Igną Staškevičių sukrėtė susitikimas Rygoje

Antradienį, spaudos konferencijoje atsiprašydamas Latvijos dėl tragedijos Zuolitūdėje Ignas Staškevičius atrodė labai prislėgtas. Puikia iškalba garsėjantis „Maximos“ prekybos tinklų savininkės „Vilniaus prekybos“ valdybos narys atsiprašymo žodžius net buvo iš anksto pasirašęs ant popieriaus. „Rygoje situacija slogi“, - tars telefonu, atsakydamas į „Respublikos“ klausimus apie emociškai sunkią krizės valdytojo misiją ir įtampą, tebetvyrančią mieste.

Praėjusį šeštadienį I.Staškevičius akcininkų valia tapo Krizės valdymo grupės vadovu ir nuo sekmadienio dirba Rygoje, kur lapkričio 21 dieną Zuolitūdės mikrorajone sugriuvo pastatas su jame veikiančia „Maximos“ parduotuve. Ten žuvo 54 žmonės, o dar beveik keturios dešimtys sužaloti.

- Nelaimės, sukrėtusios Latviją, atgarsiai tebejuntami ir Lietuvoje. Tačiau griuvenų vaizdas, žmonių nuotaikos, be abejo, veikia stipriau nelaimės vietoje negu užuojauta iš toli. Ką jums pavyko nuveikti, kur pabūti, su kuo susitikti per tas dienas?

- Per tas dienas įvyko turbūt labiausiai mane sukrėtęs susitikimas - aplankiau žuvusios jaunos moters tėvus, kurie palaidojo vienintelę dukrą. Teko su jais pirmadienį vakarieniauti. Aš atsiprašiau už tai, kad jie prarado savo dukrą, ir už tai, kad mes nesugebėjome jos apsaugoti. Ji buvo darželio auklėtoja, dirbo kaimynystėje ir ėjo tiesiog nusipirkti pieno į tą parduotuvę. Na... tai buvo labai jautrus pokalbis. Nepaisant tokio didelio emocinio krūvio, vis dėlto mane šiek tiek palaiko tai, kad tie žmonės, jeigu kaltina dėl dukros žūties ką nors, - labiau likimą, labiau tokius statybininkus, kurie nemąsto apie savo darbų pasekmes, bet nelinkę aklai kaltinti tos įmonės, kurios iškaba buvo ant sugriuvusio pastato sienos. Iš tiesų mes kalbėjome ir apie bendrąsias vertybes, ir apie gyvenimo posūkius (aš turėjau irgi kuo su jais pasidalyti, nes esu patyręs netekčių savo gyvenime). Tai buvo emocingas pokalbis, kuris iš tiesų padėjo man susivokti, kiek verslo savininkas yra atsakingas už savo įmonės darbuotojų veiksmus, klaidas ir kad ta atsakomybė neišvengiamai egzistuoja. Ir ją tenka prisiimti, tenka žiūrėti tiems žmonėms į akis. Atsiprašiau ir viešai visų „Maximos“ savininkų vardu.

- Vis dėlto spaudos konferencijoje, apgailestaudami ir atsiprašydami Latvijos žmonių, kad kompanija nesiėmė pakankamų priemonių, „kurios būtų leidusios išvengti siaubingos pastato griūties“, jūs aiškiai jaudinotės...

- Žinoma, jaudinausi... Aš visą laiką jaučiu kartėlį... Kalbėdamas tokius dalykus, reikšdamas užuojautą, atsiprašinėdamas, žadėdamas žmonėms, kad „Maxima“ keičiasi į gera, aš visą laiką klausiu savęs, kaip mes iki šito priėjome. Kodėl aš pats negalėjau anksčiau imtis iniciatyvos ir man gal nebūtų reikėję kalbėti tokius, sakyčiau, paprastus žodžius turint prieš akis popieriuką, kad vėlgi nenukrypčiau ir nebūčiau apkaltintas, kad ką nors įžeidžiau. Tas kartėlis persunkia viską. Labai sunku šita prasme. Man daug lengviau gyvai bendrauti su atskirais žmonėmis negu kalbėti, lyg būčiau politikas.

- Kokios reakcijos jūsų atsiprašymas sulaukė Rygoje?

- Ta reakcija yra visur. Niekas man nepriekaištavo, kad pasielgiau netinkamai. Žmonės sako, kad tai, ką aš pasakiau, reikėjo pasakyti daug anksčiau; žinoma, aš pats tą suprantu. Be abejo, kokių nors greitų pokyčių tikėtis sunku. Aš manau, kad pokyčius atneš laikas, jis gydo visas žaizdas. Apskritai šiandien situacija Rygoje yra slogi. Sakykim, buvo toks epizodas: vienoje kavinėje padavėja paklausė, ar aš iš Lietuvos. Sakau, taip, aš iš Lietuvos. „Tikiuosi, ne iš „Maximos“, - sako jinai. Žinot, tai labai sunku girdėti, bet aš atsakiau: taip, aš kaip tik iš „Maximos“. Tuomet paklausiau, ar tikrai ji laiko atsakingą tik „Maximą“ ir kur didžiausia „Maximos“ kaltė... Matai žmogaus akis ir supranti, kad tai tiesiog neišvengiamybė. Be abejo, šitas požiūris keisis lėtai. Tam prireiks laiko.

