Indija visam gyvenimui.

Tęsinys. Pradžia balandžio 12 d.

Kaip saulė po žiemos pažadina gamtą, taip Indija iš sąstingio išvaduoja subtiliuosius žmogaus jausmus. Spalvos, kvapai, garsai, šiluma, tarsi vaikai laimingi indai ir ore tvyranti ramybė atveria širdį kaip gėlės žiedą. Vien tik dėl šito savo paties gerumo ir meilės viskam aplinkui pojūčio norisi sugrįžti, būti ten.

"Gimimas" iš arčiau

Draugė, pirmą sykį žiūrėdama kaip Varanasyje ant Gango kranto deginami mirusieji, apsiverkė. Neklausiau, kodėl. Savo laikinumo pamatymas, stebint kaip per tris valandas anglimis virsta žmogaus kūnas ir amžinybės dvelksmas, jaučiant kaip mirusiojo dvasia drauge su žarijomis ištirpsta nakties sutemose, laidotuvės tyloje, be jokios isterijos, klyksmų, veikė ir mane.
Laidojimo ritualą Varanasyje stebėjome kiekvieną vakarą. Indai pasakojo deginimo apeigų detales. Šventoji ugnis ant Gango kranto niekada neužgęsta. Ji tarnauja ne tik laidotuvių apeigoms, bet ir kiekvienuose namuose.
Ugnį saugo ir laidojimo ritualui vadovauja brahmanai. Kiekvienam mirusiajam sudeginti jie pasveria reikiamą kiekį medienos. Išėjusiojo artimieji (tik vyrai, nes moterys laidotuvių apeigose nedalyvauja) už ryšulį malkų moka labai brangiai. Visa šalis iki šiol negali atsigauti po to, kai buvo masiškai iškirsti miškai. Medis Indijoje naudojamas tik mirusiesiems deginti.
Į gimimo (deginimo) vietą ant neštuvų atneštas, į gražiausius šilkus įvyniotas, kūnas prieš deginimą panardinamas į Gangą. Tikima, kad šventas vanduo nuplauna kūno nešvarumus. Laužą uždega vyriausiasis mirusiojo sūnus. Jis drauge su brahmanu atlieka visą sudėtingą laidojimo ritualą, susidedantį iš labai daug aukojimų ir mantrų. Tris valandas, kol dega kūnas, mantras kalba ir mirusiojo artimieji. Malda padeda dvasiai atsiskirti nuo kūno. Niekas atsisveikindamas su mirusiuoju neverkia. Tiksliau, verkia, bet ne išoriškai - širdyje.

Draugai ir verslininkai

Verkti su ašaromis Indijoje nepriimta. Jei apsiverksi - apstos ratu indai, klausinės, kas nutiko, siūlysis padėti. Abejingumas artimui šioje šalyje nesuvokiamas. Užsisklendusį savyje, nebendraujantį su nepažįstamaisiais vakarietį Indijoje pirmiausia šokiruoja tai, kad indai tave kiaurai mato, jaučia tavo nuotaiką, mintis. Per mėnesį laiko ten teko bendrauti su tiek žmonių, su kiek Lietuvoje per metus nebendrauju, net dirbdama žiniasklaidoje.
Kiekvieno turisto indai klausinėja, iš kur šis atvykęs, kiek laiko bus Indijoje, ar jam patinka ši šalis. Negi jiems visa tai įdomu, kaip jie nepavargsta tiek daug bendrauti, - stebėjausi visą laiką. Žinoma, jei nenori - gali nešnekėti su užkalbinusiuoju. Jis kaipmat pajus šaltį ir atsiribos nuo pikto vakariečio. Jei priimsi tau parodytą dėmesį ir atsakysi tuo pačiu - jau po penkių minučių gersi arbatą su draugu, pasiryžusiu padaryti viską, kad tu būtum laiminga. "Jei suteikiu laimės kitam - aš laimingas. Mano karma gerėja", - mėgsta kartoti indai.
Visgi netikėjome kiekvienu prekybininko ar viešbučio šeimininko (su jais teko bendrauti daugiausiai) žodžiu. Turizmas - vienas iš svarbiausių Indijos pajamų šaltinių. Kiekvienas verslu užsiimantis indas nori turistui parduoti savo prekę ar paslaugą. Jis puikiai išmano kliento psichologiją ir ypač subtiliai vilioja iš jo pinigus.

