Indija - visam gyvenimui.

Jau du mėnesiai praėjo, kai grįžau iš Indijos. Per tą laiką nebuvo dienos, kad prieš akis neiškiltų nepaprastai graži Rišikešo gamta, neužvaldytų graudus jaudulys, prisiminus ramybe alsuojančią šio miestelio atmosferą.
Pasiekti Rišikešą galima tik autobusu, pavojingai vinguriuojančiu siaurais serpantinais, prasibrovusiais per savo kuprą pradedančius šiaušti Himalajus. Autobusas sustoja rikšų, turgaus ir daugybės žmonių keliamo triukšmo apsiaustoje miesto dalyje. Tačiau skirtingai nei kitur, Rišikeše iš kunkuliuojančio gyvenimo sūkurio gali pabėgti į ramybės ir tylos oazę, persikėlęs valtimi arba perėjęs pėsčiųjų tiltu, kabančiu virš galingus savo vandenis nešančio, skaidraus tarsi veidrodis, šventojo Gango.

Ieškoti harmonijos

Jei prie mažojo Puškaro ežerėlio buvo galima tik pagal garsą nujausti, kokio dydžio žuvys jame taškosi, tai Gange ties Rišikešu šios vandens gyventojos pasirodo visu savo 4-5-kilograminiu grožiu. Žinoma, ir čia jų niekas negaudo. Vos priartėjus prie upės apspinta vaikai, siūlantys už kelias rupijas nupirkti maistelio žuvytėms ir vėliau su malonumu stebėti, kaip didžiuliai būriai plaukikių drąsiai čiumpa grobį.
Rišikešas tituluojamas pasauline jogos sostine. Tai vieta, kurios oras pritvinkęs transcendentinės energijos, srūvančios į daugybę ašramų (šventyklų) bei jogos institutų, nusidriekusių palei visą dešinįjį Gango krantą. Vakarų civilizacijos tempų spaudžiami žmonės, masiškai plūsta į Rišikešą ieškoti dvasios ramybės ir harmonijos su savimi bei pasauliu. Dauguma čia atranda savo dvasinius mokytojus, medituoja, užsiima joga, studijuoja induizmo filosofiją. Dar 60-aisiais metais čia čia savo guru Mahariši Mahešą Jogą sutiko garsieji "Beatles". Tobulėti dvasiškai pasiryžusiųjų patogumui daugelyje ašramų įrengti ir viešbučiai. Beje, Rišikešas buvo vienas iš nedaugelio miestų, kuriame visi viešbučiai - pilni.
Kai galiausiai apsigyvenome gerame ir perpus brangesniame nei kitur viešbutyje nusprendėme, kad daugiau niekur nekeliausime, liksime šiame rojų žemėje primenančiame miestelyje paskutines devynias atostogų dienas. Žinoma, tai per trumpas laiko tarpas jogos studijoms, tačiau pakankamai ilgas poilsiui nuostabios gamtos apsuptyje, besiklausant nuolat iš ašramų sklindančių mantrų melodijų ir varpų gaudesio.

Pramogos vandenyje ir kalnuose

Bevaikštinėdamos po miestą atkreipėme dėmesį į agentūrų, siūlančių įvairias pramogas, skelbimus. Draugė susigundė iš kalnų nusileisti Gangu su gumine valtimi. Po iškylos, kuri man pasirodė per daug rizikinga, ji švytėjo iš laimės ir tikino, kad nieko gyvenime įspūdingesnio nėra patyrusi.
Rišikeše neteko sutikti dramblių, tačiau verslininkai siūlė pasijodinėjimą ant šių žvėrių nugaros po Rišikešo apylinkes. Po safario su kupranugariais Puškare jau buvome pasisotinusios gyvūnų draugija.
Šturmuoti 360 metrų aukščio aplinkines kalvas nusprendžiau savarankiškai, tad nesudomino manęs ir siūlomos gana brangios ekskursijos kalnų takeliais. Dabar galvoju, kad be reikalo nesusigundžiau. Kalnų sporto entuziastams agentūros siūlo ne mažiau kaip parą trunkančias iškylas. Automobiliu juos nuveža daug aukščiau į Himalajus. Mano pusdienį trukusio pasivaikščiojimo po kalnus rezultatas buvo gausūs spygliuotų krūmų įbrėžimai ant kūno ir ne itin iškalbingos panoraminės karščio rūke paskendusio Rišikešo fotografijos. Na dar mačiau labai daug nepažįstamų, gražiausių spalvų plunksnomis besipuikuojančių, paukščių ir vos negavau į galvą nuo medžiuose tupinčių beždžionių, laidančių žemėn neprisirpusius mango vaisius.