- Kokie darbai dar laukia jūsų nelaimės ištiktame mieste?

- Tebesu Rygoje ir daug dirbu su mūsų komanda, su kolektyvu, „Maximos“ padalinio Latvijoje vadovybe. Kad iš tikrųjų galėtume drąsiai teigti, jog visi mūsų pirkėjai yra saugūs, tikrinami pastatai, dirba ekspertai, bandome susikurti planą, kaip įsitikinti, kad tiek tos parduotuvės, kurios yra statytos mums prižiūrint, tiek tokios kaip šitas centras Zuolitūdėje, užsakytos ir prižiūrėtos ne „Maximos“ žmonių, yra saugios mūsų pirkėjams. Tai yra vienas prioritetų. Yra ir kitas svarbus dalykas. Susitikimuose su parduotuvių kolektyvais bandysiu juos įtikinti, kad akcininkų požiūris, aukščiausios vadovybės požiūris yra rimtas, kad jie turi teisę išsakyti kritiką, pasidalyti savo problemomis, bet tas problemas turės spręsti tiesiogiai atsakingi vadovai. Aš nesu supermenas ir negaliu vienu metu būti visur. Šiaip ar taip akcininkai privalo skirti pinigų, skirti savo dėmesį, visą reikiamą paramą, bet dirbti turi visa organizacija. Tokie pagrindiniai mano darbai. Be abejo, bendrausiu ir su žiniasklaida, turiu oficialių susitikimų. Šiandien buvau susitikęs su Lietuvos ambasadoriumi Rygoje Ričardu Degučiu. Matyt, bus labai įtemptų dienų, nors labai norėčiau parlėkti ir į Vilnių pasitarti su savo kolegomis akcininkais, ir su „Vilniaus prekybos“ žmonėmis.

Bet man dabar svarbu įsitikinti, kaip teikiama pagalba nukentėjusiesiems, aukų artimiesiems ir kaip patys žmonės ją vertina. Ligoninėje aš susitikau su viena iš sužeistų „Maximos“ darbuotojų; moteris pateko į griūtį visiškai atsitiktinai, nes ji dirbo sandėlyje ir toje parduotuvėje dieną tik tvarkė vitrinas Kalėdoms. Baigusi darbą dar nuėjo apsipirkti ir pateko į Zuolitūdės tragediją. Laimei, tas sužeidimas nėra sunkus, koja gyja ir ją šią savaitę jau išrašys namo.

Teko bendrauti Rygos dūmoje su Gerovės departamento vadove Irena Kondrata dėl pagalbos teikimo koordinavimo. „Maximos“ žmonės iškart po tragedijos savo inicatyva daug ką ėmėsi daryti ir paskelbė apie galimybes gauti materialinę bei psichologinę pagalbą, pinigines išmokas ir taip toliau, bet kadangi tai yra didžiulė tragedija ir daug nukentėjusiųjų, tad mes Rygos dūmoje aptarėme ir šiuos klausimus. Ateityje žadame remtis socialiniais darbuotojais, kurie lanko nukentėjusiųjų šeimas, ir norime, kad „Maximos“ teikiama pagalba būtų gaunama kartu su valstybės arba savivaldybės rūpesčiu.

- Kokį klausimą jūs girdite dažniausiai?

- Pagrindinis klausimas - kaip, kodėl tokia tragedija galėjo įvykti. Deja, į jį aiškaus ir visaverčio atsakymo neturime ir prireiks laiko, kol savo išvadas pateiks tyrėjai. Aš irgi manau, kad, be abejo, tai svarbiausias klausimas.

- Jūsų lūpomis „Maxima“ atsiprašė Latvijos ir pripažino savo atsakomybę. „Maxima“ ir liks kalčiausia dėl įvykusios tragedijos?

- Toks pavojus yra todėl, kad „Maximą“ kaltinti patogiausia. Be abejo, vertinant įvairių kompensacijų ar turtinių pretenzijų galimybes, „Maxima“ bet kokiu atveju atsilaikys, o statybinės firmos atžvilgiu aš vis dėlto tam tikrų abejonių atmesti negalėčiau. Bankrotas jai gali pasirodyti patogi arba neišvengiama išeitis, ir gali nutikti taip, kad tiesiog neliks kitų subjektų, kurie galėtų būti greta „Maximos“. Šiaip ar taip, šiandien išgirdau vieną vertinimą iš šalies, kad, nepaisant visos kritikos, kuri skambėjo „Maximai“, „Maxima“ - kol kas vienintelė iš susijusių su tragedija šalių, kuri prisiėmė atsakomybę.