Per žiedą traukiamas šilkas

Varanasyje tiek turistai, tiek vietiniai indai daugiausia pinigų palieka šilko parduotuvėse. Jų čia tiek daug, jog susidaro įspūdis, kad kas trečias Varanasio gyventojas susijęs su šilko gamyba arba prekyba. Dauguma įstabiųjų audinių - rankų darbo. Didesniuose ir mažesniuose, prieblandoje skendinčiuose, cechuose galima stebėti kaip šilkas audžiamas ir dažomas. Pasaulio vaikų teisių apsaugos organizacijos susirūpinusios dėl didžiausio vaikų išnaudojimo Indijoje. Sako, mažamečiai kaip baudžiavos laikais lenkia nugaras ir prie šilko audimo staklių. Mes to nematėme.
O šilkų prisižiūrėjome tiek, kad neužmiršime visą gyvenimą. Kiekvienas šilko prekybininkas sutinka svečią savo parduotuvėje plačiai šypsodamasis, pasiūlo arbatos, patogiai pasodina ant žemės. O tada prieš akis ima vienas po kito švysčioti išvyniojami šilko rietimai, šaliai, skaros, sariai, takeliai ant stalo, užvalkalai pagalvėlėms ir didžiausios lovatiesės. Net ir mažiausioje parduotuvėlėje akys apraibsta. Tiek daug spalvų, raštų, aukso švytėjimo, o ir medžiagos plonumas toks, kad nors trauk per žiedą! Ar begali būti didesnis džiaugsmas moters akims... Išėjus iš šilko parduotuvės ir pažiūrėjus, kiek procentų sumažėjo piniginės turinys, galima labai tiksliai apskaičiuoti moteriškos tuštybės ir pomėgio blizgučiams stiprumą savyje. Tiek apie Varanasio pagundas ir malonumus akims.

Muzikos magija

Išsisklaidžius šilko spalvų kerams Varanasis pasiūlo garsų magiją. Siaurose senamiesčio gatvelėse vaikai į rankas įspraudžia reklaminius klasikinės indų muzikos koncertų bukletus. Skirtingose vietose jie vyksta kiekvieną vakarą.
Sumokėję truputį daugiau nei dolerį už įėjimą patekome į Triveni muzikos centrą. Centrinė figūra jame sitaros (indiškas styginis instrumentas) mokytojas, visų vadinamas Baba. Senukas Triveni ilga žila barzda, ilgais nagais (būtent jais brūžuojamos sitaros stygos) ir nepaprastai nuoširdžia šypsena iš karto prikausto dėmesį. Baba pats gamina muzikos instrumentus. Jis yra geriausias sitaros mokytojas Varanasyje. Jis koncertuoja su sūnumi, kuris groja tabula (indiškas mušamasis instrumentas). Jo koncertiniai turai nusidriekę per visą pasaulį. Visa tai mums prieš koncertą spėjo papasakoti gausiai susirinkę vakariečiai. Dauguma jų - Babos mokiniai, atvykę į Varanasį mokytis groti.
Dviejų dalių koncertą pradėjo Babos sūnus ir šioje koncertų salėje debiutavęs fleitininkas. Tarsi Gango lėta tėkme, skaidriomis paukštelių trelėmis, čaižiais vėjo gūsiais ir monotonišku lietaus barbenimu užpildė aplinką fleitos melodija ir tabulos ritmas. Muzika akimirksniu apvalė galvą nuo minčių, kūną - nuo nuovargio, tarsi galinga srovė pačiupo ir išmetė paskraidyti po dvasios pasaulio erdves, panerti į jo gelmes...
Kaip atsisėdome ant žemės koncerto pradžioje taip ir sustingome. Tik nutrūkus muzikai pajutau, kad kojos nutirpo. Per pertrauką muzikantai svečius vaišina arbata ir maloniai šnekučiuojasi. Visi nekantriai laukia Babos pasirodymo.
Italų rašytojas A. Barikas savo kūrinyje "Novečentas" rašė apie pianistą, kuris "groja kaip Dievas". Apie sitaristo Babos Triveni talentą negaliu pasakyti daugiau - jis groja kaip Dievas!
Tą patį vakarą vienoje iš pagrindinių Varanasio gatvių suręstoje scenoje su grupe instrumentalistų koncertavo populiarus dainininkas. Atkreipiau dėmesį, kad jo atliekama muzika, susėdę ant per visą gatvę išstatytų kėdžių, džiaugėsi tik vyrai. Keli maži būreliai moterų indžių spietėsi pakraščiuose. Didelei mano nuostabai vienas indas užleido man savo sėdimą vietą, tačiau indiškas popsas po Triveni koncerto mums nedarė gilesnio įspūdžio nei gatvės triukšmas.

