulę okupaciją. Drįstu pasakyti, kad finansų sektorius, finansinio tarpininkavimo sektorius, greičiausiai ir infrastruktūra, geležinkeliai, keliai atsidurs ne lietuvių rankose. Galbūt miškai.

Gaila, kad nacionalinio saugumo, ekonominio saugumo aspektu nedaromi jokie žingsniai. Vieną dieną tiesiog suvoksime, kad esame tarnų tauta. O kas nori gyventi tokioje tarnų tautoje? Taigi žmonės renkasi brangiau apmokamą tarno dalią Europos ar Skandinavijos valstybėse.

G.JAKAVONIS: Kaip bus, kai baigsis Europos pinigai ir turėsime gyventi patys?

R.PAULAUSKAS: Bet kuriuo atveju Lietuvos gyvenimas priklausys nuo tarptautinio konteksto. Priklausys nuo Europos ir nuo pasaulio veiksmų. Kas yra gyvenimas Europoje? Tai yra kova dėl galimybių. Kitaip sakant, kova dėl pinigų. Kaip galima tuos pinigus gauti tiek Lietuvai, tiek Europos šalims? Galima uždirbti pardavus paslaugas arba prekes. Galima pasiskolinti, galima emituoti. Ką dabar daro Europos centrinis bankas, ką daro ir federalinis rezervas ir t.t. Dar yra ketvirtas segmentas - gali turėti gamtos turtų. Pvz., naftos ir dujų. Norvegija turi sukaupusi vieno trilijono ateities fondą, iš kurio, kai jau bus striuka, tikisi ilgai gyventi.

Dar vieną mitą paneigsiu, kaip mes dažnai neteisingai suprantame pasaulį. Kai lygina Norvegiją ir Rusiją, abi naftą eksportuojančios šalys, ir sako, oi, rusai, apsikrovę nafta ir dujomis, ir tokie skurdūs. O jūs padalinkite rusų pajamas iš gyventojų skaičiaus ir gausite tokį mizerį. Aišku, jeigu jie tos naftos neturėtų, būtų dar skurdesni. Bet jūs visada padalinkite iš gyventojų skaičiaus. Kai Saudo Arabija prekiauja nafta, tai jie dalija iš dvidešimt milijonų. Ir visai kas kita, kai daliji iš šimto penkiasdešimt milijonų, tai gaunamos kapeikos.

Žiūrėkite, kai mes kažką gaminame, mes, Lietuva, kuri neturime savo valiutos, o kažkas turi rezervines valiutas, tai jis gi perka mūsų darbo rezultatą iš esmės tiktai paspausdamas kompiuteryje mygtuką. Ir tai jau tęsiasi keliasdešimt metų. Pasižiūrėkime į pasaulio žemėlapį. Kas geriausiai gyvena? Mes pamatysime tą auksinį milijardą. Tada pasižiūrėkime į skolų žemėlapį. Ir jūs pamatysime, kad didžiausias skolas turi tos šalys, kurios geriausiai gyvena.

Dabar vyksta toks tarptautinis procesas. Pirmiausia Kinija, kuri yra didysis fabrikas, didysis pinigų uždirbėjas, nebenori atiduoti savo darbo rezultatų už tuos nuliukus. Ir kas dabar atsitinka Kinijoje? Kinija atidaro aukso biržą, Kinija atidaro naftos biržą, kur kotiruotės eina juaniais. Kas tai yra? Tai yra tiesiog iššūkis Jungtinėms Valstijoms. Nes iki šiol viskas buvo doleriais. Dabar prasideda pasaulio perdalijimo procesas, kurio dalyviai mes irgi esame. Ir kai jūs sakote, kad mes čia turime kažką pasirinkti... O kodėl, pvz., suomiai pasirinko nesivelti į šitą žaidimą, nors turi tūkstančio kilometrų sieną. Aš matau visai kitas geopolitinių konfliktų priežastis.

Gruzijos reikalai, mano akimis žiūrint, yra pasekmės neteisingo gruzinų elito supratimo, kas darosi. Neteisingai suprato, ne ant tų pastatė, ne taip pastatė, neteko dalies teritorijos. Tas pats Ukraina. Yra klaidingas supratimas, kas yra žaidžiama. Ir jie gauna pasekmes. Mes einame lygiai tuo pačiu keliu. Manote, kad aš nebijau? Aš labai bijau. Mano akimis žiūrint, dabartinio Lietuvos politinio elito veiksmai ir didina grėsmę Lietuvos valstybingumui. Ir aš labai bijau, kad mes galime prarasti patį valstybingumą manydami, kad atseit apsisaugome.

Kinija nebenori už tuos nuliukus atiduoti savo produkto. Atsiranda atsiskaitymai tarp šalių apeinant rezervines valiutas. Jie yra visą pasaulį apipynę. Tai iš esmės jau yra finansinis karas. Tarp kokių žaidėjų jis vyksta? Pirmiausia Jungtinės Valstijos, Kinija, Europos Sąjunga, Rusija, Iranas, Indija, Turkija, smulkesni žaidėjai. Pagrindiniai - keturi.

G.JAKAVONIS: Tai kaip elgtis Lietuvai?

R.PAULAUSKAS: Nesikišti, čia ne mūsų žaidimas. Vyksta pasaulio pyrago perdalijimas. Štai Saudo Arabijos pavyzdys. Pastaruosius dešimtmečius Jungtinės Valstijos yra dominantas šitame pasaulyje. Dabar jų dominavimui iškilo grėsmė ir jos ieško būdų, kaip stabdyti galimus konkurentus. Tie konkurentai pirmiausia yra Kinija. Europos Sąjunga irgi yra konkurentas Jungtinėms Valstijoms. Iš čia visi Donaldo Trampo veiksmai, nukreipti prieš Vokietiją, prieš BMW fabrikus.

O kaip Lietuva turėtų elgtis? Pasimokykite iš Saudo Arabijos. Saudo Arabija yra naftos dolerių šaltinis, 1974 metais jie pradėjo visą šitą naftos dolerių, tuščių pinigų, spausdinimą. Be Saudo Arabijos Jungtinės Valstijos šito nebūtų padariusios. Saudo Arabija suvaidino svarbų vaidmenį griaunant Tarybų Sąjungą - sumažino naftos kainą, sumažėjo pinigai. Saudo Arabija yra pagrindinė visų teroristinių organizacijų rėmėja. Kur Saudo Arabijos karalius buvo pirmą kartą istorijoje su pusantro tūkstančio svita? Kodėl jis šitą daro? Todėl, kad jis Sirijoje pamatė, kad gali būti ir kitoks ateities modelis. Ir jis jau važiuoja tiesti tiltų. Jis ieško, kaip apginti savo Saudo Arabiją, kaip išlaikyti valstybingumą. Jis jau ieško visų galimybių. O kaip mes elgiamės? Mums atrodo, kad pasaulyje galima tik viena baigtis. Kad tik vieni gali būti nugalėtojai. O jeigu bus kitas nugalėtojas šitame geopolitiniame konflikte? Aš šito bijau! Tada jisai spręs, ką su mumis daryti. O aš nenoriu, kad kas nors gautų teisę spręsti mūsų valstybingumo klausimą. O visa šita, ką jūs remiate, veda į rizikos didinimą, o ne mažinimą.

Nuo to, kieno supratimą mes pasirinksime, ir priklauso mūsų ateitis Europos ir pasaulio kontekste.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“