Informacinių karų tema tapo ir seksualinės mažumos

Informacinių karų objektu tapo ir žmogaus teisės. Tiksliau – seksualinės mažumos ir vaikai. Lietuva jau kuris laikas kritikuojama dėl seksualinių mažumų diskriminacijos, tolerancijos stokos, homofobijos. Žinoma, situacijos nepagerino skandalas, sukeltas prodiuserio ir muzikos kūrėjo Marijaus Adomaičio, žinomo „Ten Walls“ slapyvardžiu, kai socialiniame tinkle gėjus jis prilygino pedofilams.

„Ten Walls“ sulaukė pasmerkimo visame pasaulyje – pradedant įtakingais naujienų portalais BBC ar „The Guardian“ ir baigiant svarbiausiais muzikiniais tinklalapiais, tokiais, kaip „Billboard“.

Apie tai pokalbis su Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktore Dovile Šakaliene LRT Televizijos laidoje „Savaitė“.

– Ar galima rasti paaiškinimą tokiam jauno žmogaus pareiškimui?

– Sakyti, kad visi homoseksualūs asmenys yra pedofilai, yra tas pats kaip sakyti, kad boba už vairo yra tragedija, arba kad kiekvienas vaikas geriausiai supranta smūgio jėgą ir pan. Tai yra neteisingi, klaidinantys, skaudinantys, žeminantys stereotipai, kurių mes neturėtume taikyti.

Kalbant apie jo pasakymo priežastis, aš manyčiau, kad, jeigu žmogus, na, aš jau girdėjau tokių variantų, kad galbūt jis buvo tuo metu apsvaigęs, gal tiesiog nesijautė savame kailyje, nes ir jo mėginimas atsiprašyti tarsi išreiškė, kad jis nebuvo savimi...

Iš tikrųjų, kai mes prarandame savo elgesio kontrolę, panaudoję alkoholio ar kažkokių kitų medžiagų, tada iš karto į paviršių išlipa tai, kas mums yra įdegta nuo vaikystės – tie stereotipai.

– Bet šitas skandalas iš principo kilo tik tuomet, kai ta žinia buvo nutransliuota į užsienį, kol jis čia „plaukiojo vietinėse sultyse“, didelės reakcijos į tą pranešimą lyg ir nebuvo. Ką tai pasako apie Lietuvą?

– Na, sakyčiau, kad tai mokymosi procesas. Iš tikrųjų čia yra ir labai gerų momentų šitoje situacijoje todėl, kad mes, labai džiaugiuosi, kad nepaisant labai didelio ir nuoseklaus Rusijos poveikio ir mėginimo mus sugrąžinti į Rytų erdvę, vis tiek jaučiamės Vakarų erdvės dalimi. Ir kartais tiesiog kaip vaikai pasižiūrime, kaip ten reaguoja vyresnieji. Pamatome, kad, jeigu Vakaruose labai neigiamai į kažką žmonės sureagavo, ir aiškiai bei argumentuotai yra išsakyta pozicija, kodėl tai yra neigiama, tai ir mes pasidarome tam tikras išvadas: gal tikrai čia labai negerai išėjo. Kita vertus, reikia laiko.

– Tai dabar, kai prezidentė sako, kad tas skandalas yra Lietuvai naudingas, jūs sutinkate su ta mintimi? O kaip tada tas tarptautinis mūsų įvaizdis, juk jis nukenčia eilinį kartą, nes mes ne kartą esame kritikuoti dėl seksualinių mažumų teisių čia, Lietuvoje, jų diskriminacijos?

– Taip, aš sutinku, kad iš tikrųjų mes dažnai esame kritikuojami. Tačiau, kita vertus, aš tikrai esu patriotė mūsų valstybės ir esu gerbėja tos idėjos, kad nebereikia užsiimti per daug saviplaka. Mūsų savęs vertinimas, kaip tautos, ir taip yra žemas. Tokių skandalų ir radikalių pasisakymų yra absoliučiai visose valstybėse – Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, visur. Pas mus irgi nutinka. Kas yra svarbu? Kas nutinka po to. Ir todėl tai ir yra didžioji nauda.

