Indija - visam gyvenimui....

"Rašysi apie Indiją kaip Gėtė "Faustą" - visą gyvenimą", - pajuokavo redaktorius. Neleistinai ilgai spoksau į tuščią kompiuterio ekraną, nežinodama, nuo ko pradėti. Joks pasakojimas neatskleis tikro Indijos patyrimo, net jei visą gyvenimą rašyčiau...

"Tereikia nusipirkti bilietus..."

"Kuo greičiau išvažiuosi - tuo greičiau būsi laiminga, - vieną dieną pasakė grįžęs iš Indijos draugas. "Kaip išvažiuoti?" - paklausiau. "Anot Grebenščikovo, išvykstančio į Indiją kiekvienais metais, reikia nusipirkti lėktuvo bilietą ir išskristi. Tai paprasta", - nusijuokė bičiulis.
Dabar, kai manęs klausia, kaip išvažiavau, atsakau tais pačiais Grebenščikovo žodžiais. Tai iš tiesų paprasta.
Nuėjau į kelionių agentūrą, pasakiau savo pageidavimą ir jau tą pačią savaitę turėjau "Aerofloto" bilietus į Delį (per Maskvą) pirmyn ir atgal, o po savaitės - ir Indijos vizą šešiems mėnesiams. Galima apsieiti ir be agentūros paslaugų, tačiau tuomet ši procedūra atims daug laiko, pastangų, o ir kažin ar bus pigesnė, nes "Aeroflotas" yra itin problemiška ir neprognozuojama oro transporto kompanija, o vizos išduodamos Indijos ambasadoje Minske (į kurį nuvažiuoti taip pat reikia vizos) tik vieną kartą per savaitę, tik keletą valandų ir tik po ilgo ir įdomaus pokalbio su konsulu...

Avantiūristės?

Mintis keliauti į Indiją savarankiškai, be jokios kelionių agentūros globos, daugeliui, ypač vyresnės kartos žmonėms, atrodė daugiau negu avantiūriška. Juo labiau kad į kelionę susiruošėme dvi merginos (ojojoi, kokia klaidinga nuomonė, kad vyro palyda garantuoja saugumą...). Atostogauti svajonių šalyje pasiryžome mėnesį laiko.
Pirmas dalykas, kurį padarėme, besiruošdamos kelionei, - įsigijome "Lonely planet" serijos knygą apie Indiją. Tai gidas, parašytas anglų kalba, su kuriuo po Indiją keliauja visi vakariečiai. Jame populiariai pateikiama visa reikalinga informacija, pradedant pažintimi su šalies istorija, kultūra, religija, papročiais, baigiant rekomenduojamų viešbučių, restoranų, parduotuvių aprašymais bei kainomis. Knygoje taip pat yra ir miestų planai (vėliau paaiškėjo, kad jie niekam nereikalingi, nes Indijoje beveik niekur nepažymėti nei gatvių pavadinimai, nei namų numeriai), gausu praktiškų patarimų, pateiktų su švelnia humoro doze.
Norėjome pamatyti Indijos kultūrą ir gamtą, tad pasirinkome maršrutą, skrodžiantį šiaurinę Indijos dalį skersai per dvi sritis Utar Pradešą ir Radžastaną. Žemėlapyje pasižymėjome seniausią Indijos miestą Gango pakrantėje Varanasį, erotinėmis šventyklomis garsėjantį Kadžuraho, vienu iš pasaulio stebuklų - Tadžmahalu - besididžiuojančią Agrą, oranžinės spalvos architektūra pasipuošusį Džaipurą, mažytį, tylų piligrimų miestelį prie švento ežerėlio Puškarą bei Rišikešą - jogos sostinę prie Gango Himalajų papėdėje. Žinoma neišvengiamas mūsų maršrute buvo ir Indijos sostinė Delis, kuriame mes neturėjome jokių interesų.

Pirmoji naktis stotyje

Vartau mažytę žydrą užrašų knygelę. Nusipirkau prieš kelionę, galvojau - rašysiu dienoraštį. Išliks jame egzotiški nuotykiai, emocijos, smulkiausios detalės...
Kreivomis raidėmis primarginau joje vos penketą puslapių. Apie malonumą skristi lėktuvu, apie ilgas valandas, praleistas tarybine dvasia alsuojančiame Šeremetjevo oro uoste, apie keistą daną, kuris, išbuvęs Indijoje pusmetį, tegalėjo pasakyti, jog ten labai sulėtėja laikas ir gyvenimo tempas.
Mažuose popieriaus lapeliuose rašiklis įspaudė ir pirmuosius įspūdžius iš Delio: "Viena laimė, kad atskridome naktį. Išėjus iš oro uosto užpuolė tik kokie penki savo paslaugas siūlantys rikšos ir trys taksi automobilių vairuotojai. Atsikratę įkyruoliais nesunkiai atradome valstybinį miesto autobusą, vežantį į traukinių stotį. Nesupratome kodėl, bet pavažiavę kokį kilometrą iš pakankamai civilizuotos transporto priemonės turėjome persėsti į belangę, nežinia kokių karo maro laikų griuveną, su palaimingai besišypsančio dievo Ramos plakatu virš priekinio stiklo. Į mus, dvi baltas merginas, susmigo apie 50 porų indų vyrų žvilgsnių. Neliko nieko kito, kaip nukreipti akis pro langą. Nosį nemaloniai kuteno rūkomo hašišo kvapas.
Po beveik valandą trukusios kelionės apsidžiaugėme tikrai atvykę į reikiamą traukinių stotį. Akys vis labiau plėtėsi bandant prasiirti pro šūksniais "madam" kviečiančius rikšas, arbatos ir visokių niekų pardavėjus, atsilaikyti išmaldos prašančių vargetų emociniam spaudimui, išvengti susidūrimo su sausakimšai nugulusiais laukiamojo salę žemiausios kastos indais, bandant neįminti į krūvas šiukšlių ir nuspręsti, kur dingti iki ryto. Mintis vidurnaktį ieškoti viešbučio atrodė pragaištinga.

