Idėja Lietuvai. Tik vilku ir staugt

Raginimą pastūgauti ne per seniausiai gavo šalies mokyklos. VšĮ Vilniaus tarptautinė mokykla Vasario 16-osios išvakarėse kviečia dalyvauti moksleivius šventiniame renginyje sostinės Šventaragio slėnyje, Vilniaus katedros aikštėje.

Švietimo įstaigos, norinčios prisijungti, iki sausio 10 d. skatinamos pildyti ir išsiųsti anketas, kuriomis patvirtintų apie atvykimą į sostinę.

Projekto idėjos sumanytojai ragina "prisidėti visas Lietuvos ir pasaulio lietuvių pagrindinio ugdymo įstaigų bendruomenes ir staugti taip garsiai, kaip Gedimino sapne staugė Geležinis vilkas (tarsi jame būtų pasislėpę 100-as vilkų)." Taip esą būtų garsinamas Vilnius, ką pagal gražią legendą aiškindamas Gedimino sapną išpranašavo krivis Lizdeika.

Mokyklos, negalinčios atvykti į pagrindinį renginį sostinėje, raginamos staugti savo mokyklų kiemeliuose, miestelių aikštėse, bendruomenių centruose.

"Tokia praktinė legendos saviraiška sudomins mūsų jaunąją kartą ir, nepaisant gyvenamosios vietos, paskatins jaunus žmones tapti aktyviais piliečiais", - taip pristatoma renginio idėja.

Kad vilko staugimas skambėtų solidžiau, rengėjai tikisi įtraukti į projektą Garbės sargybos kuopą ir batalioną "Geležinis vilkas".

Organizatoriai apie renginį žada sukurti reprezentacinį filmuką, kad projektas nebūtų pamirštas, taptų "įtraukiančiu procesu". Mokykloms dalyvėms žadama parūpinti renginio pagrindinį atributą - Geležinio vilko staugimo įrašą, "įkvepiantį vaikus staugti".

Graži Gedimino sapno legenda suprantama tik mums. Tačiau net ir mūsų tautosakoje, nekalbant apie kitas tautas, kaukimas vilku asocijuojasi toli gražu ne su teigiamomis emocijomis.

Jeigu pavyktų šis itin originalus sumanymas, be jokios abejonės, krivio Lizdeikos pranašystė išsipildytų su kaupu. Tik įsivaizduokime, kaip atrodytų Lietuva, jeigu, tarkime, BBC arba "Travel" kanalai parodytų vilkais kaukiančius būrius vaikų su komentaru: "Lietuva švenčia valstybės 100-metį". O jeigu grandiozinį renginį sumanytų aplankyti vaikučius itin globojanti mūsų prezidentė ir jeigu tuo metu visi pagal signalą imtų kaukti? Ką tuomet tektų daryti šalies vadovei? Tokie vaizdeliai būtų tikri "saldainiukai" bet kurios pasaulio televizijos žinių užsklandai. Kuo ne idealus lietuvių, jau prieš keliolika metų Holivudo meistrų pristatytų aštriadančiais arklienos ir mažų vaikų valgytojais, įvaizdžio tęsinys? Čikagos, Londono ar Adelaidės gyventojai nesistebi kasmet liepos 6-ąją girdėdami lietuvius, giedančius "Tautišką giesmę". Bet ką jie pagalvotų išvydę po trispalvėmis vilkais kaukiančius? Kažin, ar pavyktų juos įtikinti, kad direktorės Rebeccos Juras vadovaujama VšĮ Vilnius tarptautinė mokykla buvo kupina geriausių ketinimų.

Pabandę pasiaiškinti, kaip mūsų švietimo įstaigos reaguoja į kvietimą pastaugti drauge, didelio entuziazmo neišgirdome.

Ramygalos gimnazijos direktorius Algis Adašiūnas prisipažino esantis ne iš tų, kurie mėgsta staugti. Jis linkęs pritarti Andriaus Mamontovo minčiai, kad tai, kas yra svarbu ir tiesa, galima pasakyti labai tyliai, paprastai, ir tai labai gerai girdisi.

"Dabar tiek visuomenininkų, tiek visokiausių iniciatyvų prikurta tik dėl užsiregistravimo, kad štai kažką padarėme. Dėl to man kartais darosi bloga. Turbūt esu seno kirpimo", - direktorius sakė, kad mokykla pažymėdama Lietuvos 100-metį turi didesnių ir malonesnių rūpesčių nei stūgauti sostinėje.

Panevėžio rajono Velžio gimnazijos direktorius Rimtas Baltušis, sulaukęs klausimo, ar mokykla atsilieps į sostinės kolegų projektą, negalėjo susilaikyti nesijuokęs.

"Aš dar tiek nenusigyvenau, kad kalbėti būčiau atpratęs. Mes mokame ir kalbą, ir poezijos, ir dainų, tai gal be staugimo apsieisime. Gal mano anūkai, kurie dar nemoka kalbėti, galėtų važiuoti pastaugti, - svarstė R.Baltušis ir pridėjo, kad akcija itin tinka Lietuvos mokytojams, kuriems šiandien labai tiktų pastaugti ant kalno vilko balsu."