Vakarietiškas paplūdimys

Rišikeše, kaip ir kituose miestuose, į Gangą nusileidžia marmuriniai laiptai. Kadangi upės tėkmė čia labai srauni, prie laiptų pritvirtintos galingos grandinės. Saugumo dėlei žmonės jomis prisiriša, brisdami į šventą vandenį atlikinėti religinio apsiplovimo ritualo.
Paėjus palei upę kiek toliau atsiveria visai kitoks, nebūdingas Indijai, pakrantės peizažas, primenantis mūsų pajūrio paplūdimį ties Karkle - ant balto smėlio lyg iš gausybės rago paberta didžiulių riedulių. Dažnai ant jų galima išvysti ką nors skaitančius, medituojančius, jogą praktikuojančius sadhu (indų šventuosius žmones) arba vakariečius.
Didžiulei mūsų nuostabai apie porą kilometrų už Rišikešo Gango pakrantėje atradome vakarietišką paplūdimį. Indai nesupranta ir nepraktikuoja tokių buržuazinių pramogų kaip deginimasis ir plaukiojimas. Tačiau atvykėliai nusprendė, kad ant puikaus smėliuko galima lepintis saulės voniomis ir gaivintis nuo karščio šaltame upės vandenyje net ir Indijoje. Baltaodžių vaikinų draugijoje vakarietės merginos čia laisvai jautėsi su maudymosi kostiumėliais.
Tiesa, dažnai iš apylinkių atklystantys indai sudrumsdavo vakariečių ramybę, godūs juodukų žvilgsniai akimirksnius priversdavo merginas maskuoti šioje šalyje netoleruotiną apsinuoginimą. Kai spoksotojų būrys tapdavo nejaukiai gausus, paplūdimyje staiga atsirasdavo policija ir išvaikydavo smalsuolius. Suprask, čia - neliečiama turistų teritorija.

Prekybininkai šventykloje

Ašramai Rišikeše bei jo apylinkėse labai skiriasi nuo induistų šventyklų kituose miestuose. Tiek architektūra, tiek spalvomis jos panašios į Himalajų budistų šventoves. Netoliese vakarietiškojo paplūdimio, mažyčiame kaimelyje, gausu labai didelių, daugiaaukščių šventyklų, kuriose įkurti ir jogos centrai bei viešbučiai.
Pagrindinė Šyvai skirta šventykla yra trylikos aukštų. Indai teigia, kad tai pati didžiausia šalyje Šyvai skirta šventykla. Todėl į ją su įvairiais maldavimais nuolat plūsta minios žmonių.
Šventyklos pastato kampuose kiekviename aukšte kabo varpai. Eidami pro šalį maldininkai jais skambina. Iš tolo išgirdus jų gaudesį, pagalvojau, kad kažkas koncertuoja.
Kiekvienas Šyvos šventyklos aukštas padalintas į labai daug prekybinio kiosko dydžio patalpėlių. Kiekvienoje patalpėlėje - vis kito indų dievo skulptūra arba paveikslas, o paskutiniuose aukštuose - gausiai gėlėmis apiberti lingamai (Šyvos ir jo žmonos Parvatės sueities simbolis). Beje, gal dešimtame aukšte, tarp dievų netikėtai įsiterpia savo prekes siūlantys indų prekybininkai. Tiesiog biblinis vaizdelis, reikalaujantis radikalaus Kristaus poelgio...

Melstis, valgyt ir miegot

Visoje Indijoje šeštą valandą prie Gango vyksta maldos ritualai. Įdomu, kad kiekviename mieste pamaldų tradicijos tos pačios, tačiau atmosfera skiriasi. Rišikeše visi žmonės renkasi ant laiptų į Gangą ties vandenyje pastatyta Šyvos skulptūra. Pamaldas veda tradicines mantras giedantys šventikai, plojimais jiems pritaria vaikai vienuoliukai, susėdę aplink aukojimo ritualą atliekantį brahmaną. Kiekvieną vakarą į ritualą su malonumu įsitraukia ir vakariečiai.
Pasibaigus pamaldoms visi traukia vakarieniauti. Rišikeše labai daug kavinių, įrengtų ant namų stogų Gango pakrantėje. Maistas čia nebrangus ir labai skanus. Romantiškoje aplinkoje vakarienė užtrunka mažiausiai valandą. Vakariečiai čia susirenka ne tik pavalgyti, bet ir pasidalinti dienos įspūdžiais. Tad atmosfera indiškose lauko kavinėse būna labai maloni ir draugiška.
Skirtingai nei Puškare, Rišikeše nevyksta naktinis gyvenimas. Po vakarienės geriausia keliauti tiesiai į viešbutį. Kartą sumanėme žvaigždžių šviesoje pasivaikščioti Gango pakrante. Bent porą kartų mus sustabdę indai įspėjo, kad tai nesaugu. Numojusios ranka į baikštuolius nusileidome prie upės. Visgi mūsų naktinė iškyla išties truko neilgai. Iš pirmo žvilgsnio nepastebimose pašiūrėse prie Gango naktį ima rinktis įvairaus plauko valkatos. Vos išvydę hašišo apsirūkiusį sadhu, kažką nesuprantamai ir labai garsiai vograujantį, pasijutome nejaukiai. Netrukus pastebėjome, kad netoliese tilto panašių atsiskyrėlių knibždėte knibžda.

Bus daugiau.