Ramybės oazė su indėmis

Prieglobstį atradome moterų laukiamajame. Pasijutome kaip čigonų tabore. Indės moterys vis grūdosi į tualetą. Vienos valėsi dantis, kitos plovėsi kojas, trinkosi galvas. Po tos nakties turbūt visą gyvenimą neužmiršiu, kaip reikia susisupti į sarį - stebėjau šį procesą dešimtis kartų. Nustebau pamačiusi, kad pačioms indėms jis nėra lengvas ir paprastas. Penki metrai audinio turi priglusti prie kūno pagal griežtas taisykles, ties bamba sugulti į taisyklingas klostes, kad saris nevaržytų judesių, gražiausias tradicinio indžių drabužio galas turi grakščiai slysti per kairįjį petį, o spiginant intensyviai saulei pridengti plaukus ir paslėpti veidą.
Čia pat ant stalo susupti į kašmyro vilnos skaras miegojo maži vaikai. Kūdikiai kuo saugiausiai jautėsi prie mamų krūtinių. Nuovargis po kelionės lipdė ir mūsų akis, tačiau atsipalaiduoti nedrįsome. "Indijoje reikia nuolat budėti, saugoti daiktus", - buvome įspėtos draugų, ne kartą Indijoje nukentėjusių nuo ilgapirščių. Visgi naktis moterų laukiamajame buvo tikra ramybės oazė.

Minia, triukšmas ir nepavykęs dienoraštis

Rytą, dar kartą bėgdama žiūrėti, ar neatvėrė durų tarptautinės bilietų kasos, staiga sustingau - pro traukinių stoties arką atsivėrė pirmųjų saulės spindulių apšviestas Pahargandžas - turgumi garsėjantis naujojo Delio rajonas. Siaubas!!! Vaizdas priminė didelį šiukšlyną, pastatytą iš kartono dėžių, apklijuotų įvairiais užrašais. Visur žmonės, žmonės, žmonės... Triukšmas!"
Čia baigėsi mano įrašai dienoraštėlyje. Pajutau, kad įvykiai, vaizdai, emocijos, įgavę bedvasių raidžių pavidalą, tarsi nublanksta, išsitrina iš atminties. Kelionės metu užrašų knygelę pripildė draugų adresai, vaikų ir įsimylėjusių indų dovanotų rožių žiedlapiai, viešbučių ir parduotuvių vizitinės kortelės, besiraitančius sliekus primenančiu hindi raštu išmarginti traukinių ir autobusų bilietai, reklaminiai klasikinės indų muzikos koncertų bukletai ir paslaptingi guru užrašytų mantrų žodžiai...

Plaukimas prieš srovę

Netrukus, spausdamos 7 dolerius kainavusius traukinio bilietus į šventąjį Varanasį, atsidūrėmė triukšmingojo Pahargandžo apsiaustyje. Laimė, kad viešbučio, kuriame galėtume palįsti po dušu ir išsitiesti lovoje, paieškos ilgai neužtruko. Antraip tikriausiai būtume pradėję dusti nuo deguonies trūkumo. Oro užterštumas slėgė stipriau nei sunkios kuprinės, nė sekundei nenutylantys eismo dalyvių signalai, purvas ir įkyrūs visa ko siūlytojai ir prašytojai.
Per pirmąsias 10 minučių, praleistų vienoje iš Pahargandžo gatvių, nusėtų visokiomis Indijos gėrybėmis, supratome vieną labai svarbų dalyką - Indijoje privalu visada turėti tikslą ir griežtai jo laikytis.
Buvimas ten - lyg nuolatinis plaukimas prieš galingą srovę. Jei tik jėgos nusilps, išėjęs į gretimai esančią kavinę papietauti, su rikšų pagalba gali atsidurti kokioje nors parduotuvėje, turizmo biure ar šventykloje kitame miesto gale.
Turi būti stiprus, nes jei imsi gailėtis ir šelpti į tave rankas tiesiančiųjų elgetų, jau po valandos pajusi, kaip skambiai švilpia vėjai tavo kišenėse...