Išgirdęs, kad mokyklos kviečiamos atvykti į Vilnių dalyvauti projekte ir staugti kaip vilkai, rašytojas ir psichologas Vytautas Čepas prisipažino:

- Apskritai aš nebesuprantu, kas darosi. Žmonėms sunku susidoroti su informacija, susigaudyti mus užgriuvusių skandalų sraute: vienas mergas kibina, kitas pasigeria, trečias šnipinėja, ketvirtas uosto kaimyną, ar tas girtas, ar ne. Kažkaip nebelieka tikro gyvenimo, kai žmogus atsikelia, atsigeria kavos, nueina į darbą, grįžta namo, su vaikais žaidžia. Reikia bėgti, žiūrėti, kas ką blogai daro. Susidaro tokia situacija mūsų valstybėje, kad sutikti normalų žmogų ir pasikalbėti apie paprastus dalykus, o ne apie politiką, tampa švente. Dabar viskas eina į tai, kad belieka tik staugti. Matyt žmonėms, kurie tai sumąstė, galvos peršalo. Juk negalima tyčiotis iš šventų dalykų. Gal dar sulauksime kieno nors pasiūlymo, kaip Margiriui, visiems susideginti. Tada bus išspręstos visos Lietuvos problemos, liks tušti plotai, kur galės apsigyventi kokie ateiviai.

- Sutinkate, kad pasirinktas, švelniai tariant, ne pats geriausias būdas pasauliui pranešti apie mūsų valstybės 100-metį?

- Mes dar parašykime Šveicarijai raštą, kad jie per savo valstybės šventę dėtų vaikams obuolius ant galvų ir kaip Vilius Telis bandytų į juos iš lanko numušti. Kažin, kaip jie reaguotų. Man tas staugimas visiškas absurdas. Nežinau, kas tos idėjos autorius, bet kartais geriau patylėti. Čia mes kalbame apie šimtmečio paminėjimą, o ne tūkstantmečio, tai koks staugiančio vilko ryšys su 1918 metais? Žinoma, galima legendas atkurti teatralizuojant, padaryti atrakciją normaliems žmonėms, bet nesuprantu, kodėl žmonės turi staugti patys. Avežkime, jeigu reikia, iš žvėrinčiaus tikrą vilką, tegul staugia.

- Mes tą gražią Gedimino sapno legendą žinome. Bet žmonių staugimą galima suprasti visaip.

- Ką reiškia žmonių staugimas? Mums nedraugiškų šalių propagandistai tuoj pasigautų: "Litovcy uže došli, uže vojut" (lietuviai jau priėjo, jau kaukia - rus.). O gal to ir siekiama? Pažiūrėkite, kiek visokių marazminių idėjų buvo prisiūlyta 100-mečiui. Tai buvo daroma norint pasityčioti arba iš neturėjimo ką veikti, siekiant dėmesio. Bet kad tokį dalyką sugalvotum ir darytum rimtai, reikia prarasti sveiką nuovoką.

- Rengėjai rašo, kad "šiandien trūksta idėjų, kaip patys jauniausieji galėtų išreikšti pilietiškumą, patriotiškumą."

- Psichologiškai momentas pagautas gerai: vaikas visada labiau norės padurniuoti, pastaugti, nei paploti. Bet nesuprantu, kodėl turi staugti žmogus, kodėl visoje Lietuvoje reikia staugti. Jūs įsivaizduojate, kaip tai atrodys? Tegul patys tos mokyklos mokytojai parodo pavyzdį.

- Kai kurių mokyklų pedagogai sako patys važiuotų pakaukti.

- Taip, jie problemų turi. Bet ir mes visi jų turime. Apskritai pas mus sugebama prigalvoti visokių keisčiausių dalykų. Prisimenate akciją, kai iš kosmoso filmavo, kas ryškiau apšvies savo gyvenvietę. Juokingai atrodė. Kažkas iš uolumo net savo tvartą buvo padegęs. Tokių dalykų prigalvoti galima daug, tik man gaila, kad tai daro tie žmonės, kurie, turėtų užsiimti rimtesniais darbais. Mes kartais patys nesuprantame, kas vyksta ir ką darome. Prieš keletą metų kažkokia proga, berods, Ignalinoje surengė koncertą, užrašė "Menas priklauso liaudžiai", vaizdavo sovietinius pionierius. Tada visi sukilo, koks baisus dalykas! Gal jis nebuvo aukšto meninio lygio, bet rengėjus pradėjo tampyti, kad jie nori anų laikų grįžimo. Žmonės neatskyrė intermedijos nuo rimto dalyko. Tai jau mūsų jumoro jausmas yra kaltas. Geriausiai tokiais atvejais turėti saiką ir, be abejo, sveiką protą.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"