Šventyklose kičas

Nepaisydama, Varanasio - šventojo miesto titulo, pirmiau papasakojau apie klasikinės muzikos koncertą nei apie šventyklas. Tai todėl, kad Triveni koncertas dvasiškai sukrėtė mane stipriau nei hinduistinės šventyklos.
Kiek yra šventyklų Varanasyje - pats sudėtingiausias klausimas. Vieni sako, kad 2000, kiti aiškina, kad 4000... Ir tai tik didžiosios! O kiek dar mažų, uždarų, išlaikomų ir tvarkomų kokio vieno turtingo verslininko. Krikščioniškų sakralinių paminklų išlepintam europiečiui hinduistinių šventovių architektūra, interjeras ir dievai įspūdžio nedaro.
Gango pakrantėje pabirusios šventyklos-ghatai išsiskiria iš kitų pastatų tik dydžiu. Įėjus į vidų paskęsti prieblandoje ir su vandeniu susimaišiusiame purve. Nedidelėse grotuotose nišose gyvena indų dievai - primityvaus kičo skulptūros, kurias šventikai išpuošia kaip lėles - aprengia spalvotais šilkais, apkabinėja gėlių ir naujametinėmis girliandomis. Hinduistai meldžiasi prie jų su specialiais prašymais, degina smilkalus, aukoja gėles, saldumynus ir pinigus.

Maldų objektas lingamas

Tačiau pagrindinis visų indų maldų ir aukų objektas - lingamas. Tai susijungusius vyro ir moters lyties organus vaizduojanti skulptūra - simbolizuojanti Šyvos ir Jo žmonos Parvatės sueitį. Prie lingamo taip pat atliekama gausybė ritualų, kiekvienas indas ir indė liečia jį ranka, prašydama sėkmės, sveikatos ir vaikų.
Visose šventyklose dirba daug šventikų. Vieni atlieka ritualinius aukojimus dievams - pila ant skulptūrų vandenį, buivolų pieną, jogurtą, dėlioja bananus, beria gėlių žiedlapius, degina smilkalus ir t.t. Vienas šventikas nuolat priima žmones. Hinduistinis maldos ritualas šventykloje labai paprastas. Ateina žmogus į dievų namus, sukalba mantrą, paaukoja pinigų, gėlių. Už tai šventikas jam dažais brukšteli kaktą, duoda saldumynų ir taip pat sukalba mantrą.

Dievai irgi miega

Visus indų dievus šventikai ryte pažadina, vakare - užmigdo. Vieną dieną sugalvojome pažiūrėti Varanasyje Beždžionių šventyklą. Nusitrenkę per pusę miesto šventyklą supančiame parke pamatėme labai daug gyvų beždžionių, prie niekuo neypatingo šventyklos pastato būriavosi šventiškai pasipuošę žmonės, tačiau garbinamo objekto - Beždžionių dievo nepamatėme. Jis buvo užklotas audeklu. "Šiandien pirmadienis. Pirmadienis yra žmonių diena, todėl daug žmonių. O dievo diena yra trečiadienis ir šeštadienis. Kitomis dienomis dievas ilsisi, miega. Todėl užklotas", - paaiškino indas. Jie viskam turi paprastus paaiškinimus.

Bus daugiau.