Mes pradėjome labai aštriai tarpusavyje diskutuoti, pradėjome kalbėti apie tai, kad iš tikrųjų tai yra negerai. Mūsų prezidentė, jausdama, kad jos nuomonė yra svarbi tautai, išėjo ir pasakė, kad tai yra galimybė mums suvokti savo uždarumą, homofobiškumą, ir kad mes, kaip visuomenė, turime tapti atviresniais ir tolerantiškesniais. Ir tai įmanoma tik per gilų dialogą.

Ir netgi tie pokalbiai apie nacionalinį žmogaus teisių susitarimą, nepaisant to, kad, sakyčiau, komunikacine prasme įvyko labai daug nesusipratimų, ir kai kurios partijos iš pradžių pritarė tai idėjai, paskui persigalvojo, manau, vien tai yra gerai – mes pirmą kartą priėjome prie to, kad suvoktume, jog vertybinė universalių žmogaus teisių linija mums yra svarbi.

Nepamirškime, kad ES yra vertybinė sąjunga. Europietiškos vertybės ir yra, kad visi yra laisvi ir lygūs. Kiekvienam žmogui priklauso visos žmogaus teisės visur ir visada. Rusijos Federacijos bandymas tą visą sugriauti, išardyti tą žmogaus teisių kūną, nukertant ranką ar koją arba kaip razinas iš pyrago išrankiojant, kurios teisės mums patinka, kurios nepatinka, kurioms grupėms duosim, kurioms neduosim, išardo apskritai visą šitą sistemą.

– Tai jūs kalbate dabar apie teisingumo ministrą, kuris lyg ir pasiūlė pasirašyti susitarimą partijoms dėl žmogaus teisių ir čia pat pasakė, kad homoseksualų tai neturėtų liesti, nes jų kaip ir nėra Lietuvoje, nedaug, jei ir yra?

– Manau, kad kaip žmogus jis iš tiesų išsigando. Jam atrodė saugiau pasirinkti kelią nekalbėti drąsiai apie tai, apie ką iš tikrųjų reikia kalbėti. Bet aš vėlgi manau, kad mes visi darom klaidas. Vieni greičiau mokomės iš jų, kiti – lėčiau, tačiau tai, kad jis labai stipriai palaiko tą susitarimą, o ten yra daug labai svarbių klausimų, tai yra geras žingsnis. Manyčiau, kad čia yra daug erdvės tobulėjimui.

– O žmogaus teisės ir konkrečiai seksualinių mažumų teisės yra panaudojamos šiuolaikiniame informaciniame kare?

– Taip. Tiesiai šviesiai – būtent lytinė orientacija ir vaiko teisės yra du pagrindiniai nešėjai tos visos propagandinės informacijos. Kaip tik turėjome Teisingumo ministerijoje konferenciją „Žmogaus teisės geopolitiniame kontekste besikeičiančioje Europoje“, kaip yra žmogaus teisių naratyvas naudojamas kaip įrankis informaciniame kare. Jie padarė tą razinų iš pyrago rankiojimą. Jie išrinko tam tikras teises, kurios yra geros, ir tam tikras, kurios yra blogos. Rinkdami blogas, jie atsižvelgė į tai, kas sovietiniam žmogui yra jautriausia, t. y. tai, kas buvo draudžiama. Lytiškumas, seksualumas buvo draudžiamas ir buvo kriminalizuojami homoseksualūs santykiai.

Kodėl apie homoseksualumą kalbam ne tiek socialiniame kontekste, visada bandoma suteikti nemalonų, pornografinį atspalvį, bandoma diskutuoti, kokiu būdu šie žmonės turi lytinius santykius ir pan., nes tai buvo uždrausta tema. Ir tada jie sugalvojo terminą „Geiropa“. Manau, esme girdėję – supuvę Vakarai, iškrypusios Vakarų vertybės. Tada viską apibendrina ir sako, jeigu tu nori būti Vakaruose, tai tu nori būti toks kaip jie: turėti kažkokį šlykštų, nepaaiškinamą sekso modelį, kuris nesvarbu kokį ryšį turi su realybe, bet jis ya siūlomas.

Kita linija yra vaikai. Per šitas dvi linijas jie bando mus įtikinti, kad visa demokratija, visos žmogaus teisių vertybės ir visos mūsų teisės ir laisvės yra blogai. Tai čia toks „Velnio planas“, nežinau kaip kitaip pavadinti.